„XXI amžiaus“ neperiodinis priedas apie lietuvių kovą už Nepriklausomybę

2012 m. vasario 17 d., Nr. 2 (24)


PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Kristus ir pasaulis

Sidabrinė gija

Atodangos

Abipus Nemuno

Krašto apsaugos savanorio prisiminimai įkvepia jaunąją kartą

Vytautas BAGDONAS

Albinas Gudonis
Autoriaus nuotrauka

Nors nuo tų lemtingų mūsų šaliai įvykių jau prabėgo gana daug laiko, tačiau anykštėnui Savanoriškos krašto apsaugos tarnybos (SKAT) puskarininkiui Albinui Gudoniui jie puikiausiai menasi. Savo prisiminimus jis ir papasakojo „XXI amžiui“.

Klasta su generolu nepavyko...

Pasak jau kuris laikas Anykščiuose gyvenančio, užtarnauto poilsio duoną „ragaujančio“ ir be visuomeninės veiklos namuose nenustygstančio, energijos kupino gerbiamo Albino, nežinia kaip būtų susiklostę tolesni įvykiai ir likimo vingiai, jeigu ne savanorių blaivus mąstymas, gebėjimas protauti, priimti tinkami sprendimai tuomet, 1992-ųjų gegužę...

Bet apie tuos įvykius, atsitikusius beveik prieš dvi dešimtis metų, norisi papasakoti iš pradžių paties A. Gudonio lūpomis. Beje, 1997-ųjų birželio 11-ąją ta tema A. Gudonio rašinys „Prieš penkerius metus“ buvo išspausdintas laikraštyje „Kauno diena“. Juk tuomet SKAT 212 kuopos puskarininkis gyveno ir dirbo Kaune, „laikinąja sostine“ tituluojamame mieste, kartu su kitais savanoriais tekdavo budėti, ten įvyko ir tragiškai galėjęs pasibaigti incidentas...

Nors tuo metu, 1992-aisiais, tarp Lietuvos ir Rusijos buvo pasirašyta sutartis išvesti iki 1993-iųjų rugpjūčio 31 dienos okupacinę sovietinę kariuomenę iš laisvos ir Nepriklausomos Lietuvos teritorijos, nors okupantai pradėjo pamažu ruoštis išvykimui, tačiau ramiai sėdėti ir laukti nebuvo galima. Rusų armijos vadai rezgė visokias provokacijas, bet kokia kaina stengėsi sutrukdyti arba visiškai sustabdyti kariuomenės išvedimą. Jaunai, neseniai suformuotai Lietuvos kariuomenei ir pagrindiniam kariuomenės rezervui – savanoriams – teko atsakinga užduotis kontroliuoti Rusijos okupacinės kariuomenės judėjimą Lietuvos keliuose, tikrinti, ar neįvedami nauji šios priešiškos armijos kontingentai, ar sąžiningai vykdoma dviejų valstybių pasirašyta sutartis dėl sovietų karių išvedimo. Tuo tikslu buvo organizuota operacija „Sankryža“.

Kaip Lietuvos savanoris A.  Gudonis buvo pašauktas dalyvauti šioje operacijoje ir budėti poste Nr. 5 Kaune, Vaidoto, Rokų ir Plytinės gatvių sankryžoje, nuo gegužės 16 dienos iki birželio 1 dienos? Tuo laiku Albinas dirbo AB „Statyba“ vyresniuoju inžinieriumi. Įmonės vadovybė nelabai džiaugėsi Nepriklausomybės siekiais, Atgimimu, dar ilgėjosi sovietinių stagnacijos laikų. Taigi nepalankiai žiūrėjo į tuos „Statybos“ darbuotojus, kurie kovojo už Lietuvos Laisvę ir Nepriklausomybę, prisidėjo prie naujo gyvenimo siekių įgyvendinimo, aktyviai reiškėsi Sąjūdžio bei kitų patriotinių organizacijų veikloje. Apie jokius budėjimus, dalyvavimą Savanoriškos Krašto apsaugos veikloje darbo metu negalėjo būti ir kalbos. Todėl Albinas ir jo bendraminčiai į budėjimus ėjo po darbo, tam aukojo savo laisvadienius, net atostogas…

A. Gudonis prisimena, kad jis operacijos „Sankryža“ metu buvo paskirtas pamainos posto vyresniuoju. Budėti teko įvairiu paros metu keturiems savanoriams. Be Albino, kartu buvo jo bendraamžis Vytautas ir du gerokai jaunesni – aštuoniolikmečiai – vaikinukai. Albinas, kaip pamainos posto vyresnysis, buvo apginkluotas Makarovo sistemos pistoletu, Vytautas turėjo seną, aprūdijusiais šoviniais „Kalašnikovo“ automatą. O jaunuoliai – Andrius ir Vytautas – teturėjo gumines lazdas bei dujinius balionėlius. Savanoriai turėjo įsirengę ir šiokį tokį apkasėlį, bet jis tiko tiktai sužvarbus apsisaugoti nuo vėjo, o ne rimtam pasipriešinimui. Budinčių savanorių posto uždavinys buvo stabdyti bet kokią okupacinės armijos transporto priemonę ir reikalauti leidimo važiuoti Lietuvos Respublikos keliais, taip pat specialiame žurnale žymėti karinės dalies ir transporto priemonių numerius, užfiksuoti kiek kariškių ir kokia kryptimi nuvažiavo.

Pašnekovas prisimena, kad rimtesnių nesusipratimų iš pradžių nepasitaikė, didelio rusų armijos transporto judėjimo nebuvo, budėti sekėsi neblogai. Tačiau gegužės 22-osios rytmetį per šią trijų gatvių sankryžą Rusijos armijos sunkvežimių, lengvojo transporto, tankečių eismas suintensyvėjo įvairiomis kryptimis – vos spėta tikrinti leidimus, daryti įrašus žurnale. Praėjus kokiai porai valandų nuo Albino pamainos budėjimo pradžios, netoli Lietuvos savanorių posto praėjo šeši kariškiai, atėję iš desantininkų kareivinių. Jie neturėjo skiriamųjų ženklų, nesimatė, kad būtų ginkluoti šaunamaisiais ginklais. Rusų armijos kariškiai įsitaisė ant ką tik sužaliavusios žolės ir kažko laukė.

Pagal SKAT’o vadovybės instrukciją, savanoriai privalėjo stabdyti tik judančią rusų kariuomenės techniką, o tikrinti pėsčiųjų kariškių dokumentus, aiškintis jų kelionės tikslą nebuvo numatyta. Todėl Albinas radijo ryšiu apie netoliese įsikūrusius kariškius pranešė štabui, pasiteiravo tolesnių nurodymų. Iš štabo atėjo nurodymas nelaukti, o patiems išsiaiškinti tų kariškių atvykimo prie savanorių budėjimo posto tikslą. Juk nežinia, ko galima laukti, ko tikėtis. Gal imsis rusai drastiškų priemonių ir savanorius užpuls, nuginkluos? Tad Albinas, pasiuntęs automatu ginkluotą kolegą Vytautą į netoliese įrengtą slėptuvę, nuėjo prie okupacinės kariuomenės kariškių, prisistatė ir pasiteiravo apie jų atvykimo tikslą. Šie pasisakė, kad jų tikslas yra stebėti. Ir iš tikrųjų vienas kariškis turėjo radijo siųstuvą ir kažkam perdavinėjo informaciją. Tuo metu savanoriai savo budėjimą tęsė, jie ir toliau tikrino pravažiuojančių transporto priemonių leidimus, viską kruopščiai registravo specialiame žurnale.

Praėjus geram pusvalandžiui, nuo Rokų–Garliavos pusės atvažiavo rusų kariuomenės „Viliukas“, iš kurio išlipo karininkas ir trys automatais ginkluoti desantininkai. Karininkas, priėjęs prie A. Gudonio, pareiškė, kad greitu laiku pro šį postą važiuos juodos spalvos automobilis „Volga“, ir pareikalavo, kad šis automobilis nebūtų stabdomas ir tikrinamas.

„Man kalbantis su šiuo karininku, staiga prie mūsų priartėjo ir anksčiau čia atėję kariškiai, šalia buvo ir su paruoštais šauti ginklais karininką saugoję desantininkai. Aš staiga suvokiau, kad čia prasideda rimti dalykai. Nebuvo laiko pranešti į štabą apie šį kariškio reikalavimą, laukti savo vadovybės nurodymų, – prisimena Albinas. – Tiktai paklausiau tuomet, kas konkrečiai juodąja „Volga“ važiuos. Karininkas ištarė vieno ruso generolo pavardę. Pasakiau jam, kad automobilį praleisiu be patikrinimo. Juk aiškiai supratau iškilusią grėsmę. Mūsų – savanorių – jėgos tiek ginkluote, tiek žmonių skaičiumi nebuvo lygios. Mano priešingas atsakymas galėjo būti lygus savižudybei“.

Po šio pokalbio praėjus vos kelioms minutėms, sankryžoje pasirodė nurodyta „Volga“, kuri, nemažindama greičio, pravažiavo pro savanorių postą ir pasuko Vaidoto gatve link Panemunės tilto. Albinas spėjo pamatyti tik šios mašinos valstybinius numerius ir sėdinčius tris kariškius, iš kurių vienas vairavo automobilį. Tuos duomenis pamainos posto vyresnysis A. Gudonis  pažymėjo operatyviniame žurnale ir iškart radijo ryšiu pranešė štabui. Nuvažiavus „Volgai“, karininkas ir trys automatininkai greitai sulipo į „Viliuką“ ir nuskriejo paskui. Anksčiau atėję ir stebėję aplinką šeši kariškiai dar kurį laiką savo „poste“ palūkuriavo, pasišnekučiavo ir susiruošė eiti link savo kareivinių.

„Ir koks buvo nustebimas, kai vienas kariškis, eidamas pro mane, pasakė, kad esu „gudrus senis“ ir kad jų provokacija nepasisekė. Po tokių žodžių įsitikinau, į kokią keblią padėtį mes buvome patekę ir kuo viskas galėjo baigtis“, – atvirauja anykštėnas.

Po keliolikos minučių į tą postą atvažiavo beveik visi SKAT’o Kauno rinktinės ir štabo aukšti kariškiai ir vadai. Tarp jų buvo ir rinktinės vadas Juras Abromavičius bei štabo viršininkas Vytautas Šeštauskas. Jie taip pat puikiai suprato, kas čia įvyko ir kuo viskas galėjo pasibaigti. Pasak štabo viršininko, incidento metu slėptuvėje buvęs savanoris automatininkas galėjo būti labai lengvai „nutildytas“ okupantų švystelėta granata. Rinktinės vadas J. Abromavičius pridūrė, kad „Volga“ važiavo ne joks rusų kariuomenės generolas, bet pučistas lietuvis generolas Pikauskas.

Po šio įsimintino budėjimo daugiau panašių provokacijų nebebuvo. Pasak pašnekovo, tik vėliau, po budėjimo, jis galutinai suvokė, kuo galėjo baigtis visa ši istorija. „Galėjo taip atsitikti, kad mano neigiamas atsakymas rusų karininkui būtų pasibaigęs mano ir draugų savanorių žūtimi. Juk tikrai okupantai būtų per daug su mumis „nesiterlioję“. Galėjo viskas pasibaigti dar ir kitaip. Pavyzdžiui, sustabdžius juodąją „Volgą“, rusų kariškiai galėjo mus kaltinti, kad užpuolėme generolą, išprovokuoti susišaudymą ar imtis kitokių tik jiems vieniems težinomų provokacinių veiksmų. O dėl tokio incidento galėjo būti net pristabdytas rusų kariuomenės išvedimas iš Lietuvos sutartyje numatytais terminais, Rusijos žiniasklaidos priemonėse ilgai nenutiltų kaltinimai „nekaltų“ kariškių užpuolimu ir panašiai. Nors šio incidento baigtis galėjo būti tragiška, bet aš esu įsitikinęs, kad tuo metu Kauno rinktinės savanoriai buvo labai patriotiškai nusiteikę, kovingi, bet, reikalui esant, veikė protingai, nesikarščiuodami. Tokios nuotaikos buvo tada, kai Kauno rinktinei vadovavo vėliau paslaptingomis aplinkybėmis nužudytas Juras Abromavičius. O gal pasikėsinimas į Jurą Abromavičių ir buvo okupantų kerštas už nesėkmes, patirtas Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę, gal buvo suinteresuotų asmenų siekis bet kokiu būdu pristabdyti okupacinės kariuomenės išvedimą iš Lietuvos?“

Neliko nuošalyje per 1991-ųjų Sausio įvykius

Anykštėnas be jaudulio negali kalbėti ir apie tragiškus 1991-ųjų Sausio įvykius, kuomet jis irgi buvo tų įvykių sūkuryje.

„Nors dirbau Kaune, tačiau Vilniuje buvau tuo metu nuolatos. Mūsų įmonė – AB „Statyba“ – sostinėje statė kai kuriuos objektus, tad man, kaip inžinieriui, reikėdavo ten vykti į komandiruotes. Taigi, ir savo tiesioginį darbą atlikdavau, ir kaip doras pilietis kartu su kitais susipratusiais, patriotiškai nusiteikusiais tautiečiais budėdavau prie svarbiausių objektų...“ – prisimena pašnekovas.

Sausio 9-ąją jis taip pat buvo Vilniuje komandiruotėje, domėjosi kauniečių statomo „Karolinos“ viešbučio eiga. Kaip tik tuo metu per vietinį radiją išgirdo kvietimą susirinkti prie Seimo rūmų, kadangi labai priešiškai nusiteikusi, provokacijas mėgstanti „Jedinstvo“ organizacija planavo ten organizuoti mitingą. Albinas kartu su kitais bendradarbiais tuoj sėdo į mašiną ir nuskubėjo prie Seimo rūmų. O ten nuvykę sužinojo, kad okupacinė kariuomenė puola Spaudos rūmus ir kad reikalinga visuomenės pagalba. Nuo Parlamento daug kas nuskubėjo link Spaudos rūmų. Privažiuoti mašinomis jau buvo problema, nemažą atstumą teko įveikti pėsčiomis. Albinas dar gerą puskilometrį bėgo. O kai atbėgo, Spaudos rūmai jau buvo apsupti automatininkų, sunkiųjų tankų ir šarvuočių. Sovietų kareiviai jau buvo įsiveržę ir į pastato vidų. Tuo metu šalia rūmų stovintys beginkliai žmonės buvo be galo įtūžę, visaip keikė okupantus, šaukė, rėkė, grasino ir buvo pasiryžę plikomis rankomis, kumščiais pulti kareivius. Albinui labai nepatiko tokie išpuoliai, kai „erzinamas šuo, pririštas ant grandinės“. Juk visai nedaug trūko, kad tie automatais ginkluoti kareiviai būtų pradėję šaudyti į beginklę minią. Kareiviai užtaisytus ginklus buvo atsukę į Spaudos rūmus apgulusius žmones. Tereikėjo tiktai menkos „kibirkštėlės“, kokio nors neapgalvoto judesio ir galėjo įvykti pats baisiausias dalykas. Šaltakraujiškai Albinas pradėjo vaikščioti nuo vieno prie kito kareivių būrio ir gražiuoju kalbinti automatininkus. Jis pasiteiravo, kokiam kariniam daliniui priklauso, iš kur pašaukti karinėn tarnybon, dar šiuo bei tuo pasidomėjo. Kvietė jaunuolius nesikarščiuoti, nešaudyti į beginklius, niekuo nenusikaltusius žmones, vadovautis savo galva, o ne viršininkų komandomis. Juk tai, kas gali atsitikti netrukus Vilniuje, gali greitai įvykti ir jų gimtinėje. Argi bus laimingi šitie kareivėliai, jeigu kas nors šaudys jų motinas, tėvus, seseris, brolius, vaikus? Kaip prisimena anykštėnas, daugelis jo žodžių klausė, patylėjo ar net pritariamai linkčiojo galvomis, žadėjo į žmones nešaudyti. Tik vieno būrio kareiviai elgėsi labai agresyviai, nesileido į kalbas, netgi pagrasino Albiną nušauti, jei dar tas nesiliaus agitavęs...

A. Gudonis įsitikinęs, kad toks jo nuoširdus pabendravimas su kareiviais sušvelnino susidariusią situaciją. Kai vėliau kareiviams jų vadai davė komandą šaudyti, kulkų pliūpsniai pasipylė ne į žmones, o į Spaudos rūmų sienų tinką. Šaudė ir tankai tuščiais šoviniais, virš žmonių galvų, norėdami visus pagąsdinti. Juk šūvių garsas buvo labai baisus... Kai A. Gudonis bendravo su kareiviais, šie pasisakė, kad yra iš Pskovo divizijos. Būtent ši divizija ne kartą ir „pasižymėjo“ Vilniuje, puldinėdama gyvybiškai svarbius objektus, traiškydama tankais automašinas ir žmones...

Albinui teko budėti Vilniuje prie Seimo, Spaudos rūmų, radijo ir televizijos bokšto bei kituose svarbiuose postuose ne vieną parą. Budėjo jis prie Parlamento 1991-ųjų Sausio 12-ąją. Pamena, tuomet buvo susirinkusi gausybė žmonių. Degė laužai, žmonės dainavo patriotines dainas, bendravo, vaišinosi arbata, geradarių atneštu maistu. Nebuvo jokių kalbų apie tai, kad okupantai gali Seimo rūmus bandyti šturmuoti. Kadangi po ilgo budėjimo Albinas buvo gerokai išvargęs, nusprendė parvažiuoti namo į Kauną ir pailsėti. Taip ir padarė. Bet ilsėtis ilgai neteko. Pabudino triukšmas gatvėje. O kai įsijungė televizorių, išgirdo Eglės Bučelytės paskutinius tariamus žodžius, kad kareiviai jau užėmė televizijos studiją...

Supratęs, kad šalyje prasideda lemiami įvykiai ir, kad Nepriklausomybė jau pavojuje, Albinas greitai apsirengė, čiupo į rankas peilį, panašų į durklą, ir puolė pro duris į gatvę. Išvydęs atvažiuojantį automobilį, pradėjo stabdyti. Ir kokia maloni staigmena buvo, kai sustojusiame automobilyje prie vairo išvydo savo kraštietį, taip pat svėdasiškį, iš Vaitkūnų kaimo kilusį, Lietuvos žemės ūkio akademijoje dirbusį mokslininką docentą Gvidą Kazlauską. Pasirodo, Gvidas, sužinojęs apie prasidėjusius tragiškus įvykius, skubėjo į Sitkūnus budėti prie radijo stoties pastato. Taigi kartu sėdo važiuoti ir Albinas. Kadangi jis visuomet nešiodavosi nedidelį radijo imtuvėlį, pasukiojęs radijo bangas, išgirdo visą pasaulį pasiekusius pranešimus apie tragiškus Sausio 13-osios įvykius, žmonių aukas, kvietimą rinktis į Vilnių, nepasiduoti priešų provokacijoms, kovoti už Laisvę ir Nepriklausomybę...

Prie Sitkūnų radijo stoties jau buvo susirinkusios žmonių minios. Buvo statomos užtvaros, kauniečiai atvažiavo čia net šeimomis, su mažais vaikais. Ūkininkai privežė maisto, arbatos.Visi buvo labai patriotiškai nusiteikę, ypač studentai. Kai vienos moters, budinčios su vaikais, Albinas pasiteiravo, ar jai nebaisu, ta atsakė: „Tegu vaikai pamato ir sužino, kokia yra Laisvės kaina, kaip sunku iškovoti Nepriklausomybę...“

Kai Sitkūnuose pasklido kalbos, kad jau atvažiuoja rusų tankų ir šarvuočių kolona, Albinas pastebėjo pamažu kylančią paniką, kai kurių žmonių nerimą. Turintis gerą balsą, mėgstantis dainuoti A. Gudonis tuoj linksmai užtraukė vieną, paskui kitą dainą. Ir pradėjo visi jam pritarti, viena patriotinė daina keitė kitą. Ir nerimo, baimės, panikos kaip nebūta...

Po kurio laiko A. Gudonis kartu su žemiečiu G. Kazlausku, sureagavę į Atkuriamojo Seimo Pirmininko prof. Vytauto Landsbergio kvietimą rinktis Vilniuje, sėdo į Gvido nuosavą automobilį ir pasileido sostinės link. Pakelyje ties Elektrėnais jų mašiną sustabdė vienas nepažįstamas keleivis, kuris pasiprašė nuvežamas į Vilnių. Ties Gariūnais jų automobilį sustabdė sovietiniai kareiviai. Jie labai kruopščiai tikrino važiuojančiųjų dokumentus, vežamus daiktus. Ir ne bet kaip tikrino, o labai grubiai, išlaipinę iš mašinų visus žmones, iškratydami kišenes, bagažą, aplandžiodami kiekvieną transporto priemonės kertelę. Jeigu rasdavo kokį nors peilį ar gelžgalį, tą žmogų pasiguldę mušdavo, spardydavo. Tokios pat ar net baisesnės egzekucijos būtų sulaukęs ir Albinas, kuris prie diržo buvo prisitvirtinęs „finką“ – medžioklinį peilį. Už tokį „ginklą“ jam tikrai būtų gerokai kliuvę. Bet atsitiko laimingas dalykas. Pasirodo, svėdasiškių priimtas į automobilį pakeleivis turėjo SSRS armijos atsargos karininko pažymėjimą. Jis tą dokumentą priėjusiems patruliams ir parodė. To pakako, kad okupacinės kariuomenės kariškiai ne tik nebetikrino dokumentų, daiktų, neišlaipino, bet dargi atidavė pagarbą ir palinkėjo laimingos kelionės. Beje, tasai nepažįstamasis tik šiaip sau pasinaudojo turimu pažymėjimu – jis irgi važiavo budėti prie Seimo ir labai smerkė SSRS kariuomenės agresiją.

Taigi kelionė tądien jiems baigėsi tikrai laimingai. Atvažiavus dar teko kurį laiką pabudėti prie Parlamento. Bet kai viskas aprimo, Albinas su Gvidu vėl grįžo į antraisiais namais jiems tapusį Kauną...

Šias istorijas prisiminęs patriotiškus jausmus puoselėjantis A. Gudonis, išėjęs į užtarnautą poilsį, sugrįžo į gimtuosius kraštus. Jis įsikūrė Anykščiuose, tačiau nemažai laiko praleidžia gimtajame Svėdasų krašte. Narbučių kaime prie gražuolio Narbučių ežero, kur prabėgo Albino vaikystės ir jaunystės metai, jų sodybos jau nebėra. Teliko tik obelys – graudus ir šviesus prisiminimas. Albinas, norėdamas įsikurti kuo arčiau Tėviškės, nusipirko sodybą kaimyniniame Drobčiūnų kaime. Čia besitvarkydamas, bešeimininkaudamas, jis su nostalgija visuomet prisimena „Narbučių laikus“. Gudonių šeima rėmė Lietuvos partizanus, neretai „miško broliai“ užsukdavo į jų sodybą. Tuos kovotojų už Lietuvos Laisvę ir Nepriklausomybę vizitus jų namuose prisimena ir Albinas – ir svėdasiškių stribų siautėjimus, žvėriškai nužudytų partizanų išniekinimą ant Svėdasų miestelio grindinio, pirmųjų kolchozų steigimą ir kitus dabar jau tolima istorija tapusius dalykus. Savo prisiminimais Albinas mielai dalijasi su jaunąja karta, jei tik jauni žmonės tuo domisi ir vertina šalies istoriją, tautos kovą už Laisvę ir Nepriklausomybę. Jis džiaugėsi ir didžiavosi, kai prieš keletą metų Svėdasuose iškilo įspūdingas paminklas, skirtas svėdasiškių Lietuvos partizanų atminimui, pastatytas už JAV gyvenančio kraštiečio dr. Zenono Prūso paaukotas lėšas. Juk tas paminklas įprasmino visus Svėdasų krašto žmones, kurie kovojo už Laisvę ir Nepriklausomybę, kurie visokeriopai rėmė partizanus. Tokie buvo ir Albino tėvai, kiti artimieji, kaimynai, daug artimų ir pažįstamų žmonių. Paminklo šventinimo iškilmėse, kaip ir dera, A. Gudonis, pasipuošęs savanorio uniforma, stovėjo garbės sargyboje. Šį anykštėną, SKAT puskarininkį, galima sutikti įvairiuose renginiuose, skirtuose svarbiausioms šalies šventėms. Tačiau labiausiai jį traukia gimtasis Svėdasų kraštas. Kai senosiose Narbučių kapinaitėse sutrešo senolių pastatytas medinis kryžius, jo vietoje Albino iniciatyva atsirado naujas meniškas kryžius. Kai po sunkios ligos Vilniuje mirė Albino sesuo, mokslininkė ir muziejininkė, garsių šviesuolių Marijos ir Jurgio Šlapelių memorialinio muziejaus įkūrėja bei ilgametė direktorė dr. Alma Gudonytė, jis rūpinosi laidotuvėmis. Urna su velionės palaikais buvo iškilmingai palaidota šalia tėvų ir kitų artimųjų Narbučių kapinėse. Albinas rūpinasi ir tėvų, sesers bei kitų artimųjų kapų priežiūra. Jis yra nuolatinis tradicinio respublikinio renginio –„Vaižgantinių“, organizuojamų Vaižganto gimtuosiuose Malaišiuose, – dalyvis. Mielai padeda šio renginio organizatoriams, jei tik šie kreipiasi kokios nors pagalbos. Įsijungęs į Vaižgantiečių asociacijos klubo „Pragiedrulys“ veiklą, visuomet moraliai ir materialiai remia šią organizaciją bei Svėdasų krašto (Vaižganto) muziejų.

Visa tai, ką paminėjome apie anykštėną A. Gudonį, – tik keli štrichai iš jo prasmingos, patriotiškais jausmais nuspalvintos veiklos.

Anykščiai

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija