„XXI amžiaus“ neperiodinis priedas apie lietuvių kovą už Nepriklausomybę

2011 m. birželio 23 d., Nr. 3 (22)


PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Pirmosios karo aukos Tirkšliuose

Albertas Ruginis

1941 metų birželio 22 dieną prasidėjus karui ėmė  organizuotis  Tirkšlių miestelio sukilėliai. Tirkšlių pašto viršininkas Antanas Morkūnas (g. 1904 m. Radviliškyje) kartu su keliais vyrais ant buvusio milicijos pastato išklėlė Lietuvos trispalvę vėliavą.

Eigulys Juozas Ulskis (g. 1910 m.),  gyvenęs pas Žemalės lentpjūvės savininką Pocių, telefonu organizavo vyrus burtis  į sukilėlius. Ten pat gyveno komjaunuolis Aloyzas Zaleckas ir vietinis ruselis Damaiva. Telefonu jie iškvietė rusų kariškius. Birželio 23 dieną šie atvyko į Tirkšlius ir suėmė Antaną Morkūną. Per naktį žiauriai tardę ir kankinę, birželio 24-osios rytą pavežėjo link Pievenų  ir Sūduvės miškelio ir šūviu į pakaušį  nušovę, kūną paliko. Tirkšlių žmonės Antaną palaidojo miestelio kapinėse. Jo žmona  Emilija su ketverių ir šešerių metų dukrelėmis išvyko pas tėvus į Darbėnus.

Įskundus vietiniams komunistams,  tą pačią dieną  buvo suimtas ir Alfonsas  Tiškus (g. 1919 m. Gaurylių kaime). Jis tarnavo Ylakių miestelio savivaldybėje ir atvyko į Tirkšlius užmegzti ryšio su sukilėliais.  Rusai, vietoj  patardę, nuvežė jį į Išlaužo mišką, 8 km nuo Tirkšlių,  kur buvo  įsikūręs jų  kariuomenės štabas. Ten dar porą valandų pakankinę, suvarpė keturiais šūviais ir nuvežę į Renavo miške leisgyvį numetė. Sūnaus kūną surado motina ir palaidojo Pievenų miestelio kapinėse.

Kartu su Tiškumi tądien sušaudė ir Igną Butą (g. 1906 m.), Žemalės miestelio gyventoją. Liko jo žmona Stefa su trim mažamečiais vaikais ir 86 metų motina.

 Igno Butos duktė Stefanija Butaitė-Michelska (g. 1928 m.) prisimena:

„Gyvenome Žemalės miestelyje, jokio turto neturėjome. Prasidėjus karui atėjęs kaimynas pasakė, jog gali bombarduoti Žemalės miestelį. Todėl birželio 24 dieną, vedini ožka, išėjome pas pažįstamą žmogų, gyvenusį Mažaičių kaime, Renavo miško pakraštyje. Tėvas nuėjęs į mišką parovė ožkai žolės ir  grįžo į sodybą. Jis matė, kaip būriuojasi sukilėliai. Nusiavė šlapius batus ir atsisėdo prie stalo. Staiga atvažiavo du sunkvežimiai, pilni raudonarmiečių. Jie pradėjo šaudyti į mišką. Paskui kareiviai pastebėjo miške tėvo paliktas pėdas ir atėję į sodybą liepė pasimatuoti batus, jie tiko... Šeimininkė paklausta, ko tėvas ėjęs į mišką, paaiškino, kad  šis ėjo  parauti ožkai žolės. Trys kareiviai pasivarė tėvą į pamiškę ir šeimos akivaizdoje sušaudė. (...)

Po to kareiviai sugrįžo į trobą. Mes rėkėme ir klykėme, galvodami, kad sušaudys ir mus. Jie padarė kratą ir nieko neradę išėjo. Vienas kareivis dargi nušluostė ašaras verkiančiam vaikui.

 Tėvą palaidojome Žemalės kapinėse. Laidotuvių metu užskridęs lėktuvas kapinėse apšaudė laidotuvių dalyvius. Tiškaus kūną išsigabeno giminės. Skundiką Zalecką  sušaudė vokiečiai.“

Netoli Butos ir Tiškaus žūties  vietos pakelėje buvo pastatytas kryžius. Aptvertas tvorele, pasodintos liepaitės. Sovietiniais laikais platino kelią ir tas liepaites nupjovė, o paminklą nustūmė ir užvertė žemėmis.

Taip žuvo sukilėliai ir niekuo dėtas žmogus.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija