Antanas MIŠKINIS

Kolaborantai

Kas jūs? Iš kur? Vergai jūs ar žudikai?
Ar gal tik apgailėtini bailiai.
Krauju jūs apsigėrėt ir išdykot,
Tai susimaišė žingsniai ir keliai.

Patenkinti valdovai neteisėti,
Kad jūs taip šuniškai ištikimi –
Kad neapykantą padėjot sėti…
Bet greit ir jiems paliksit svetimi.

Jūs patys juk sukėlėt kovą aršią;
O atėjūnai kas, kuo visa pasibaigs.
Su jais kartu ant sakramentų teršėt,
Dalinotės ir grobiu, ir darbais.

Jums liepė kurstyt ir pjudyti liaudį,
O tai sunku, koktu ir apmaudu.
Ir kankiniams jūs ant vainikų spjaudėt,
Ir purvą drėbėt ant gyvų žaizdų.

Rūsius kankynių įrengėt po rūmu,
O rūmuos kėlėt orgijas, vaišes.
Pragėrę sąžinę, žmogaus orumą
Ant pjedestalų kėlėte kekšes…

Kartojote apduję – liaudis, masės,
O tos vien skundas girdisi kimus.
Ne paskutinis aš ir ne pirmasis
Siunčiu jums paniekos prakeikimus.

Bet aš norėčiau klysti… Iš tikrųjų
Ir jūs gal kaip daugumas kankiniai.
Ne jūsų išrastos žudikų rujos
Bei raudantys tremtinių traukiniai.

Gal jūs, kai prablaivėjat ir suprantat,
Tik nebeturit valios ir galios.
Nebėr jau tiltų, ir toli nuo kranto,
Tai ir neliko kelio atgalios.

Gal jūs ir liūdit, skundžiatės iš tyko,
Iš skausmo gal net grąžote rankas,
Tik bijot, kad sukurstyti žudikai
Jus ir pačius į žvyrduobes užkas…
              -     -     -
Žmogau, ar tik ne Tau ten varpas gieda,
Širdis gal užkietėjus sudrebės,
Ar tik ne Tau ir ašara nurieda
Iš džiaugsmo, kad kelies kaip iš duobės.

Antikristas

Kas dar tamsybėj klysta, lai pamato,
Kokion šlykštynėn žemė įkalta.
Triumfuoja barbaras – jo automatas
Tautas terioja niekuo nekaltas.

Kas jis? Ar hunas įžūlus, ar skitas,
Sūnus šaltų šiaurinių dykumų?
Jo veidas kruvinas ir nudraskytas,
Jisai ir pats išguitas, be namų.

Jis – kerštas, įsikūnijęs tikrovėj,
Jis – šnipas ir teisėjas neteisus.
Jisai tikėjimą žmogum sugriovė,
Visų jis kurstytojas prieš visus.

Jis – cinikas, šėtono trubadūras,
Ir apgaulę jis dailina daina.
Jis tas, kurs teršia prie šventyklos durų,
Jam niekad nieko nebebus gana.

Jis kartais dedas už kitus puikesnis,
Lipšnus prie stalo pas tave svečiuos,
Bet jis ir tas, kurs už skanesnį kąsnį
Grandis ir pančius vergiškai bučiuos.

Jis – budelis, besielis ir bedvasis,
Bet moderniai šarmota jo galva,
Už jo minia įtūžus badą dvesia,
O rėkia, kad laiminga ir laisva.

Europa jo žingsnius grėsmingus girdi,
Tik skendėja apatijoj pati.
Strėlė nuodinga taikoma į širdį…
Kas bus, jeigu paleis ją iš arti?

Su motociklais į šventyklą brausis,
O vargas, jei laiku kas nesupras.
Apduję kasas panteonų griaučiuos,
Išprievartaus jaunutėles dukras.

Blizgančiais ir kitais pigiais dalykais
Domėsis ir žavėsis kaip vaikai,
Ir ciniškai ištars – Jūs atsilikę,
Čia viskas mūsų – Mes Nauji Laikai.

© 2011 „XXI amžius“