„XXI amžiaus“ neperiodinis priedas apie lietuvių kovą už Nepriklausomybę

2011 m. birželio 23 d., Nr. 3 (22)


PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Sukilimo gairės

Kazys ŠKIRPA,

buvęs Lietuvos nepaprastasis pasiuntinys
ir įgaliotasis ministras Vokietijoje

Laisvės tautoms niekas veltui nesuteikia. Tautos už jas kovoja nesigailėdamos jokių aukų. Nors ir ne visados laimi, bet nuo savo idealo neatsisako, nežiūrint, kaip ta kova bebūtų ilga ir kokių betektų patirti smūgių pakelyje į išsilaisvinimą.

Lietuvių tauta neteko valstybinės laisvės, bet niekas negali užginčyti jai teisės laisvę atgauti ir už jos atgavimą kovoti.

Likusioji užsieniuose Lietuvos diplomatija ir užsienių lietuvių organizacijos stengiasi ir toliau visaip stengsis Lietuvos atstatymo idėją nuolat palaikyti ir kelti užsieniuose visur, kur tik įmanoma. Bet diplomatinių pastangų neužtenka. Pasakytina dar daugiau – jos tėra pagalbinės. Jei pati tauta už savo laisvę nekovotų, mažai tebūtų jos, iš viso, vertinamos, kaip realios pastangos laisvei atgauti bei savo valstybei atstatyti. Tad lemiančiu veiksniu Lietuvai išlaisvinti tenka laikyti kovos frontą Tėvynėje.

Taip pat būtų klaidinga manyti, kad tegalima atstatyti savo valstybę vien svetima pagalba ir kad todėl nebūtų prasmės aukoti mūsų tautos geriausius sūnus nelygioje kovoje su galingesniu priešu. Šitokia galvosena yra saloninių politikų ypatybė, kurie niekad negali apsispręsti. Lietuva, atstatyta svetimomis rankomis, mums nebūtų miela. Be to, jos niekas mums neatstatys, jei patys nesiimsime jos atstatyti. Pagalba mums, mažai tautai, yra reikalinga ir būtina, bet tik pagalba. Visą gi kovos naštą turime pasiimti ant savo pečių. Juo pajėgsime daugiau jos pakelti, tuo daugiau gausime norimos pagalbos ir lengviau pasieksime tikslą. Ta pagalba, susidariusių Europos Rytuose aplinkybių dėka ateina mums visai natūraliai, tik mokėkime ją racionaliai savo interesui išnaudoti. Numatomomis sąlygomis ją geriausiai išnaudosime, jei, lemiamam momentui atėjus, patys stversimės ginklo – paimsime krašto valdymą patys, bet nelauksime, kad mums kas iš šalies padarytų tokią malonę. Tad aktyvumas, pasiryžimas nesigailėti jokių aukų ir stvėrimasis ginklo bei aktyvi kova su priešu yra tas kelias, kuriuo tenka pasukti, kad atgautume Lietuvai valstybinį savarankiškumą ir laisvę!..

Ginkluotas susikirtimas tarp Vokietijos ir Sovietų Rusijos greitai bręsta ir darosi neišvengiamas. Yra labai rimtų duomenų, kad jis jau gali įvykti net artimoje ateityje. Tai reiškia, kad artėja ir mums nepaprasta proga iš sovietinės okupacijos išsivaduoti. Tam ruošiasi visos tautos, rusų raudonojo imperializmo pavergtos, kaip, pavyzdžiui, ukrainiečiai, baltgudžiai, Kaukazo tautos ir mūsų likimo draugės – latvių ir estų tautos. Vokietija, kiek yra žinoma, ruošiasi eiti į Europos Rytus kaip sakytų tautų išlaisvintoja, t. y., yra užsibrėžusi Sovietų Rusiją suskaldyti į eilę valstybių, Vokietijos globojamų. Tautoms, kurios linksta į ją atsiremti, atsidaro perspektyva sukurti sau geresnę ateitį. Toms gi, kurios priešintųsi, gresia vokiečių kardas. Tokiomis sąlygomis visos sakytos tautos nė neturi kito pasirinkimo, kaip eiti keliu, kurį diktuoja joms momento aplinkybės.

Lietuvos atstatymo atžvilgiu tenka skaitytis su tokiais variantais:

1. Pavyksta susitarti su Vokietija iš anksto dėl  Lietuvos vyriausybės sudarymo ir tuo pat Lietuvos suverenumo bent formalaus, atstatymo;

2. Dėl vyriausybės sudarymo susitarti nepavyksta, bet pavyksta pagrobti faktinį krašto valdymą, teisingiau pasakius – krašto valdymo aparatą, pasinaudojant interregnum momentu, kuris trumpam laikui susidarytų Lietuvoje, kai vokiečių kariuomenė žygiuos pirmyn, o rusų raudonoji armija trauksis.

3. Lietuvos vyriausybė paskelbiama Lietuvoje revoliuciniu būdu, kaip įvykusio sukilimo pasekmė;

4. Lietuvos vyriausybė sudaroma post factum, susitariant su vokiečiais, kai kraštas jau būtų vokiečių kariuomenės užimtas bei nuo bolševikų išvaduotas.

Pirmam variantui, kuris mums būtų palankiausias, įvykdyti daroma visa, kas tik įmanoma. Yra pagrindo vilčiai, kad gal pavyks su vokiečių politiką sprendžiančiais faktoriais susitarti. Tuo tarpu betgi tai nėra tikras dalykas, nes vokiečiai laikosi labai atsargiai. Ar bus leista mums sudaryti, kaip norime, savo vyriausybę iš anksto, tatai, greičiausiai, paaiškės tik paskutiniu momentu, t. y. prieš pat vokiečių kariuomenės žygį prieš raudonąją armiją, arba faktiškai jam jau prasidėjus.

Antrasis variantas jau yra paaiškėjęs tiek, jog galima tvirtinti, kad galėsime sudaryti krašto valdymo aparatą iš savo žmonių. To pageidauja net patys vokiečiai ir nesiruošia daryti kliūčių, kad, pasinaudodami momentu, patys užimtume visas įstaigas, įmones ir t. t., pašalinant iš jų sovietinius pareigūnus bei komisarus.

Tretysis variantas kiltų tik tada, jei susitarti su vokiečiais iš anksto dėl vyriausybės sudarymo nepasisektų, arba, jei būtume įvykių užklupti. Paskelbti vyriausybės sudarymą revoliuciniu būdu Lietuvoje, pavyzdžiui, Vilniuje, ypatingo pavojaus nebūtų, turint galvoje antrąjį variantą, kad vokiečiai sutinka ir pritaria mūsų sumanymui pagrobti krašto valdymo aparatą patiems. Vyriausybės paskelbimas minėtu būdu verstų vokiečius skaitytis su įvykusiu faktu ir tai palengvintų tos vyriausybės legalizavimąsi.

Ketvirtasis variantas mums būtų mažiausiai palankus. Vokiečiai, užėmę mūsų kraštą, jaustųsi jo šeimininkais ir galėtų statyti mums įvairias sąlygas dėl pačios vyriausybės sudarymo, jei iš viso leistų mums ją sudaryti. Be to, jos sudarymas galėtų užsitęsti ir tuo būdu būtų pakirstas ūpas krašte. Apie vyriausybės sudarymą post factum tuo tarpu nesitariama su vokiečiais, nes visos pastangos nukreiptos į tikslą susitarti su vokiečiais dėl vyriausybės sudarymo iš anksto.

Kaip ten bebūtų su vyriausybės sudarymu, svarbiausia užduotis, kuri kiltų vokiečiams žygiuojant pirmyn, tai būtų krašto valdymo aparato užgrobimas. Šis užgrobimas būtų pirmas realus žingsnis prie Lietuvos suverenumo atgavimo. Todėl reikalinga stengtis Lietuvoje visa taip slaptai organizuoti, kad, vokiečių kariuomenei pajudėjus prieš rusų raudonąją armiją, spontaniškai visame krašte įvyktų visuotinis sukilimas. Jo tikslas – paimti visą krašto valdymo aparatą į savo rankas ir pastatyti vokiečius prieš įvykusį faktą, su kuriuo jie yra nusistatę ir turės vėliau skaitytis. Be to, energingas veiksmas, nesigailint jokių aukų, turėtų ne tik faktinės, bet ir moraliai politinės reikšmės: Lietuva tuo sustiprintų savo teisę reikalauti iš vokiečių, kad nedarytų kliūčių Lietuvos valstybę atstatyti, nebelaukiant karo pabaigos.

Pagaliau, tai turėtų dar ir didelės tarptautinės reikšmės, nes iš to visas pasaulis patirtų, jog lietuvių tauta tikrai yra pasiryžusi atgauti laisvę. Tai suteiktų mūsų diplomatijai labai stiprų argumentą visur, kur tik įmanoma, suintensyvinti Lietuvos reikalo gynimą.

Visas pasiruošimas vyksta Lietuvių Aktyvistų Sąjūdžio vardu, kuris jungia visus mūsų tautos veiklesniuosius elementus, idėjiškai niveliuodamas visas mūsų buvusias politines partijas. Jo pagrindiniai tikslai: atstatyti nepriklausomą Lietuvos valstybę ir sutvarkyti ją naujais pagrindais, kurie patikrintų galimybę išlaikyti tautoje realią vienybę, stiprinti tautoje nacionalinį atsparumą, tobulinti tautos moralinį stiprumą pagal krikščioniškosios dorovės principus, išvystyti krašto ūkinį ir kultūrinį progresavimą, visiems patikrinti darbą ir laiduoti socialinį teisingumą, išraunant su šaknimis bet kurį apsileidimą, korupciją, neteisėtumus, komunistinį išsigimimą ir žydiškąjį išnaudojimą. Vokiečiai skaitosi su Lietuvių Aktyvistų Sąjūdžiu, kaip su politiniu faktorium. Artėjant išsilaisvinimo valandai iš sovietų komunistų teroro, reikia visomis įmanomomis priemonėmis suintensyvinti aktyvistų sąjūdžio veikimą Lietuvoje, kad pribrandintume lemiamam aktui, nuo kurio priklausys Lietuvos likimas.

Idėjiniam lietuvių tautos pribrandinimui reikalinga sustiprinti antikomunistinę akciją ir skleisti besąlyginai mintį, jog rusų – vokiečių ginkluotas susikirtimas tikrai įvyks, kad raudonoji rusų armija bus greitai iš Lietuvos išvyta ir kad Lietuva vėl taps laisva ir nepriklausoma. Organizaciniu požiūriu reikalingas šis patvarkymas: Aktyvistų sąjūdžio, kaip lietuvių tautos politinės valios reiškėjo ir vykdytojo, apimtyje sudarytina Tautinio Darbo Apsauga (T.D.A.), kaip to sąjūdžio kovos organas. Ji sudaroma iš visai patikimų vyrų, galinčių valdyti ginklą ir pasiryžusių, esant reikalui, aukoti savo gyvybę už Lietuvą ir Aktyvistų Sąjūdžio idealus. (...) Kad T. D. A. organizaciją būtų galima geriau užmaskuoti nuo bolševikų ir mūsų tautos išgamų, parsidavusių okupanto agentais, patartina jos padalinius pavadinti įvairiausiais ir skirtingais vardais, pagal vietinių veikėjų fantaziją. Tuo būdu galėtų būti sudarytas įspūdis, jog esama ne vienos organizacijos, bet įvairių ir skirtingų viena nuo kitos. Tai labai pasunkintų priešui jų slaptą sekimą. (...) Tenka laukti, jog vokiečių puolimas bus vykdomas žaibo greitumu, išmetant pirmyn ir į priešo užpakalį šarvuotos kariuomenės vienetus, kurių uždavinys būtų sužlugdyti išsyk bet kokį rusų planingą priešinimąsi ar metodingą pasitraukimą. Kokiomis kryptimis bus nukreipti svarbesnieji smūgiai, yra vokiečių karo vadovybės paslaptis. Apie tai čia tegalima spėlioti teoretiškai. (...) Numatomas Lietuvos teritorijos strateginis suskaldymas visai natūraliai verčia priderinti prie jo ir sukilimo vadovavimo griaučius. (...)

Vyriausiuosius sukilimo paruošimo organus, būtent – Vilniaus ir Kauno centrus – reiktų vieną kitam subordinuoti, laikant Vilniaus centrą aukščiausiuoju. Subordinacija turi būti tokia, kad, kuriam nors jų nebegalint veikti, jo veiklą galėtų automatiškai perimti antrasis centras. Kiekvienas sakytų centrų, šiaip, savarankiškai plečia savo tinklą ir kuria jam subordinuotus kovos padalinius provincijoje. (...) Tarpinių centrų sudėtį nustato Vilniaus ir Kauno centrai kiekvienas savo plote, maždaug iš 3–5 ryžtingų vyrų, gyvenančių ten, kur centras sudarytas. Šitaip sudarytieji tarpiniai centrai iš savo pusės nustato apskričių centrų sudėtį, maždaug iš 2–3 asmenų. Šie gi pastarieji skiria savo patikėtinius valsčiuose, miesteliuose, mokyklose, įmonėse ir t. t. Tuo būdu susidarys vadovavimo tinklas, kuris duos sukilimo paruošimui daugiau planingumo ir kuriuo bus galima remtis lemiamu momentu.

Centrų nariais ir patikėtiniais periferijose turi būti parenkami asmenys ne tiek žiūrint, kas kuo yra seniau buvęs, kokiai partijai priklausęs ar kokio yra išsimokslinimo, kiek turi būti žiūrima asmens charakterio: valios tvirtumo, ryžtingumo daryti sprendimus, iniciatyvos, gabumo kitiems vadovauti ir tinkamumo konspiratyviniam darbui.

Vyriausias šiuo paruošiamuoju momentu uždavinys yra kiek galint daugiau pristeigti Lietuvių Aktyvistų Sąjūdžio kovos padalinių. Būtų idealas, jei pavyktų pasiekti to, kad ne tik centruose bei miesteliuose, kur yra susispietę daugiau mūsų inteligentijos ir patriotinės moksleivijos, bet ir visur provincijose – miesteliuose ir kaimuose – susidarytų tokie padaliniai, vis tiek, ar jie turėtų ginklų, ar jų neturėtų, nes yra vilties, kad ginklų visiems atsiras. (…) Signalu sukilti reikia laikyti momentą, kai vokiečių kariuomenė žengs per sieną ir pradės rusus pulti. Jei apie tą momentą Aktyvistų Fronto vadovybei pavyktų sužinoti nors kiek iš anksto, tai tuojau būtų pasistengta duoti apie tai žinių per slaptus agentus ir ryšininkus, dirbančius vienoje ir kitoje sienos pusėje, kad skubiai perduotų toliau per tarpinius centrus į Kauną ir Vilnių. Be to, ruošiamasi, paskutiniu momentu arba vokiečių puolimui jau prasidėjus, leisti Lietuvoje iš lėktuvų parašiutininkus, kurie atneštų paskutines instrukcijas. Bet, kaip ten bebūtų, tikruoju signalu sukilimui turi būti laikoma vokiečių peržengimas Lietuvos sienos. Kol to nėra įvykę, jokiems kieno nors nurodomiems terminams netikėti, kad nepatekus į provokaciją.

