„XXI amžiaus“ neperiodinis priedas apie lietuvių kovą už Nepriklausomybę

2011 m. birželio 23 d., Nr. 3 (22)


PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Birželio sukilimui – 70 metų

Generalinio štabo majoras Vytautas
Bulvičius, 1941 m. birželio
sukilimo organizavimo
Lietuvoje pradininkas,
LAF štabo Vilniuje viršininkas

Minime 1941 metų Birželio sukilimo 70-ąsias metines. Tai buvo šviesos blykstelėjimas prasidėjusios okupacijos tamsioje padangėje. Prieš agresorių, jo nusikaltimų tautai ir žmogiškumui paskatinta, sukilo tauta: kariai, moksleiviai, studentai, mokytojai, šauliai ir visi dori žmonės, branginę tautos laisvę. Sukilimas išplito po visą Lietuvą, veikė netgi atokiausiuose jos kampeliuose. Nors po sėkmingo sukilimo netrukus prasidėjo ir kita – nacių – okupacija, tačiau sukilimas ir nepilnus du mėnesius veikusi Laikinoji vyriausybė suteikė vilties tautai atsigauti po sunkių išbandymų – tik ką praėjusių tremčių, suėmimų bei įvykdytų žudynių. Deja, viltis buvo labai trumpalaikė, nes netrukus naciai įvedė savo tvarką, o po to vėl sekė ilgi sovietų okupacijos metai, per kuriuos  lietuvių tauta sudėjo dar daug aukų. Tačiau Birželio sukilimo reikšmė dėl to nė kiek nesumažėjo – tai buvo ryžtingas posūkis nepriklausomybės link.

Sukilimui buvo rengtasi iš anksto – jau nuo 1940 metų pabaigos. Pogrindyje tam dirbo įkurtas Lietuvių aktyvistų frontas. Sukilėlių skaičių labai padidino sovietų okupacinė valdžia savo represijomis. Dokumentai rodo, kad be 230 tūkst. areštuotinų „nusikaltėlių“, pradėjus trėmimus, buvo nuspręsta ištremti ir jų šeimos narius, todėl su represuotaisiais šis skaičius turėjo pasiekti apie 750 tūkstančių. Tad „juodasis birželis“ buvo tik tautos naikinimo pradžia. Jos likvidaciją nutraukė sukilimas ir prasidėjęs sovietų-nacių karas. Sukilimo organizatoriai irgi gerokai nukraujavo – Blogio imperijos sukurtas NKVD aparatas su šimtais tardytojų ir tūkstančiais seklių susekė, kartais visai atsitiktinai, ir suėmė kai kuriuos sukilimo organizatorius ir išvežė į Rusijos kalėjimus nukankinti (1941 metų balandį-birželį buvo suimti beveik visi Vilniaus štabo nariai – V. Bulvičius, J. Gobis, A. Kamantauskas, J. Kilius, S. Mockaitis, J. Sadzevičius, A. Skripkauskas, L. Žemkalnis ir nuteisti mirties bausme ir 1941 m. gruodžio 18 d. Gorkyje sušaudyti). Tad pirmųjų metų represijos paskatino Lietuvos žmones kuo daugiau prisidėti prie sukilėlių. Galima manyti, kad įvyko stichinis daugybės žmonių įsitraukimas į sukilimą, kuris tikriausiai nebuvo planuotas ir sukilimo organizatorių. Todėl net nežinomas tikslesnis į sukilimą įsitraukusių dalyvių skaičius – galvojama, kad sukilime dalyvavo nuo 10 iki 100 tūkstančių žmonių. Tuo pačiu, nepaisant visą laiką vadovybės derinamų sukilimo eigos veiksmų, galėjo įvykti ir neleistinų akcijų. Todėl iki dabar lieka neišaiškinta vadinamųjų „Lietūkio“ garažo žudynių birželio 27-ąją potekstė (tada neidentifikuoti asmenys dėl neaiškių priežasčių įvykdė egzekuciją, nužudydami apie 50 žydų, kaip manoma, neturėjusių sąsajų su sovietų saugumu, bet išprovokuotų jau atsiradusių vokiečių kariškių ir nacių agentų). Juo labiau kad apie šią istoriją prikurta įvairių klastočių.

Birželio 23 dieną 9 val. 28 min. per Kauno radiofoną vienas iš sukilimo organizatorių L. Prapuolenis paskelbė tautai ir pasauliui: „Susidariusi laikinoji vėl atgimstančios Lietuvos vyriausybė šiuo skelbia atstatanti laisvą ir nepriklausomą Lietuvos valstybę“. Nepriklausomybės deklaracija kelis kartus buvo pakartota lietuvių, vokiečių ir prancūzų kalbomis, buvo paskelbta Laikinosios vyriausybės sudėtis ir sugrotas Lietuvos himnas. Kaunas pasipuošė trispalvėmis – Karo muziejuje buvo iškelta tautinė vėliava, per radiją skambėjo Laisvės varpas, svarbiausius pastatus ir įmones kontroliavo sukilėliai – Kaunas šventė Antrosios Lietuvos Respublikos gimimą. Iš miesto masiškai bėgo demoralizuoti raudonarmiečiai, valdžios atstovai, kompartinis aktyvas ir kiti Kremliaus samdiniai. Birželio 24 dieną išėjo pirmas laikraščio „Į laisvę“ numeris. Vilniuje birželio 23 d. sukilėliai irgi jau periminėjo į savo rankas įstaigas. Kadangi Raudonosios armijos dalinių pačiame mieste buvo nedaug, o ir šie greitai pasitraukė, didelių mūšių nebuvo. Vilnių išvaduoti ir įvesti jame tvarką padėjo iš Raudonosios armijos pabėgę lietuviai kariai. Birželio 23 dieną 16 val. Gedimino pilies bokšte taip pat buvo iškelta Trispalvė. Į Vilnių įžengę vokiečiai rado miestą kontroliuojamą sukilėlių. Laikinosios vyriausybės ministru pirmininku buvo išrinktas K. Škirpa, tačiau vokiečiams neleidus jam išvykti iš Berlyno, laikinuoju premjeru buvo išrinktas prof. Juozas Ambrazevičius. Deja, Lietuvos laikinajai vyriausybei nebuvo leista ilgiau dirbti – nacių valdžia rugpjūčio pradžioje jos veiklą uždarė.

Džiugu pastebėti, kad dauguma sukilimo vadų buvo katalikiškos pasaulėžiūros ir katalikiško auklėjimo, daug jų buvo ateitininkų organizacijos nariais. Tuo metu Katalikų Bažnyčia buvo visuomeniškai aktyvi, jos klausė didžioji dalis Lietuvos žmonių, kurie buvo tikri katalikai (ne tik pagal gyventojų surašymo duomenis) ir vadovavosi tikėjimu bei iš jo išeinančiu krikščionišku idealizmu, kuomet pirmoje vietoje yra Dievo ir Tėvynės meilė, o ne pinigai. Net ir skurde augindamos daug vaikų, lietuvių šeimos subrandino tautą mylintį jaunimą, ėjusį į Birželio sukilimą, o vėliau ir į partizanus. Dauguma žuvusiųjų žūtbūtinėse kovose buvo jauni žmonės. Tik jų pasiaukojanti kova atvedė Lietuvą į nepriklausomybės atkūrimą, nors jų indėlį į kovą už laisvę vis dar vengiama pripažinti.

Šis sukilimas nuplovė Lietuvos gėdą už 1940 m. birželio 15 d. pasidavimą sovietams be pasipriešinimo šūvio, parodė Lietuvos draugams, ir jos priešams tautos valią siekti laisvės ir teisės į valstybinę nepriklausomybę ir atskleidė bolševikų melą apie tariamą Lietuvos savanorišką įsijungimą į Sovietų Sąjungą. Sukilimo nepaprastą svarbą tautos ir valstybės istorijai pabrėžia ir tas faktas, kad per kelias sukilimo dienas kovose su pavergėjais žuvo apytikriai tiek sukilėlių, kiek žuvo savanorių per 1919-1921 metų laisvės kovas. Birželio sukilimas neturi analogų – jis buvo vienintelis toks tarp kitų tuomet sovietų engiamų tautų. Tenka apgailestauti, kad nuo 1941 metų birželio sukilimo praėjus 70 metų ir tautai jau daugiau nei prieš 20 metų iškovojus nepriklausomybę, jo reikšmė valstybės istorijai dar nėra tinkamai teisiškai įvertinta. Tačiau doroje tautos dalyje Birželio sukilimo dvasia išliko gyva per visas okupacijas, ji kėlė tautą į herojinį partizaninį karą ir per visą okupacijos laiką skatino įvairiausias neginkluoto pasipriešinimo formas. Tai buvo pogrindžio spaudos leidiniai ir Romo Kalantos auka, virtusi gyvuoju ugnies fakelu ir taip informavusi viskam abejingą Vakarų pasaulį apie sovietinių okupantų vykdomą tautos genocidą. Ši dvasia subūrė tautą į galingą Sąjūdį, atvedusį į antrąjį tautinį atgimimą, apvainikuotą 1990 m. kovo 11 d. Nepriklausomybės atkūrimo Aktu, už ką padėjo galvas ir daugybė Birželio sukilimo idealistų.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija