„XXI amžiaus“ neperiodinis priedas apie lietuvių kovą už Nepriklausomybę

2014 m. vasario 14 d., Nr. 1 (26)


PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Sidabrinė gija

Kristus ir pasaulis

Atodangos

Abipus Nemuno

Apdovanojo ilgaamžį karininką

Ieva Matonienė

Dimisijos majoras Augustas
Bernadišius (centre) su jį atėjusiais
pasveikinti bičiuliais ir krašto
apsaugos ministru Juozu Oleku

Sausio 16 dieną krašto apsaugos ministras Juozas Olekas apdovanojo 105 metų sulaukusį Nepriklausomos Lietuvos karininką, dimisijos majorą Augustą Bernadišių Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos medaliu „Už nuopelnus“. Medalis dim. mjr. A. Bernadišiui skirtas už ypatingus nuopelnus ir asmeninį indėlį plėtojant ir stiprinant krašto apsaugos sistemą. Jubiliatą sveikino Atsargos karininkų sąjungos nariai.

A. Bernadišius gimė 1909 m. sausio 16 d. Pasausio k., Troškūnų valsčiuje, Panevėžio apskrityje. Tarnybą Lietuvos kariuomenėje pradėjo 1930 metais. 1932 m. spalio 31 d. baigė pirmojo Lietuvos prezidento A. Smetonos karininkų mokyklą, jam buvo suteiktas pirmasis karininko laipsnis – jaunesnysis leitenantas. Baigęs Karo mokyklą jaunesnysis leitenantas A. Bernadišius paskirtas į Lietuvos Kunigaikščio Mindaugo 4-ąjį pėstininkų pulką, į būrio vado pareigas. 1934 metais baigė kulkosvaidininkų, o 1935 metais – automatinių pabūklų karininkų kursus ir buvo paskirtas to paties pulko sunkiųjų kulkosvaidžių kuopos vadu. 1936 metais jam suteiktas leitenanto laipsnis. 1939 ir 1941 metais dalyvavo žygiuose į Vilnių. 1939 metais leitenantas A. Bernadišius buvo apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino 5-ojo laipsnio ordinu. Po Lietuvos okupacijos, 1940-aisiais likvidavus Lietuvos kariuomenę, ltn. A. Bernadišius buvo paskirtas į 29-ąjį šaulių teritorinį korpusą, 184-osios divizijos 260-ąjį pulką 3-iosios kulkosvaidžių kuopos vadu. A. Bernadišius prisimena: „1940 metais mūsų kulkosvaidininkams Trakuose, Užutrakio grafo Tiškevičiaus dvaro rūmuose, buvo atiduotas apatinis kambarys. Šiose patalpose anksčiau buvo veikusi kultūrinė organizacija. Tame kambaryje visur kabėjo Lietuvos veikėjų paveikslai: Antanas Baranauskas, Maironis, Jonas Jablonskis, Juozas Tumas-Vaižgantas, Antanas Smetona, Jonas Basanavičius, Konstantinas Mikalojus Čiurlionis. Sugyventi turėjome kartu su „prižiūrėtoju“ – sovietų kariuomenės politiniu karininku (politruku). Kurį laiką jis mums netrukdė, tačiau vieną dieną savo komisaro įsakymu liepė nukabinti visus mūsų valstybės kultūros ir visuomenės veikėjų portretus. Vietoje jų atnešė Komunistų partijos centrinio komiteto politbiuro narius. Aš jam sakau: „Savo rankomis mūsų tautos žiedo nukabinti negaliu. Jie mūsų visų širdyse“, – kalbu šiuos žodžius, ir matau, kaip mano karių kumščiai gniaužiasi, krumpliai bąla. Dar sekundė ir būtų kilusios muštynės. Kai su kariais ryte išvykome į tarnybos vietą, vakare grįžę jau radome vietoje Lietuvos veikėjų sukabintus svetimus – šešiolika politbiuro narių. Naktį mano kariai šiuos portretus ištepė ir politrukui nieko kito neliko, kaip neatitaisomai sugadintus paveikslus tyliai sudeginti lauže, o pelenus išbarstyti Galvės ežere. Jei kas būtų sužinojęs apie tai, visi būtume ištremti į Sibirą. Tačiau išdavikų nebuvo. Tokia buvo mūsų tylioji rezistencija. Ką daugiau galėjome padaryti? Tačiau šiandien, kai kalbama apie Trakuose tyvuliuojančio Galvės ežero dugno paslaptis, žinau, jog ten nusėdę okupantų atvaizdų pelenai“.

Prasidėjus karui kartu su 262-uoju šaulių pulku A. Bernadišius pasitraukė iš sovietų armijos. Reorganizavus Lietuvoje pasilikusias kariuomenės dalis, 1941 metų liepą buvo paskirtas į 2-ąjį apsaugos pulką, tačiau po dviejų savaičių išėjo į atsargą ir iš Vilniaus išvyko gyventi į tėviškę. Buvo Lietuvos laisvės armijos narys, nuo 1942 metų priklausė Troškūnų valsčiaus organizacijai, kuriai vadovavo kpt. A. Švilpa.

Antrosios sovietų okupacijos metu dirbo Vytėnuose (Jurbarko r.) vienuolių saleziečių mokykloje mokytoju. 1948 metais persikėlė gyventi į Vilnių pas šeimą. Kad mažiau kristų KGB į akis, dirbo nedidelėse įmonėse sąskaitininku, arba buhalteriu. 1964 metais baigė Vilniaus universiteto Ekonomikos fakultetą, o 1975-aisiais išėjo į pensiją.

 Atgimimo laikotarpiu aktyviai įsitraukė į visuomeninę veiklą. Yra Atsargos karininkų sąjungos narys. 1991 metais A. Bernadišiui suteiktas dimisijos kapitono laipsnis, o 1997 metais – dimisijos majoro laipsnis. 2004 metais apdovanotas krašto apsaugos sistemos lygmens medaliu civiliams „Už nuopelnus“.

Alfredo Pliadžio (KAM) nuotrauka

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija