„XXI amžiaus“ neperiodinis priedas apie lietuvių kovą už Nepriklausomybę

2013 m. birželio 14 d., Nr. 1 (25)


PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Kristus ir pasaulis

Sidabrinė gija

Atodangos

Abipus Nemuno

Gyvenimas dėl šviesių idealų

Vytautas Ikamas

Petras Kemeklis jaunystėje

Emilija ir Juozas Kemekliai

Kemeklių šeima: tėvas Pranas
Kemeklis, vyriausias brolis
ir Jonas Kirstukas (stovi).
Sėdi sesuo Kazimiera, dešinėje –
brolis Juozas Kemeklis-Rokas,
Aukštaitijos partizanų vadas

Kemeklių sodyba

2010 metų žiemą senolis Petras Kemeklis atsidūrė ligoninėje. Būklė atrodė beviltiška. Jo duktė – Vilniaus Pilaitės gimnazijos mokytoja Daiva Kapčinskienė – nuolat slaugė ir prižiūrėjo tėvą ir tiesiog sugrąžino į gyvenimą. Petrui grįžus iš ligoninės vis tiek buvo reikalinga intensyvi priežiūra, todėl į kuklų vieno kambario butą Vilniaus senamiestyje drauge gyventi ir prižiūrėti senelį atvyko vaikaitis Mindaugas.

Čia turbūt didelės įtakos turėjo tuometinės Rokiškio apskrities Jūžintų valsčiaus Šarkių kaimo Kemeklių giminės kraujas, nes giminės patriarchas Liudvikas, kuris užaugo drauge su aštuoniais broliais ir dviem seserimis ir turėjo vieną valaką žemės, o su žmona Katerina Stašiškyte susilaukė dešimties vaikų. Tėvynės ir giminės labui jų sūnus Juozas užaugino septynis vaikus. Nors giminės paveldėtas valakas žemės savo plotu nebuvo pakankamai didelis darbštiems ūkininkams, tačiau Juozas susituokęs su „užkurine“ (vienturte Emilija Šaduikyte) jau buvo šeimininkas 30 hektarų žemės, kuri, nors ir buvo menkai tinkama ūkininkauti, nepaprasto darbštumo ir gebėjimų dėka galėjo kaip pridera išmaitinti gausią šeimą. Taip buvo išlaikyta šventa Kemeklių giminės tradicija – daugiavaikė šeima. Jaunieji Kemekliai su pagarba tėvams ir šeimai, nuo mažens kantriai dirbdami gimtąją žemę, užaugo darbštūs ir tvirti. Šeimoje buvo ugdoma meilė Lietuvai ir Dievui, siekiama žinių ir išsimokslinimo.

Geriausia Šarkių kaime ir plačiai žinoma apylinkėje Kemeklių šeima abi okupacijas pasitiko priešiškai. 1945 metų sausio pirmą dieną ąžuolų giraitėje, kuri buvo Juozo Kemeklio žemėje, susirinko 20 Šarkių kaimo vyrų ir nusprendė įkurti „Ąžuolo“ partizanų būrį, nes jau nebeturėjo kantrybės toliau kęsti sovietinių okupantų daromų nusikaltimų bei noro paversti šalies žmones vergais.

Iš gausios Kemeklių giminės partizanais tapo net aštuoni vyrai, o Juozo Kemeklio sūnūs išėjo kovoti visi keturi – Pranas, Juozas, Jonas ir Petras (juos vardijame pagal taip, kaip jie gimė). Juozą (gimė 1918 m.) vyrai išrinko „Ąžuolo“ būrio vadu. Jis jau buvo spėjęs pasižymėti kaip plačioje apylinkėje gerbiamas veterinarijos gydytojas, gabus visuomenininkas. Patriotiškas, tvirtas vyras privalomos tarnybos metu Lietuvos kariuomenėje užsitarnavo puskarininkio laipsnį, už pasiekimus sporte Lietuvos olimpiadoje buvo apdovanotas Pagyrimo raštu. Su priešu kovojo labai ilgai ir efektingai partizanų pulkininkas leitenantas Juozas Kemeklis-Rokas, Rimtutis, Granitas buvo Vytauto apygardos štabo viršininkas, „Margio“ rinktinės vadas, partizaninės spaudos puoselėtojas, poetas, geras sužeistų laisvės brolių gydytojas, žuvo išduotas Molėtų rajone 1951 m. gruodžio 22-ąją.

Pokario metais Lietuvoje iškiliausius partizanus žmonės labai gerbdavo, dažnai jų darbai ar žygiai tapdavo legendiniais. Taip buvo elgiamasi ir su partizanų vadu Roku iš Jūžintų krašto. Jis garsėjo savo drąsa, įstabiu šaltakraujiškumu pavojingose situacijose. Tai įrodė baisus Algimanto apygardos geriausių partizanų pajėgų triuškinimas 1949 m. lapkričio 1–3 d. Šimonių girioje. Tuomet po ilgalaikės KGB ir NKVD sėkmingos baudžiamosios operacijos, pasinaudojus išdavystėmis, buvo sunaikinti net septyni itin slapti bunkeriai su juose buvusiais partizanais, tačiau užpuolus bunkerį Drobčiūnų kaime, kur buvo žymūs Rokiškio krašto partizanai, po dviejų įnirtingos kovos valandų vadas Juozas Kemeklis-Rokas basas pabėgo iš apsupties. Prieš tai prasiveržimo metu keli bendražygiai žuvo, o Rokas su keliais vyrais prasikasė dar gerokai ilgesnį tunelį (kur priešas saugojo ne taip budriai ir atkakliame mūšyje (kareiviai apmėtė net trimis granatomis) priešą privertė pasitraukti ir po to nepersekiojamas pasitraukė. Po šio neįtikėtino pabėgimo Rokas pradėjo vykdyti ilgalaikį žygdarbį – pradėjo gaivinti sutriuškintą Algimanto apygardą. Buvo nepaprastai sunku, netgi respublikinės baudžiamosios okupantų pajėgos labai stengėsi suimti ar sunaikinti Aukštaitijos partizanų pajėgų gaivintoją. KGB, kitų okupantų struktūrų ilgalaikės pastangos buvo bevaisės, nes vadas Rokas savo tikslus pasiekė.

Vyriausias brolis Pranas (gimęs 1909 m.) prieškario metais siekė mokslo (mokėsi Užpalių progimnazijoje), buvo geras darbuotojas pienininkystės srityje, vėliau Duokiškio kooperatyve, buvo labai aktyvus visuomenininkas, vadovavo jaunalietuvių veiklai, organizuodavo gegužines, ekskursijas. Pradėjęs kovoti su okupantais Pranas-Tėvas palaipsniui kilo partizaninės karjeros laiptais, tapo „Margio“ rinktinės štabo viršininku, o nuo 1947 metų veikė drauge su broliu Juozu (tapo jo aktyviu pavaldiniu). Pranui labai tiko slapyvardis Tėvas, nes jis uoliai rūpinosi partizanų morale ir tai jam gerai sekėsi, nors KGB ir okupantų valdžia kaip tik įvairiais būdais juodindavo ir šmeiždavo partizanus žmonių akyse... Partizanų leitenantas Tėvas netgi žuvo akivaizdžiai parodydamas aukštas moralines savybes. 1947 m. birželio 16-ąją Užpalių apylinkės Remeikių kaimo miške 180 kareivių apsupo šešis partizanus, tarp kurių buvo ir Tėvas. Juos išdavė KGB agentai. Kai mūšio metu Tėvui sužeidė koją, jis nusprendė, kad jo sužalojimas gali sutrukdyti bendražygių pasitraukimo veiksmams ir prispaudęs granatą prie galvos, susisprogdino, nes norėjo kad priešas negalėtų jo atpažinti (juk okupantai labai domėjosi aukštesniais partizanų pareigūnais).

Brolių Kemeklių tėvai dėl šeimos interesų buvo nusprendę, kad ūkio paveldėtoju labiausiai tinkamas bus sūnus Jonas (g. 1920 m.), todėl 1945 metų pabaigoje buvo nuspręsta, kad Jonas (slapyvardis Kirstukas) tegul legalizuojasi. Tvarkingame Kemeklių ūkyje darbo buvo daug, o baisių okupacijos negandų išvargintų tėvų jėgos jau silpo... Okupantai nuolat persekiojo ir įtarinėjo tėvus ir Joną. Sovietinė valdžia veidmainingai nesilaikė duotojo žodžio ir persekiojo buvusį partizaną, todėl jis buvo priverstas pabėgti į Kauną, o 1949 metais KGB jį vis tiek susekė ir areštavo.. Sekė siaubingi kankinimai, kurių svarbiausias tikslas buvo žinios apie brolius vadus. Kadangi kankinys nieko neišdavė, išsiuntė į ilgą tremtį. Iškentėjo ir tai, o sugrįžęs su motina atgavo gimtuosius namus, juos dėl nepaprastų gabumų ir darbštumo atkūrė ir dar labiau papuošė. Paskui sukūrė šeimą, užaugino vaikus, mirė sulaukęs garbaus amžiaus.

Jauniausias sūnus (g. 1923 m.) Petras, baigęs 1942 metais Rokiškio gimnaziją, dėl sudėtingų karo sąlygų turėjo atsisakyti savo didžiosios svajonės – mokytis universitete ir tapti gydytoju. 1945 metų pabaigoje, po stropios tarnybos „Ąžuolo“ būryje, vyresniųjų šeimos narių sprendimu (buvo galvojama kad reikia išsaugoti šeimos tęstinumą) fiktyviai legalizavosi ir nuvykęs į Kauną pradėjo mokytis medicinos mokykloje. Ją baigęs 1948 metais, gavo paskirimą dirbti Vilniuje. Tačiau 1949 metų pradžioje nuvykus į karinį komisariatą, prikibo KGB agentas, nuo kurio nepaprasto vikrumo dėka pasisekė pabėgti. Po to grįžęs tėviškėn kurį laiką padėjo partizanų vadui Rokui dirbti štabe rinktinės labui. Vėliau sekė darbo paieškos Kaune ir Vilniuje, nuolat persekiojant visagaliam KGB. Kiek galėjo (daugiausiai medikamentais arba naudinga informacija), Petras padėjo brolio Roko vadovaujamai „Margio“ rinktinei... Tačiau KGB beveik tuo pačiu metu drauge su broliu Jonu Petrą suėmė Kaune. Iš keturių brolių Kemeklių tuo metu dar kovojo (ir kaip jau minėjome ypatingai efektingai netgi visos Aukštaitijos mastu) Juozas (partizanų vadas Rokas), nes vyriausias brolis Pranas-Tėvas jau buvo didvyriškai žuvęs Užpalių valsčiuje. Petrą naktimis nepaprastai žiauriai bei intensyviai tardė aukšto lygio KGB pareigūnai. Jis, turintis puikų humoro jausmą, atsiminimuose pasakoja taip: „Po kiekvieno neigiamo atsakymo apie bunkerius ir štabą sekė smūgis. Kadangi vyras buvau ne iš stambiųjų, po kiekvieno smūgio atsidurdavau ant grindų, po to sekdavo „procedūra“ kojomis, kad greičiau atsistočiau. Taip naktimis buvau „egzaminuojamas“ iki paryčių...“ Kankintojai nieko naudingo nesužinoję nusprendė panaudoti aktyvų tardymą. Įdomu, kad dėl to net tarėsi su šalies saugumo ministru P. Kapralovu. Tardymo metu prie basų Petro kojų kažką prijungė, ir jis su visais stiklais išlėkė iš kabineto ir nukrito ant gatvės, neteko sąmonės, buvo sulaužytas raktikaulis. Apie tai, kas buvo toliau, P. Kemeklis pasakoja: „Toliau reikalą užbaigėme taikiai. Netgi gavau pasiūlymą jiems pagelbėti, o tada galėsiu studijuoti, bet mes čia nesulygome ir bylą užbaigėme valdiškai“. Pasak partizano, priėmęs „premiją“ – 25 metus ypatingojo režimo lagerio, – jis buvo nugabentas į Kazachijos Kengyro lagerį dirbti šachtose. Čia daugiausia lietuvių kalinių pastangomis buvo ypatingai aktyviai priešintasi prižiūrėtojams, įvyko daug aukų pareikalavęs sukilimas, ir po to vergavimo sąlygos pagerėjo. Vadovaujant iškiliam krepšininkui Antanui Kulikauskui, buvo organizuotos kalinių krepšinio varžybos, kurių metu lietuvių komanda vis nugalėdavo kitas komandas. Ir čia pasižymėdavo Petras Kemeklis, nes visada žaisdavo vienoje komandoje su A. Kulikausku... 1956 metais, komisijai peržiūrėjus bylą, Petras grįžo į tėvynę su nepaprastu džiaugsmu ir viltimi. Lietuvoje patyrė nepaprastą nusivylimą, valdininkų patyčias, todėl siekdamas užsidirbti vėl grįžo dirbti į vario kasyklas. Čia buvo priimtas padoriai, jautėsi pilnaverčiu žmogumi, tačiau tėvynė, gimtoji žemė kvietė grįžti su nenumaldoma jėga. Tada sugrįžo į Lietuvą ir labai sunkiai įsitvirtino Vilniuje. Nors praėjusieji keliolika metų buvo siaubingi ir iš esmės sunaikino viską, kas yra brangu, gerbiamas Petras Kemeklis, kaip ir dera buvusiam partizanui, stengėsi ir toliau kovoti ir žengti į priekį. Dirbdamas neakivaizdžiai baigė inžinieriaus statybininko mokslus. Nors kerštingoji sovietinė valdžia nedavė diplomo, jis pasižymėjo statant Vilniaus studentų miestelį ir dirbdamas Universiteto ūkio skyriuje. Užaugino dvi dukras. Iš visų jėgų stengėsi kovoti dėl išsivadavimo ir surinko nepaprastai daug pokario kovų dokumentų (ir net kelias KGB bylas) ir visa, kas priminė jo šeimos ir galingos Kemeklių giminės kovas su okupantais... Visa tai ir įspūdinga 1500 knygų asmeninė biblioteka (gerbiamas Petras visą gyvenimą labai mėgo skaityti) buvo ir yra tikras lobis tiems, kas ieško tiesos ir žinių, kuriems yra reikšmingas pokario laikotarpis. Dabar rengiamoms knygų serijos „Lietuvos valsčiai“ knygoms „Jūžintai“ ir „Kamajai“ partizano Petro Kemeklio-Pisčiko pateikiamos žinios duoda konkrečios naudos.

Brolių Kemeklių sesuo Kaziūnė, nors ir buvo ištekėjusi už Dabriagos, gyveno Užpalių valsčiuje ir augino 2 vaikelius, kiek galėdama stengėsi siekti aukštų idealų – saugoti šeimą ir kovoti dėl tėvynės laisvės. Dabriagos buvo aktyvūs partizanų ryšininkai ir rėmėjai (daug padėjo ir „Ąžuolo“ būriui), Kaziūnė priglaudė savo tėvus, kai okupantai panoro juos suimti (kaip rodo KGB dokumentai, dėl savo tėvų likimo labai rūpinosi ir partizanų vadai Rokas ir Tėvas). Drąsi ir ištverminga moteris Kaziūnė išsaugojo savo tėvus, o kai Dabriagos pabėgo pas gimines, tai ir patys išliko.

Kaip jau minėjome, dar keturi „Ąžuolo“ būrio partizanai Kemekliai iegi buvo artimi giminės Juozo Kemeklio šeimai. Ir jie narsiai kovojo su okupantais. Daug padėjo partizanams visos Šarkių kaimo Kemeklių šeimos, pusseserės Kemeklytės buvo drąsios laisvės kovotojų ryšininkės (antai Ksaverijos Kemeklytės – Gasparo Kemeklio dukros – žinioje buvo net keturios partizanų slėptuvės, o vienoje iš jų partizanų vadas Rokas sėkmingai gydydavo sužeistus kovotojus...).

Birželio pradžioje aktyvus ir labai patriotiškas Vilniaus rokiškėnų klubas atsakingai ir gražiai paminėjo partizano Petro Kemeklio 90 metų jubiliejų ir pagerbė garsią Šarkių Kemeklių giminę.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija