„XXI amžiaus“ neperiodinis priedas apie lietuvių kovą už Nepriklausomybę

2010 m. lapkričio 26 d., Nr. 6 (19)


PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Kai pamirštami tautos didvyriai...

Praėjusią savaitę palaidojom Juozą Kojelį, rezistentą, tiesos žodžio sakytoją, iš išeivijos grįžusį į nepriklausomą Lietuvą. Tai buvo nuostabios sielos žmogus, visą gyvenimą neišdavęs savo idealų ir neatsisakęs svarbiausio – kovos už tautos nepriklausomybę. Jis visą laiką tikėjo, kad tėvynė taps laisva. O kai ji tokia tapo, jis sugrįžo – sugrįžo gyventi ir ... mirti. Tačiau tik nedidelė grupė žmonių – buvusių disidentų, giminių ir artimų jo bičiulių, idėjos brolių ir seserų – palydėjo jį į amžinojo poilsio vietą Kauno Petrašiūnų kapinėse. Politikų nebuvo nė vieno, išskyrus tą, kuris pasisakė čia dalyvaująs tik kaip giminaitis. Atrodo, politikai turėtų suprasti, kokio žmogaus netekome, ir atvykti pagarbiai atsisveikinti su antinacinio ir antisovietinio pasipriešinimo dalyviu, vienu iš tyliųjų to pasipriešinimo vadovų. Beje, šv. Mišias už mirusiuosius aukojo tik vienas kunigas – tos bažnyčios rektorius.

Prieš metus panašiai taip pat tyliai, nedalyvaujant nė vienam valdžios atstovui, buvo palaidota kita kovotoja už laisvę – disidentė Jadvyga Bieliauskienė. Laidotuvės vyko be iškilmių, nedalyvaujant valdžios atstovams. Tiesa, J. Bieliauskienė, kaip ir J. Kojelis, buvo apdovanota valstybiniu apdovanojimu, t. y. buvo susilaukusi valstybės dėmesio. Bet tai, matyt, tik formalumas. Vakar tyliai paminėtos J. Bieliauskienės mirties pirmosios metinės. O juk J. Bieliauskienė, du kartus kalinta ir kankinta okupantų kalėjimuose, buvo aktyvi kovos už nepriklausomybę dalyvė – iki paskutinių išlaisvinimo dienų. O vėliau ji vadovavo Lietuvos nepriklausomybės Sausio 13-osios brolijai. Ne vienas vyras, dabar įsitaisęs šiltoje valdžios kėdėje, nepadarė nė pusės to, ką okupacijos metais drįso daryti ši, atrodytų, gležna moteris.

Šiandien, lapkričio 26-ąją, sukanka 56-eri metai, kai, kaip skelbia okupacinės valdžios duomenys (teisingi jie ar suklastoti – neaišku), buvo sušaudytas partizanų vadas Jonas Žemaitis. Jo gyvenimas buvo atsidavusios kovos su pavergėjais pavyzdys. Vienas 1949 metų vasario 16-osios Deklaracijos signatarų, tęsęs kovą jau užgesusios partizaninės kovos sąlygomis, dėl sužeidimų suparalyžiuotas, per apgavystę okupantų sugautas, nuvežtas į Maskvos kalėjimą neišsižadėjo nei kovos, nei savo draugų ir nepasidavė vilionėms. Niekas jau nesužinos jo paskutinių gyvenimo dienų kančių, kaip ir daugelio kitų Lietuvos didvyrių, nes dokumentuose jų nėra užfiksuota, o jeigu ir kas nors pažymėta, tai jie paslėpti labai toli nuo visuomenės akių. Dar pernai J. Žemaitį Seimas paskelbė okupuotos Lietuvos prezidentu, bet net šią savaitę, atidarant memorialą Minaičių kaime (Radviliškio r.), Miknių sodyboje, kur buvo pasirašyta 1949 metų deklaracija, tik vienam partizanų atstovui buvo suteiktas žodis, nors į šią partizaninio pasipriešinimo istorinę šventovę, be daugybės garbių svečių, buvo atvažiavę ir nedaugelis dar likusių gyvų partizanų, pažinojusių ir net kovojusių koja kojon su garbiaisiais Deklaracijos signatarais, žuvusiais nuožmioje kovoje už laisvę. Taip memorialo atidarymo ceremonija buvo paversta ganėtinai valdišku renginiu. Bet vis dėlto reikia džiaugtis, kad ši istorinė partizanų šventovė po 20 nepriklausomybės metų pagaliau yra sutvarkyta ir deramai įamžinta. Įvertinant net tai, kad Lietuvos prezidento, nesudėjusio ginklus prieš okupantus, sūnus dar pernai mirė užmirštas ir kankinamas sunkių ligų.

Kitą savaitę pradedamas demonstruoti režisieriaus Kristijono Vildžiūno filmas „Kai apkabinsiu tave“, pasakojantis, kaip 1961 metais Berlyne susitinka nuo sovietų okupacijos pasitraukęs tėvas ir okupuotoje Lietuvoje gyvenusi jo dukra. Bet kiek tokių atskirtų šeimų gyveno Lietuvoje, ir niekas apie jas filmų iki šiol nestatė. Jeigu filme dukrai pavyko pamatyti tėvą po 17 metų, tai okupuotame krašte buvo likusių daug dukterų, su savo tėvais susitikusių tik po 50 metų. O kokių tragiškų partizanų, tremtinių šeimų likimų yra Lietuvoje, bet apie jas filmų niekas nestato! (Filmo apie garsiąją Lukšų šeimą čia neskaičiuojame – tai išimtinis atvejis apie žinomą partizanų vadą.) Kodėl mes taip nemylime savo tautos?..

Dainoros Urbonienės (krašto apsaugos ministrės Rasos Juknevičienės motinos) knyga „Sibiras vaiko akimis“ Lietuvoje beveik nežinoma, o išleista Norvegijoje ji susilaukė didžiulio dėmesio. Panašiai nutiko su Juozo Lukšos knyga apie partizaninį karą – išleista Švedijoje, kur 3-6 tūkst. knygos tiražas laikomas dideliu, ji susilaukė didesnio nei 13 tūkst. egzempliorių tiražo.

O kur pagarba šeimoms ir motinoms, išauginusioms tris, keturis ar net penkis vaikus, paaukotus ant tėvynės laisvės aukuro? Ar mes žinome tokias šeimas, jų pavardes? Tokios buvo Vasiliauskų, Popierų, Katliorų, Lukšų, Senavaičių, Nakučių ir kitos šeimos. Šios okupantų išdraskytos ir sunaikintos šeimos labai retai prisimenamos, jų kovos reikšmė taip ir lieka neįvertinta. Ar ne todėl, atmetus patriotinį auklėjimą, kuris stiprina tautą, mes patiriame tokią didžiulę emigraciją – daugelis mūsų tautiečių, susidūrę su sunkumais, lengvai apsisprendžia palikti gimtąjį kraštą. Kažkada buvome knygnešių tauta, o dabar tapome mažiausiai skaitančia tauta ir mažiausiai savo didvyrius bei save pačius vertinančia tauta. Tokia yra 50 metų trukusios okupacijos pasekmė, skaudžiai atsiliepianti mūsų gyvenimui.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija