Kun. Robertas Grigas

...Jau virš Vilniaus aušra...

Iš rankraštinio eilių rinkinio

„Dangus ir Dykuma“

„Haec est hora vestra et potestas tenebrarum“*

Lc 22, 53

Jau boluoja aušra... Sustabdykite tankus,
Jau praėjo tamsybių valdžios valanda.
Kraujas Trylikos inkaru sunkias į krantą,
Kur gyvens nugalėjusi laisvės tauta.

Ryto vėjas vidurnaktį baigia draskyti.
Ar su laisve gyvent – ar numirti su ja
Tvinsta žmonės į aikštes, ant potvynio švyti
Jūrų Žvaigždė, ir minios kartoja „Sveika“...

– Aušra, Rože, Mergele, jei Tu mus dar myli –
Sugrąžink, įsakyk, – Tu gali, – atgalios... –
Į šarvuotą, ledinę, pastėrusią tylą
Šaukia motina, sesė, dvasia Lietuvos.

...Jei dar myli... Marija! Mus Sūnui užtarki,
Nes kitaip žemės teisė ir vėl bus kurčia.
- - - Jau virš Vilniaus aušra! Nesuspėjote, tankai!
Jau į pragarmes garma šėtono valdžia!

1991 04 – 1993 02 10

*Lot. „Dabar atėjo jūsų valanda, tamsybių siautėjimas“ (Lk 22, 53)

1991 metų Sausio tryliktoji

Virš veidų ir žaizdų, virš minių naktyje prasiskleidus
Paslaptingoji Rože, – tai ašarų maldos tenai, o ne sausio speiguota rasa –
Ant pažįstančių ir nepažinusių dar Jos nepaliesto grožio širdžių nusileidus
Tu laimėjai mūs‘ taikųjį mūšį – ne ginklo – stipresnio – teise - - -

Ar girdi, neapkenčiantis, kruvinas, aklas pasauli,
Ar girdi? – jau triumfuoja ne smurtas, o laisvės svajužė šventa
Naują erą, kur Kūdikis Rožės skeptru viešpatauja,
Kaip gyvybę Anapus atverčia – dabar jau visų mūs‘ sesuo – Loreta - -

1992 01 13

* * *

Sunkus buvo tankas, kuris ant tavęs užvažiavo,
Plieniniai ir aštrūs vikšrai, kurie draskė susmigę.
Ar spėjai sušukti – ir ką? – Dangui, Rytdienai, Mamai
(Tėvynė!Ir laisvės – šviesos – sklidina begalybė!)

Skaudėjo labai? Sopulys numarino net skausmą?
(Žaizdas glamonėjantys motinų pirštai ir lūpos
Pajėgtų – sutraiškytais jų palaikais apsisiaustų
Ir dvasią, ir šypsnį, ir gyvastį savo įpūtę)

Bet tavąjį kūną į žemę įspaudė metalas,
Į taurę suliejo drauge su krauju savanorių,
O siela pakilo ir vėl – antrą kartą – pastojo jiems kelią
Nematomu milžinu. Ir tankai sustojo.

Kaunas, 1992 01

* * *

Man davėt rožę –
Tokią dygliuotą
Kaip tas lieptelis
Kuriuo einu
Į savo laisvę
Ar ešafotą –
Kaip Dievas nori –
Tiesiu keliu

Delnais suspaudžiau
Tartum likimą
Skaudų, bet savą
Iki gelmių
Ir sausio naktį
Tryliktą – trylika
Švenčiausių ašarų
Virto krauju

Ir jos užbūrė
Baltą karūną
Ant geltonplaukės
Tautos kasų
Jau nenuplėš jos
Sparnai siaubūnų
Jau neaptėkš jos
Gličiu purvu

Iš vieno perlo
Iš ametisto
Lelijos žiedo
Žalios rūtos
Kalte iškalta
Liete nulieta
Spindėk per amžius
Virš Lietuvos - - -

1991 05 24

© 2012 „XXI amžius“