Kadangi vokiečiams skubiai žygiuojant pirmyn, planingas sukilimo vadovavimas būtų neįmanomas, nes visi ryšiai tarp centrų ir periferijos būtų nutrūkę, tai negalima tikėtis jokių nurodymų iš viršaus. Sukilimas tokiomis sąlygomis turi įvykti automatiškai ir spontaniškai visame krašte. Todėl kiekvienas padalinys turi gaudyti radijo žinias ar kaip kitaip sekti, kada vokiečiai pereis sieną. Tokią žinią pagavęs ir pranešęs apie tai savo kaimyniniams padaliniams bei aukštesniam vadui ir tuo būdu gautą žinią patikrinęs, tuojau imasi paskutinių pasiruošimų. Įsitikinus, kad gauta žinia yra tikra, ne kieno paleista provokaciniais tikslais, ryžtasi vykdyti iš anksto duotą uždavinį. Jei pavyks susitarti su vokiečiais iš anksto dėl sudarymo Lietuvos vyriausybės, tai numatoma – tuo metu, kai vokiečių kariuomenė žengs per sieną ir pradės puolimą – išplatinti Lietuvoje iš lėktuvų tos vyriausybės viešą atsišaukimą – plakatą į tautą su parašais visų ministerių kabineto narių, raginantį visus, kas tik gali, stvertis ginklo vyti rusus okupantus lauk iš Lietuvos. Šis atsišaukimas būtų oficialus ir visiems krašto gyventojams privalomas vykdyti. Tuo pat metu naujai susidariusi vyriausybė ir Aktyvistų Fronto vadovybė – suorganizavus iš esančių Vokietijoje lietuvių ir atbėgėlių atitinkamą ginkluotą smūgio padalinį – pasistengtų jėga užgrobti kurį nors punktą pasienyje, Lietuvos pusėje, ir iš čia perimtų bendrą sukilimo vadovavimą bei jo derinimą su vokiečių kariuomenės žygiavimu pirmyn. Lygiagrečiai būtų Lietuvių Aktyvistų Fronto vardu išplatinta po visą Lietuvą iš lėktuvų įvairių kurstančių gyventojus sukilti atsišaukimų, būtent – į lietuvius aktyvistus, į atsargos karininkus ir šaulius, į buvusius Lietuvos kariuomenės kūrėjus – savanorius, į lietuvių inteligentiją, į kultūrininkus ir valdininkus, į moksleiviją ir kaimo jaunuomenę, į ūkininkus, į darbininkus, į verslininkus, į rusų raudonosios armijos karius ir t. t. Galima tikėtis, jog tokiu būdu visa tauta būtų ūmai išjudinta ir susidarytų krašte tokia įkaitinta prieš okupantus ir komunistus atmosfera, kad jų tarpe kiltų baimės panika, kuri palaužtų bet kurį jų rimtesnį pasipriešinimą. Be to, tai žymiai numuštų raudonarmiečių ūpą, kas prisidėtų prie raudonosios armijos demoralizavimo. Tokiomis aplinkybėmis galima tikėtis, jog sukilimo vykdymas visame krašte praeitų sklandžiai. Tik reikia parodyti daugiau ryžtingumo, drąsos ir revoliucinio akiplėšiškumo, kai, vokiečiams puolant, raudonoji armija ir visi mūsų tautos išdavikai, panikos perimti, bėgtų iš Lietuvos arba skubėtų slapstytis kur nors po urvus.

Iš anksto galima numatyti, kad ten, kur nėra sutelkta didesnių rusų raudonosios armijos jėgų, sukilimas galėtų greitai ir be sunkumų praeiti. Tuo tarpu gi ten, kur sutelkta daugiau rusų raudonosios armijos jėgų, patartinas būtų atsargumas: pradžioje kovoti siekiant laimėti laiko, kol priartėtų vokiečių kariuomenės pagalba.

Jei dėl vyriausybės sudarymo su vokiečiais susitarti nepavyktų, kitaip sakant, jei vokiečiams pradėjus puolimą nebūtų iš lėktuvų platinama vyriausybės ir Aktyvistų fronto atsišaukimų, taip pat apie vyriausybės susidarymą nieko iš Berlyno per radiją nebūtų pranešta, tai reikia laikyti, jog vokiečiai Lietuvos atžvilgiu dar turi užpakalinių tikslų. Nuo sukilimo betgi ir tokiu atveju susilaikyti nereikia. Jis turi būti vykdomas, kaip paruoštas, siekiant pagrobti krašto valdymo aparatą į savo rankas. Krašto vyriausybę tokiame atsitikime turėtų paskelbti Vilniaus centras revoliuciniu keliu, kad pastatytų vokiečius prieš įvykusį faktą. Asmenims, kurie tokią vyriausybę sudarytų, ypatingo pavojaus iš vokiečių pusės negalėtų būti, nes, kaip jau minėta, jau dabar yra paaiškėję, jog patys vokiečiai yra suinteresuoti, kad krašto valdymo aparatą apstatytume savo žmonėmis. Revoliucinės vyriausybės paskelbimo aktas turėtų būti laiku paruoštas ir tinkamai suredaguotas, kadangi jis būtų didelės istorinės, tarptautiškai teisinės ir moraliai politinės reikšmės ne tik dabarčiai, bet ir ateičiai. Ypač jis būtų svarbus pačios vyriausybės legalizavimuisi ir kaip nesugriaunamas argumentas Lietuvos diplomatijai užsieniuose ginti Lietuvos atstatymo reikalą visame pasaulyje.

Iš knygos „Sukilimas Lietuvos suverenumui atstatyti. Dokumentinė apžvalga“ (Vašingtonas, 1973)

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija