„XXI amžiaus“ neperiodinis priedas apie lietuvių kovą už Nepriklausomybę

2010 m. lapkričio 26 d., Nr. 6 (19)


PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Partizanų išrinktas Lietuvos prezidentas

Ar būsi pranašas savam krašte

Dalia Čiočytė

Inžinieriaus ir rašytojo Petro Girdzijausko, Lietuvos politinių kalinių sąjungos valdybos nario, knyga Partizanų išrinktas LIETUVOS PREZIDENTAS  moderniai ir savitai įsirašo tarp literatūros ir kino pasakojimų apie generolą Joną Žemaitį-Vytautą (1909–1954) – Lietuvos partizanų ginkluotųjų pajėgų vadą, kovojusios prieš okupaciją Lietuvos valstybės vadovą. (Žr. Ketvirtasis prezidentas (dokumentinis filmas, režisierius Juozas Sabolius, scenarijaus autoriai Eugenijus Ignatavičius ir Juozas Sabolius, Lietuvos televizija, 1995); Nijolė Gaškaitė-Žemaitienė, Žuvusiųjų prezidentas, Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 1998; Pranas Morkus, „Žemaitis ir Berija: 1953 metų birželio 25-oji, ketvirtadienis, 21.50-22.50 (susitikimo rekonstrukcija)“, „Šiaurės Atėnai“, 1998 m. kovo 7 d.; Kęstutis Kasparas, Lietuvos karas, Kaunas: Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga, 1999; Romas Batūra, Lietuvos laisvės kovų vietos: Partizanų generolas Jonas Žemaitis, Vilnius: Lietuvos kariuomenės Karo kartografijos centras, 2009.) Knyga išleista J. Žemaičio-Vytauto šimtųjų gimimo metinių proga.

P. Girdzijausko pasakojimas dėstomas iš kruopščiai surinktų, preciziškai patikrintų faktų (kai kurie jų – iš ligi šiol neskelbtų asmeninių archyvų, amžininkų liudijimų). Atkreiptinas dėmesys ir į pavyzdinį knygos redaktoriaus prof. J. Girdzijausko darbą. Autoriaus, kaip pasipriešinimo okupantams dalyvio, rekonstruojamai visumos vizijai paliekama minimali erdvė. Toks paryškintas dėmesingumas fakto statusui  ne tik intensyvina istoriko žvilgsnio objektyvumą, bet turi ir įdomios literatūrinės prasmės. Minimalizuojant aiškinimą kuriamas fakto iškalbingumo vaizdas. Suponuojama mintis, jog šia knyga pateikiamiems faktams komentarų nereikia. Partizanų likimų dėmenys išryškinami kaip poetiškesni už literatūrą, egzistencinė herojinės aukos patirtis – pranokstanti interpretacines galias. Prie vyraujančių šio tipo tekstų kontrasto principu gretinama keletas kitokio žanro kūrinių, autoriaus vadinamų istorinėmis apybraižomis. Tai tekstai, suausti iš istorinių duomenų, autentiškos patirties aspektų ir rašytojo intuicijos, metonimiškai atveriantys būdingus komunistinio teroro ir rezistencijos kovų vaizdus. Montuojami ekspresyvūs čekistinio monstro paveikslai, varijuojant literatūrinę pornografijos ir smurto techniką.

Įdomu analizuoti autoriaus metanaratyvą, kuris knygoje paprastai pasirodo arba taupiais pastebėjimais, „prasitarimais“, arba netiesiogiai.

Knygoje dėstomi J. Žemaičio-Vytauto ir jo bendražygių (Petro Bartkaus, Vytauto Gužo, Henriko Danilevičiaus-Vidmanto, Vaclovo Ivanausko ir kt.) likimai turi panašią naratyvinę liniją. Skyrius „Šimkaičių miško karžygiai (1944–1954)“ pasakoja apie paskutiniosios generolo J. Žemaičio-Vytauto vadavietės kovotojus. Šis pasakojimas suvertas iš dvidešimt keturių lakoniškų biografijų, akcentuojant jų leitmotyvus: „Buvo išniekintas prie Šimkaičių stribyno. Užkastas Šimkaičių miško kampe“; „Visi buvo išniekinti prie Šimkaičių stribyno, po to užkasti miško kampe“; „Žuvusieji buvo nuvežti ir išniekinti prie Šimkaičių stribyno. Užkasė Šimkaičių miško kampe“ etc. (p. 67–82). Šios partizanų mirties variacijos yra daugiaprasmės: ironija nurodo „rusomongoloidinius papročius“, intonacija aktualizuoja maldos, litanijos, hagiografinio pasakojimo kontekstą, o įvykio kartojimas kuria likimų panašumo vaizdą. Knygos pratarmėje („Jono Žemaičio-Vytauto šimtąjį gimtadienį minint“) autorius apibendrina, kad „tokie arba panašūs likimai lydėjo Lietuvoj visus kovojusius su okupantais“. Tačiau kartu šie likimai apibūdinami ir kaip lemtingi. Lemtingas – unikalus, išskirtinis. Beletrizuotas pasakojimas „Paskutinė Kęstutėnų užduotis“, turintis autobiografinių elementų, praskleidžia laisvės kovotojo kelią pasirinkusio jaunuolio individualių išgyvenimų plotmę. Tad knygos visuma kuria ambivalentinį likimų panašumo vaizdą: panašūs biografijos faktai, žvelgiant išoriniu žvilgsniu, ir vidinis kiekvieno likimo unikalumas. Panašiai Tengizo Abuladzės filmas „Atgaila“ („Monanieba“, 1984) teigia mintį, kad masinės tremtys ir žudynės nėra individualių kančių suma: kiekvienas okupantų išdraskytos šeimos santykis buvęs toks subtilus ir gilus, kad sudaužyti likimai negali būti sumuojami – jie tiesiog neturi bendros kategorijos.

Reikšminga, kad P. Girdzijauskas aktualizuoja ypatingą kalbinės terminologijos galią. Atrodytų, neturi lemiamos reikšmės, ar „stribus“ įvardysime tiesiogiai, ar pavadinsime „liaudies gynėjais“: kas žino, tas ir žinos, jog kalbama apie ginkluotus būrius sovietinėms represijoms vykdyti. Knyga įtaigiai primena priešingą dalyką: terminologijos klastotė sovietams buvo vienas galingiausių ginklų, o išsilaisvinus iš pavergties viena svarbiųjų užduočių yra jos patirtį adekvačiai įvardyti. Knygos autorius netgi pasiūlo naujesnių semantinių atitikmenų okupacijos aspektams nurodyti, pvz. „stribas“ – teroristas, žmonių suvarymas į kolūkius – ūkininkų pavertimas baudžiauninkais. Terminologijos klastotė akcentuojama kaip viena pagrindinių priežasčių, dėl kurių partizanų vadas tardomas tyli: „Vilniuje tardymo metu J. Žemaitis elgėsi oriai, neleido čekistams teršti sąjūdžio kovotojų ir jų vardo. Jei tardytojai savo terminologiją bruko prievarta į tardymo protokolus, J. Žemaitis tų protokolų nepasirašė arba net atsisakydavo išvis kalbėti.“

Oraus tylėjimo, atsisakymo kalbėti su tardytojais idėja priartina Aleksandro Solženicyno „Gulago salyno“ kontekstą.  Solženicyno pasakojimai apie tardymus formuoja mintį, jog tylėjimas tėra vienintelė tinkama sovietų kalinio laikysena: tylėdamas jis arba žus kankinio mirtimi, arba, retu atveju, galbūt netgi bus paleistas; tačiau prabilęs, leisdamasis į dialogą su tardytojais, neišsigelbės patsai ir įklampins kitus (plg. folklorinį „nėjimą su velniu riešutaut“, biblinį tylėjimą Piloto teisme). Panašią mintį rezonuoja Girdzijausko knygos faktų kalba: „Mirties nuosprendis [Jonui Žemaičiui-Vytautui – D. Č.] buvo įvykdytas 1954 11 26 d. Maskvoje, Butyrkų kalėjime. J. Palubeckui [bandžiusiam kalbėtis su tardytojais, norėjusiam išgauti jų pažadų ir išdavusiam J. Žemaitį-Vytautą – D. Č.] mirties nuosprendis buvo įvykdytas ten pat gruodžio 2 dieną. M. Žiliūtė [pasak autoriaus, kategoriškai atsisakiusi kalbėti su tardytojais – D. Č.] iš konclagerio buvo išleista 1960 07 11, E. Palubeckaitė [„nežinojusi duomenų, kurie domintų čekistus“] – 1956 06 26“.

Atitaisyti suklastotą terminų vartoseną, atitaisyti suklastotą istorijos vaizdą – tai aktualu net ir dabar. Seimui priimant deklaraciją „Dėl Jono Žemaičio pripažinimo Lietuvos valstybės vadovu“ (2009 03 12), buvo girdėti nepasitenkinimo balsų apie neva istorijos perrašymą, nors, atrodytų, kas šiandien teigtų tokį absurdą, jog neverta „perrašyti“ (t.y. atitaisyti) Lietuvos istorijos falsifikavimo. Išties keista, kad Jono Žemaičio vardas viešai prisimintas tik Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, kad viena ryškiausių pokario istorijos asmenybių tik dabar pagaliau sulaukė visuomenės dėmesio, o generolo nuopelnai tik dabar įvertinti ir aukščiausiu valstybiniu lygiu. Sovietų okupacija 50 metų budriai saugojo, kad mūsų žmonės ištrintų iš savo atminties partizanų vardus. Visus tuos metus KGB persekiojo partizanų gimines, slėpė archyvus, su žeme sulygino kapus. Atrodo neįtikėtina, bet tik prasidėjus Atgimimui Jono Žemaičio sūnus Laimutis (1941–2008) susipažino su savo tėvo bendražygiais ir sužinojo apie partizanavimo metus. Laimučiui nebuvo nė penkerių, kai mirė mama ir jį globoti ėmėsi Ona Liubinavičienė, kuri parūpino dokumentus Liubinavičiaus pavarde. Žemaičio pavardę Laimutis susigrąžino tik 1991 metais. Šiame kontekste prasmingi ir publicistiniai P. Girdzijausko komentarai, adresuoti Krašto apsaugos ministerijos vadovybei: ar dėl biurokratinių barjerų tokie Lietuvos laisvės kovų karininkai Petras Ruibys-Garbštas, Jonas Žičkus-Viksva, Napoleonas Lukošius, Onutė Prieliauskaitė ir daugelis kitų taip ir liks neįvardinti karininkais?..

P. Girdzijausko knyga aktualizuoja klausimą, ką mums šiandien reiškia tai, jog sovietinės okupacijos metais vis dėlto turėjome Respublikos Prezidentą, ir šiuo klausimu atveria įtaigią politinės ir patriotinės Jono Žemaičio-Vytauto figūros sampratą.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija