Teroras ir pergalė

Vytautas LANDSBERGIS

Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas Vytautas Landsbergis. Vilnius. 1991 01 13

Agresijos metu Aukščiausiojoje Tarybojenuolat budėjo ištikimieji deputatai, pasirengę kovoti už laisvę. Priekyje – 33 metus sovietiniame lageryje kalėjęs politinis kalinys deputatas Balys Gajauskas. Tolumoje – Algirdas Patackas Romualdo POŽERSKIO nuotraukos

Barikadų prie Aukščiausiosios Tarybos statymas. Vilnius. 1991 m. sausis

Metai prasidėjo Vyriausybės nesubordinacija, tai yra nepavaldumu parlamentui – staigiu kainų pakėlimu, Nepriklausomybės priešų skatinamomis riaušėmis ir parengtu kariuomenės puolimu, premjerės Kazimieros Prunskienės atsistatydinimu. Kokia bus vykdomoji valdžia, ar išlaikysim vairą rankose?

Vyriausybių keitimasis 1991-ųjų pradžioje vyko itin dramatiškai. Tą lėmė ir aplinka – visa, kas darėsi Lietuvoje, ypač Vilniuje, visai netoli Vyriausybės, o ypač Parlamento rūmų. Ne mažiau lėmė įtampa ir pačiame parlamente, Aukščiausiojoje Taryboje: tam tikras vidinis jėgų susiklostymas, jų patikrinimas, galimų perspektyvų apskaičiavimai. Mane nustebino, kaip vadinamoji Centro frakcija, kurioje dominavo socialdemokratai, negausūs, bet aktyvūs ir gerokai demagogiški, – kaip ši frakcija traktavo mano pasiūlymą paskirti premjeru jos narį ekonomistą Albertą Šimėną. Kodėl jo paties frakcija pasisakė prieš? Iš komunistų taip pat buvo balsų, ne itin nuoširdžių, kad Šimėnas geras vyras, ministru galėtų būti, tačiau premjeru – jokiu būdu ne.

Prisimenu ir liberalų autoriteto Eduardo Vilko savotišką arogantišką pasišaipymą, esą jis neįsivaizduojąs premjero Šimėno, besikalbančio su Francois Mitterrandu. Kadangi man teko ginti Šimėno kandidatūrą, atsakinėjau į visokius priekaištus. Ir į Vilko priekaištą pasakiau, kad prieš geroką dešimtį metų, kilus Solidarumo sąjūdžiui Lenkijoje, anksčiau nežinomas Gdynės elektrikas lankėsi Prancūzijoje, ir tuometinis Prancūzijos vadovas Giscardas d’Estaingas pasveikino Lechą Walęsą kaip būsimą Lenkijos prezidentą. Tada tai galėjo atrodyti kaip labai savotiškas, gal net komunistinę Lenkiją provokuojantis komplimentas. Dabar galime pasakyti, kad tai buvo politinis įžvalgumas.

Nežinau, ar tai padėjo, būtent mano teikimas, pastangos ir iš anksto pažadėta Sąjūdžio frakcijų parama, bet Šimėnas buvo patvirtintas premjeru. Net ir jo paties frakcijos nariams, ir komunistams balsuojant prieš!

Tačiau sausio 13-osios naktį naujasis premjeras dingo. Žinia apie tai atėjo iš Vyriausybės rūmų į Parlamentą ir pasiekė mane tuo metu, kai jau žinojome apie kruviną smurtą prie televizijos pastatų, ypač prie bokšto, apie žmonių aukas. Dar nežinojome, ar nebus tą pačią naktį puolami Parlamento rūmai. Man pakartotinai siūlė bėgti. Buvo sakoma, kad yra paruoštas mažas lėktuvas, kuris mane ir mano žmoną gali nuskraidinti iš Kauno į Lenkiją. Aš atsisakiau. Man buvo aišku, kad turiu būti savo vietoje, pageidautini ir parlamentarai. Nemaža dalis jų buvo susitelkę posėdžių salėje; paltais apsivilkę, jie leido naktį nerimastyje ir, matyt, viskam pasiruošę. Moterys nesutiko apleisti Parlamento pastato, nors mėginau net griežtai „įsakyti“. O štai premjeras dingo. Galbūt pabėgo? (…)

Atėjau į posėdžių salę, kur deputatai sėdėjo su paltais, todėl, kad visi Parlamento rūmai buvo pilni benzino garų, ir pro atidarytus langus skverbėsi šaltas oras ir vėjas. Šiurpi, rūsti atmosfera visais atžvilgiais. Gynėjai, ruošdamiesi atremti galimas atakas, pilstė į butelius benziną, ir, žinoma, to kvapo visur buvo pilna, reikėjo vėdinti.

Salėje kreipiausi į deputatus, paskelbiau posėdį. Informavau apie premjero dingimą ir pasiūliau spręsti šitą klausimą tuoj pat. Pasirodęs Kultūros ir švietimo ministras Darius Kuolys pranešė: premjerui neatvykus į Vyriausybės rūmus, jo pavaduotojas R. Ozolas paaiškinęs, kad A. Šimėnas „veikia pagal kitą planą“. Tačiau Parlamento vadovybėje mes nieko panašaus nesvarstėm ir negirdėjom. Darėsi juolab neramu ir įtartina. Be argumento, kad premjeras gali būti patekęs į priešo rankas ir juo gali būti manipuliuojama, greta visai aiškaus dalyko, kad negalime likti be veikiančios ir vadovą turinčios Vyriausybės, mąsčiau dar ir tą argumentą, kad jeigu Šimėnas yra patekęs į priešo rankas, tai jam geriau būti eiliniu deputatu ir išvengti tų pavojų, apie kuriuos baugu ir galvoti. Iš eilinio deputato juk nieko nepareikalausi, jokios naudos. Tai ne premjeras. Todėl reikėjo jį padaryti eiliniu deputatu ir dėl jo paties.

Pasiūliau atleisti Albertą Šimėną iš Lietuvos Respublikos Vyriausybės vadovo pareigų, kaip nežinia kur esantį ir negalintį tų pareigų eiti. (…)

Tada pasiūliau Gediminą Vagnorių, prieš tai pasikvietęs ir paklausęs, ar atsistatydintų A. Šimėnui galint toliau eiti pareigas. Sutiko. Siūliau parlamentui aktyvų, energingą ekonomistą, kuris nuolat teikdavo savo paties, gal ir su padėjėjais parengtus įstatymų projektus. Dažnai ne tokius, kokius siūlydavo premjerė K. Prunskienė ar kas nors kitas. Dėl to jis buvo tarsi pagrindinis buvusios premjerės ekonominės politikos oponentas. Jis turėjo idėjų, ambicijų ir, be abejo, energijos bei ryžto, kas man tą akimirką atrodė ypač reikalinga. Pasiūliau paskirti Lietuvos Respublikos Ministru Pirmininku Gediminą Vagnorių ir nustebau, kad tiek daug deputatų už jį balsavo. Net ir tikri jo oponentai bei priešininkai. Vėliau sužinojau, kodėl taip buvo. Jie visi buvo įsitikinę, kad Vagnoriaus vadovaujama Vyriausybė gyvuos nebent kokias dvi savaites. Kairieji norėjo, kad ji būtų matoma kaip visiškai dešinioji Vyriausybė, kuri sužlugtų arba dėl priešo puolimo, arba dėl vidinių prieštaravimų tarp mūsų pačių, galbūt ir Lietuvos visuomenėje, ko taip pat buvo tikimasi. Tada, dešiniesiems pasitraukus, ateitų laikas perimti visą valdžią kairiosios ir centrinės pusės grupėms bei už jų stovinčioms jėgoms. (...)

Rytą, per radiją išgirdęs naujienas ne tik apie žudynes, bet ir apie tai, jog Lietuva jau turi naują Ministrą Pirmininką, Šimėnas liepė vežti jį į Vilnių ir atėjo tiesiai į mano kabinetą. Aiškino savo sprendimą pasitraukti, lyg ir teisinosi. Aš mačiau, kokia sutrikusi buvo jo dvasinė būsena, ir stengiausi draugiškai nutraukti tą nevykusią kalbą, apraminti jį, kad neverta aiškintis. Viskas esą suprantama. Rodžiau, kad jo nesmerkiu. Pavyko jį paguldyti mažame kambarėlyje prie mano kabineto, kur ir aš pats miegodavau. Jis ten užmigo ir miegojo kelias valandas. O tuo tarpu Aukščiausiojoje Taryboje ir Vyriausybėje vyko savotiškas įtemptas darbas, vis to paties nerimastingo laukimo atmosferoje.

Su atvykusių iš Maskvos M. Gorbačiovo pasiųstų deputatų grupės pagalba aiškinomės, ką toliau darys kariškiai, vadovavę televizijos bokšto puolimui, ir kokių mes galime imtis veiksmų, kad nors kiek sumažintume jų agresyvaus pykčio, įtūžio ir mums nežinomų planų pavojus nepriklausomos Lietuvos valdžiai ir tiesiog žmonėms, kurie visą laiką buvo susirinkę prie Parlamento, pasiryžę ir toliau ginti jį savo kūnais. Iš netolimų statybų tempė gelžbetonio blokus, armatūrą, atvarydavo sunkvežimius ir buldozerius, pastatė įspūdingas barikadas. Jie tada rizikavo sveikata ir gyvybe beveik visur Lietuvoje, o ypač miestuose. Nes Vilniuje sovietų kariškiai jau skelbė įvedą komendanto valandą, dėl ko turėjome pagalvoti, ar žmonių buvimas gatvėse nesuteiks aniems primityviems kareivoms formalaus preteksto vėl užpulti gyventojus, kurie neva nusižengė komendanto valandos įsakymui.

Taigi tą dieną, gal kokią valandą temiegojus, pirmiausia teko kalbėti su atvažiavusiais iš Maskvos Sovietų Sąjungos Aukščiausiosios Tarybos deputatais A. Dementejum, B. Olejniku, L. Ter-Petrosianu. Su jais buvo ir Gorbačiovo patarėjas V. Fotejevas. Štai tie keturi žmonės susitikinėjo su kariškiais, su apsiskelbusiu Nacionalinio gelbėjimo komitetu, su mūsų deputatais, su gyventojais Vilniuje ir Vilniaus apylinkėse, nes ir tokių susitikimų jiems taip pat buvo surengta.

Ir naujasis premjeras G. Vagnorius aktyviai jungėsi į tas derybas, iš karto veikė kaip savim pasitikįs valdžios asmuo.

Beje, delegacijos veikla prasidėjo dviem įsimintinais momentais. Į oro uostą pasiuntėme du mūsų deputatus, kurie sutiko delegaciją kaip šeimininkai, ir taip išvengėme, kad jos neperimtų jau pasirengę tam pučistai. Po to delegaciją lydėjo, regis, jos pageidavimu, du Lietuvos ministrai, matyt, iš „ne tokios blogos“ Maskvai mūsų Vyriausybės. Vėlai vakare nulydėję Maskvos delegaciją miegoti, jie nugirdo labai svarbų pokalbį telefonu. Fotejevas skambino Gorbačiovui ir pranešė išvadą arba ką Kremliaus viršininko įsakymu patikrinęs: čia vienoje pusėje valdžia ir žmonės, o kitoje – kariuomenė. Taip žlugo scenarijus ir mitas, neva Lietuvoje konfrontuoja vietinės grupės, o kariuomenė „priversta“ įsikišti. Žinoma, oficialūs sovietų asmenys ir toliau melavo kiek išmanydami.

 „Lūžis prie Baltijos“, „Vaga“, 1997

© 2011 „XXI amžius“