„XXI amžiaus“ neperiodinis priedas apie lietuvių kovą už Nepriklausomybę

2011 m. birželio 23 d., Nr. 3 (22)


PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Netikėtas sovietinei valdžiai ir nacistams

Giedrius Grabauskas-Karoblis

Knygos viršelis

2010 metais išleista Juozo Jankausko knyga „1941m. birželio sukilimas Lietuvoje“ – išsamus leidinys, kuriame nušviečiamas 1941 birželio sukilimas. Jis buvo netikėtas tiek sovietinei valdžiai, tiek ir į Lietuvą įsiveržusiems nacistų daliniams. Šioje Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro išleistoje knygoje išsamiai aprašomas 1941 metų birželio sukilimą surengusios pogrindinės patriotinės organizacijos – Lietuvos Aktyvistų fronto – įkūrimas ir veiklos istorija, sukilimo organizavimas ir nušviečiama jo eiga. J. Jankausko knyga įdomi tuo, kad joje pateikia daug faktų apie sukilimo organizatorių ir aktyvių dalyvių gyvenimus bei jų veiklą ne tik lemtingais 1940–1941 metais, bet ir iki to, ir po to – 1945–1950 metais bei vėliau.

1941 metų birželio sukilimą kartais norima pristatyti kaip nacistų remiamą maištą. Bet šioje knygoje pateikiami įtikinami duomenys, kad iš tiesų padėtis buvo kitokia – kai kurie Vokietijos valstybės žinybų pareigūnai ir slaptųjų tarnybų atstovai pradžioje rėmė LAF veiklą, bet nuo 1941 metų balandžio mėnesio gestapo ir vidaus reikalų ministerijos vadovai per savo pasiuntinius – buvusį VSD pareigūną P. Germantą-Meškauską ir aukšto rango SS pareigūną H. Grefę – perdavė LAF vadovui K. Škirpai, kad tuo momentu, kai Vokietijos kariuomenė įžengs į Lietuvą, lietuviai negali savavališkai sudaryti jokios Lietuvos vyriausybės, negali formuoti ir savarankiškų karinių dalinių.

1941 metų birželio sukilimo dalyvių likimai įvairiausi – kai kurie jų aktyviai įsijungė į sukilimo organizavimą, bet buvo suimti jo išvakarėse, išgabenti į Rusijos gilumą, ir ten sušaudyti.

Kiti sukilimo dalyviai pokario metais įsijungė į antisovietinio pogrindžio ir partizanų gretas, vieni žuvo, kiti pateko į lagerius, išgyveno tremtis ir sugrįžo į Lietuvą. Dalis sukilimo dalyvių 1944–1945 metais pasitraukė į Vakarus, ten dalyvavo išeivijos organizacijų veikloje. Pavyzdžiui, vienas iš LAF lyderių Mykolas Mačiokas praėjo ilgą ir vingiuotą gyvenimo kelią. Iš Vilkaviškio apskrities Gudelių kaimo kilęs M. Mačiokas pasižymėjo dar 1919–1920 metų kovose už Lietuvos laisvę. 1919 metų sausio pradžioje M. Mačiokas įstojo į besikuriančią Lietuvos kariuomenę, tarnavo II pėstininkų pulke. 1919 metų liepos 30 dieną jis įstojo į Karo mokyklą, o 1919 metų gruodžio 16 dieną ją baigė (tuomet karininkai buvo rengiami pagal pagreitintą keturių su pusę mėnesio parengimo kursą). M. Mačiokui suteiktas jaunesniojo leitenanto laipsnis ir jis paskirtas į 9 pėstininkų pulką būrio vadu. 1920 metais jis dalyvavo kovose su lenkais ties Širvintomis, Giedraičiais, Paželva ir kitur. Vėliau M. Mačiokas tarnavo kituose kariniuose daliniuose, o nuo 1930 metų spalio mėnesio pradėjo dirbti Vyriausiame kariuomenės štabe. 1940 metų pabaigoje sovietinės valdžios pareigūnai M. Mačioką iš kariuomenės atleido, jis aktyviai įsitraukė į antisovietinio pogrindžio veiklą ir tapo vienu iš LAF lyderių, daug prisidėjusiu prie 1941 metų birželio sukilimo rengimo. 1941 metų gegužės mėnesį M. Mačiokas paskirtas LAF štabo Tautinio darbo apsaugos skyriaus viršininku (šis skyrius vykdė žvalgybos ir apsaugos funkcijas). Prasidėjus sukilimui, 1941 birželio 23–25 dienomis jis saugojo Kauno radijo stoties pastatą, jam teko susigrumti su rusų kariškiais. Jis aktyviai dalyvavo LAF veikloje iki pat šios organizacijos uždraudimo 1941 metų rugsėjo 26 dienos. Po kelių savaičių-1941 metų spalio viduryje M. Mačiokas buvo paskirtas Aleksoto stiklo fabriko direktorium. Kai nacistai pradėjo vykdyti represijas prieš Lietuvos inteligentiją, 1943 metų kovo 16 dieną M. Mačiokas buvo suimtas ir kartu su kitais 46 žymiais inteligentais išgabentas į Štuthofo koncentracijos stovyklą. Čia pradžioje jie buvo visaip žeminami, bet nuo 1943 metų birželio pradžios iš Lietuvos atgabentų Štuthofo kalinių padėtis kiek pagerėjo – jie buvo apgyvendinti geresnėse patalpose, galėjo kas savaitę rašyti laiškus, buvo atleisti nuo privalomojo darbo, galėjo gauti iš bibliotekos knygų. 1945 metų sausio mėnesį, kai frontas priartėjo prie Štuthofo, pradėta kalinių evakuacija. 1945 metų kovo pradžioje M. Mačiokas pateko į sovietinės kariuomenės rankas ir buvo išsiustas į filtracijos lagerį Rusijoje. Po mėnesio iš lagerio paleistas ir 1945 metų balandžio pabaigoje sugrįžo į Lietuvą. Kurį laiką M. Mačiokas gyveno žmonos tėviškėje Marijampolės apskrities Pažėrų kaime. 1945 metų rudenį visa Mačiokų šeima persikraustė į Kauną, bet Mykolui greitai teko slapstytis, jo pradėjo ieškoti sovietiniai saugumiečiai. 1947 metų rudenį, padedamas artimo bičiulio, kadaise kartu dalyvavusio ir LAF veikloje, P.Malinausko, jis išvyko į Rygą ir ten apsigyveno, turėdamas padirbtus dokumentus kita pavarde. Čekistai aršiai sekė M. Mačioko pėdsakais ir nustatė, kad jis tikriausiai gyvena Rygoje. Manoma, kad 1949 metų pabaigoje ar 1950 metų pradžioje jis buvo suimtas ir nužudytas. 1957 metų kovo mėnesį KGB pareigūnai apie tai pateikė tokią informaciją: „M. Mačiokas mirė 1950 metų kovo 30 dieną Rygos ligoninėje nuo hipertonijos“. Jo duktė Laura bandė ieškoti tėvo pėdsakų, bet nesėkmingai, Mykolo Mačioko palaidojimo vieta iki šiol nežinoma.

1941 birželio sukilime aktyviai dalyvavo ir knygos autoriaus – iš Telšių apskrities Jaupėnų kaimo kilęs karininkas tėvas Juozas Jankauskas. Jis dalyvavo ir 1919–1920 metų kovose už Lietuvos laisvę, tarnavo įvairiuose Lietuvos kariuomenės daliniuose, baigė Karo mokyklą, vėliau tapo lakūnu. 1935–1937 metais J. Jankauskas mokėsi Čekoslovakijos Generalinio štabo akademijoje Prahoje. Baigęs šią akademiją, J. Jankauskas dirbo Kariuomenės štabe, jam suteiktas pulkininko leitenanto laipsnis. Sovietinės okupacijos buvo atleistas iš kariuomenės, o nuo 1941 metų sausio įsidarbino Kauno savivaldybės Komunalinio ūkio skyriuje, aktyviai dalyvavo LAF veikloje. Kauno LAF štabe J. Jankauskas kartu su pulkininku leitenantu Narcizas Tautvilu bei dar keliais karininkais planavo karines operacijas, vyko į įvairias Lietuvos vietoves ir ten tarėsi su pogrindinių grupių nariais. Prasidėjus sukilimui, J. Jankauskui buvo pavesta suformuoti naują sukilėlių būrį, jis šią užduotį sėkmingai įvykdė. Jau birželio 26 dieną šis būrys vienijo per 200 sukilėlių. Likvidavus LAF, J. Jankauskas nuo 1941 metų rugsėjo pabaigos pradėjo dirbti Kauno spirito gamykloje direktoriaus pavaduotoju, bet jau po mėnesio iš šio darbo pasitraukė ir vėl užsivilko karinę uniformą – buvo paskirtas Lietuvos savisaugos dalinių Kauno apygardos štabo viršininku. Šį postą jis užėmė iki 1942 metų birželio, tuomet nusivylęs vokiečių vykdoma politika, pulkininkas leitenantas iš tarnybos pasitraukė. Nuo 1942 metų rugpjūčio iki 1943 metų gegužės mėnesio J. Jankauskas dirbo muilo fabriko „Grožis“ direktoriumi, artimai bendradarbiavo su J. Pajauju, A. Repšiu, Z. Drunga, N.Tautvilu ir kitais antinacistinio pogrindžio dalyviais. 1944 metais, kai Lietuvą vėl užėmė sovietinė kariuomenė, J. Jankauskas slapstėsi Rietave, Seredžiaus apylinkėse, Pagėgiuose ir aktyviai dalyvavo pogrindinės organizacijos „Kęstutis“ veikloje, atvykdavo į Tauragę ir Panevėžį, kur vykdavo slapti pogrindinių organizacijų lyderių pasitarimai. 1950 metais J. Jankauskas apsigyveno Šiauliuose ir įsidarbino Žemės ūkio banko Šiaulių filiale. 1953 metų vasario 3 dieną buvo sovietinio saugumo darbuotojų suimtas, tardomas Šiauliuose, po to išgabentas į Vilnių ir ten toliau tardomas. 1956 metų rugsėjo mėnesį karinis tribunolas J. Jankauską ir kelis jo bendražygius nuteisė 25 metų įkalinimo bausme. Kalėjo lageriuose Krasnojarsko krašte ir netoli Irkutsko, kur gerokai sutriko sveikata. J. Jankauskas gydytas lagerio ligoninėje, o 1959 metų lapkritį paleistas į laisvę. Grįžęs į Lietuvą, apsigyveno netoli Tytuvėnų, o 1963 metais jam leista persikelti į Kauną. Aktyvus kovotojas už Lietuvos laisvę J. Jankauskas mirė 1967 metų rugpjūčio 3 dieną. Palaidotas žmonos tėviškėje Garliavoje, Jonučių kapinėse.

J. Jankausko knyga apie sukilimą parašyta patrauklia forma, joje iš įvairių pusių pažvelgta į Lietuvai lemtingus 1940–1941 metų įvykius ir vėlesnius laikus. Įdomu pastebėti, kad daug 1941 metų birželio sukilėlių pokario metais tapo partizanais. Žymus poetas Jonas Aistis kadaise rašė: „Partizaninis judėjimas yra lietuvių tautos laisvės viltis, jos nepriklausomybės laidas“.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija