„XXI amžiaus“ neperiodinis priedas apie lietuvių kovą už Nepriklausomybę

2014 m. kovo 7 d., Nr. 2 (27)


PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Sidabrinė gija

Kristus ir pasaulis

Atodangos

Abipus Nemuno

Kelias į Nepriklausomybę iš šiandienos perspektyvos

Seimo Parlamentarizmo istorijos
ir atminimo įamžinimo skyriaus
vedėja, Lietuvos Persitvarkymo
Sąjūdžio iniciatyvinės grupės
klubo sekretorė Angonita Rupšytė
Autorės nuotrauka

Seimo Parlamentarizmo istorijos ir atminimo įamžinimo skyriaus vedėja, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės klubo sekretorė Angonita Rupšytė turbūt yra vienintelis žmogus, kuris nepaisant per 25 metus įvykusių politinių vėjų ir Sąjūdžio subyrėjimo, palaiko ryšius su visais svarbiausiais gyvais tų dienų įvykių dalyviais, kaupia Sąjūdžio archyvą. Su Angonita RUPŠYTE Kovo 11-osios išvakarėse kalbėjomės apie Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo ženklus, šiandienos žiedus ir bėdas.

Koks buvo Jūsų kelias į Sąjūdį?

Net nežinau, nuo ko pradėti. Gal nuo šeimos patirties ir tradicijų? Manau, kad bent kas antrą šeimą buvo artimai palietusi partizaninė kova, tremtys. Mano dėdė Leonas Rupšys buvo nepriklausomos Lietuvos generalinio štabo pulkininkas, kurį kartu su kitais karininkais 1941 metais išvežė, kaip sakė sovietai, į mokymus, o iš tikro – į Lamos koncentracijos stovyklą netoli Norilsko. Ten jis 1942 metais mirė iš bado. Tėvelis Juozas Rupšys kalėjo Vorkutos lageryje, aš jo neprisimenu, nes grįžęs iš lagerio pragyveno tik trejus metus. Man buvo tik 6 mėnesiai, kai jo netekau. Liko tik jo laiškai iš lagerio, giminaičių pasakojimai. Tad pasipriešinimo okupacijai ir laisvės temos namuose buvo minimos.

O tikėjote, kad šalis vėl bus laisva?

Tikiu, kad laisvės idėja buvo gyva kiekvieno žmogaus širdyje. Žmonės tikėjo Lietuvos laisve net tada, kai juos šaudė, vežė į Sibirą, jie ėjo į miškus suprasdami, kad reikia ginti Lietuvos laisvę, nors tikriausiai jautė, kad žus. Tas tikėjimas buvo toks stiprus, kad persidavė ir mums, gimusiems okupacijos metais. Daugelis nežinojo apie Ribentropo–Molotovo paktą, bet žinojo apie 1918 metų vasario 16-ąją. Atsimenu Prahos įvykius, nors buvau devynerių, įsirėžė į atmintį, kad čekai siekia laisvės. Gerai prisimenu ir Romo Kalantos susideginimą, nors tuo metu gulėjau ligoninėje, gandas sklido plačiai. Ir kaip Lenkijoje prasidėjo „Solidarumas“ pamenu. Nebuvau disidentė, neplatinau pogrindinės spaudos, bet laisvės idėją jutau. Skaičiau „Kardą“, „Ūkininko kalendorius“, A. Šapokos istoriją, kitas prieškariu išleistas knygas – tėvas buvo sukaupęs unikalią biblioteką. Tiesa, kai kalėjo lageryje, nebuvo už ką jam siųsti siuntinių, knygos buvo po truputį pardavinėjamos, bet nemažai likusių stovėjo knygų spintoje, jų dvasia sklido. Prisimenu, kad trečioje klasėje per pamoką paklausė, kas lanko bažnyčią. Kai pakėliau ranką, mamą iškvietė į mokyklą, jai teko aiškintis. Tačiau likimas lėmė nuo penktos klasės daugiausia mokytis ligoninėse. Gulėdama Rygos Traumatologijos ir ortopedijos instituto ligoninėje skaičiau tai, ką kas atnešdavo. Ten patekdavo ir draudžiamų knygų, daugiausia rusų kalba.

Kaip pajutote, kad atėjo ta istorinė veikimo valanda?

Mokiausi Vilniaus universiteto Fizikos fakultete, kuris garsėjo Fizikų dienomis, laisvės idėjomis. Marksistinės ideologijos jame gal buvo mažiau negu kituose fakultetuose, nes, kaip sakydavo dėstytojai, fizikos dėsniai tokie patys ir kapitalizmo, ir socializmo sąlygomis.

Baigusi universitetą dirbau Fizikos fakultete, bendravau su studentais. 1987 metų rugpjūtį vyko mitingas prie Adomo Mickevičiaus paminklo Vilniuje, prasidėjo revoliucingos paskaitos „Žinijos“ draugijoje, 1988 metų vasarį buvo užrakintos spausdinimo mašinėlės, aikštėse budėta, kad tik nebūtų paminėtas Vasario 16-osios 70-metis. Dar prieš birželio 3 dieną Fizikos fakultete pradėjo vykti garsios istorinės paskaitos, kurios pritraukdavo daug žmonių. Birželio 21 dieną spontaniškai vyko nesankcionuotas mitingas dėl Trakų senamiesčio išsaugojimo, jo dalyvių branduolį sudarė Goštauto gatvėje buvusių institutų darbuotojai, Fizikos fakulteto studentai ir dėstytojai. Netrukus gimė ir idėja turėti Sąjūdžio tvarkdarius. Prabudimas vyko visoje Lietuvoje – tik vieni tuo domėjosi labiau, kiti mažiau.

Kaip įsitraukėte į Sąjūdį, tapote jo dalimi?

Įsitraukiau po truputį, žingsnis po žingsnio. Fizikos fakultete iš rankų į rankas buvo perduodamos atspausdintos Arvydo Juozaičio balandį paskelbtos tezės, rinkti parašai sugrąžinti senus gatvių pavadinimus. O galutinai įsitraukiau turbūt, kai Sąjūdis pradėjo struktūrizuotis. Po birželio 3 dienos platinau „Sąjūdžio žinias“, Fizikos fakultete įsikūrė Sąjūdžio rėmimo grupė, aktyviai joje dalyvavau, stende skelbdavome informaciją apie mitingus, straipsnius. Daug ką reikėjo padaryti, sėdėjome dieną naktį, ypač artėjant Sąjūdžio steigiamajam suvažiavimui.

O ką laikote Sąjūdžio ištakomis?

Tai turbūt buvo partizaninio ir disidentinio judėjimo, neginkluotojo pasipriešinimo, pogrindinės spaudos žinojimas, kraštotyros, žygeivių žygiai, skatinę pažinti Lietuvos istoriją, ieškoti savo ir valstybės šaknų, gilintis ir kovoti už tai. Ir kultūriniai židiniai atliko didelį vaidmenį – spektakliai, dailė, „Nemunas“, „Švyturys“, „Gimtasis kraštas“, „Literatūra ir menas“ atskleidė to meto istorijos įvykius, tautiečiai iš turistinių kelionių į užsienį parveždavo laisvės idėjas propaguojančios spaudos, kuria dalinomės. Ir „Žinijos“ draugija, Filosofų klubas „Talka“, „Atgaja“, „Žemyna“, profesoriaus Česlovo Kudabos įsteigtas Lietuvos kultūros fondas, krepšinis, ir susidariusi tuo metu palankesnė politinė situacija, vadinama Gorbačiovo perestroika, viešumas prisifėjo.

Ką manote apie kultūros ir meno veikėjų dalyvavimą politikoje? Sąjūdžio metais tai atrodė būtinybė, deja, netrukus...

Mano įsitikinimu, kultūros ir meno žmonių indėlis politiniuose procesuose yra labai svarbus moraliniu atžvilgiu. Ne atsitiktinumas, kad Sąjūdžio iniciatyvinėje grupėje, Sąjūdžio Seime, Seimo taryboje buvo daug ryškių kultūros ir meno žmonių, nemažai humanitarinių mokslų atstovų buvo ir Sąjūdžio grupėse rajonuose, ir jie tarė svarų  žodį. Tačiau jų darbo specifika kita, jie grįžo prie jos.

O ar jie nebuvo išprašyti, apjuodinti, nepasijuto nereikalingi su savo skaidresniu požiūriu?

Ir taip, ir ne. Jų aktyvus dalyvavimas politikoje buvo labai reikšmingas lemiamu Lietuvai momentu. Viena yra kultūros žmonių dalyvavimas politikoje ir savo žodžio sakymas, kita – buvimas struktūrose, posėdžiuose ir t.t. Mano galva, svarbiau pirmasis aspektas. Jis buvo ir dabar yra pakankamai svarbus, tačiau ar į jį pakankamai įsiklausoma? Neabejoju, kad turėtų būti labiau. Yra patarlės: revoliucija savo vaikus suryja; mauras savo darbą padarė, gali eiti – jose yra tiesos. Procesai buvo tokie greiti, kad nenuostabu, jog kartais politikai nebuvo pasiruošę į tai reaguoti.. Drumstuose vandenyse atsiranda, kas bangas kelia, ne visi kultūros žmonės atsikerta – nueina ir dirba, ką gerai moka, kam yra pašaukti, neeikvoja jėgų politikai.

Nemažai žmonių, kurie daug paaukojo, kad Lietuva būtų laisva, bet jų likimai susiklostė liūdnai. Kaip manote, kodėl? Nebuvo galima tai pakeisti?

Turbūt tai – nesusitaikymas su tam tikromis negerovėmis. Idealistas turi kovoti iki galo neišduodamas savo principų. Po tokių virsmų labai sunku grįžti į savo profesiją. Buvo revoliucinis laikotarpis, paskui – vėl kasdienybė, kažkas turi duoną auginti. Tai yra natūralu. Liūdna tai, kad ne visus įvykius ir žmones įamžinome, nemažai to laiko aktyvistų išvyko su šeimomis svetur, kiti sunkiau gyvena, trečių tėra kapai. Dažniau turėtume juos prisiminti leidžiamose knygose, įvardinti eilinius sąjūdininkus, užrašyti jų veiklą. Yra puikių žmonių, kuriems teberūpi valstybės, gamtos ir kiti klausimai. Branduolys nesitaiksčiusių su negerovėmis likęs tas pats, į jų gretas įsilieja ir jaunimo.

Šiemet sukaks 25 metai nuo pirmųjų demokratinių rinkimų šalyje, Baltijos kelio, tremtinių palaikų pargabenimo į Lietuvą. Ką parodė šis laikas?

Parodė, kad idealizmas ketvirtį amžiaus aktyviai negyvuoja. Tačiau laisvė pasiekta, atėjo valstybės statymo etapas. 25 metai parodė daug teigiamų ir neigiamų dalykų, yra labai daug atspalvių. Deja, matau, kad dažnai viršų ima vartotojiškumas. Idealizmo daigeliai silpnučiai, bet jų yra. Tai rodo ir Ukrainos žmonių palaikymas, savanorystė. Vienas iš svarbiausių dalykų dabar yra suvokti istorinę praeitį ir saugoti ją, suprasti, kas buvo prieš 25 metus, perduoti jaunajai kartai. Juk per 25 metus užaugo nauja karta, kuri nematė tūkstantinių Sąjūdžio mitingų, laisvės siekimo. Būtų gerai, kad ji žinotų istorinę praeitį. Nebūtina visiems bėgti į renginius, bet reikėtų suvokti, kas svarbu valstybei, savo šalies istorijai, istorines asmenybes.

Šių datų paminėjimo renginiai bus išskirtiniai?

Tie žmonės, kurie prieš 25 metus dalyvavo minėtuose istorijos įvykiuose, skambina, nori suremontuoti pastatytus Baltijos kelio paminklus, tie, kurie tuo metu nepastatė, ketina pastatyti 25-mečio minėjimui. Valstybės mastu vyks minėjimas. Yra valstybinės šventės, daug kas jose daroma planingai, daug kas – žmonių entuziazmu. Bet pagrindinis dalykas yra tai, kas kirba žmonių viduje. Iniciatyvos turi eiti ir iš apačių kaip prieš 25 metus. Ir jei žmonės nemokės švęsti, gali būti didžiausi paradai, koncertai, jei viduje tuščia, taip ir liks. Ne tik valstybinės institucijos, mokykla, šeima ir žiniasklaida žadina ir kuria tą šventiškumą, pats žmogus turi norėti.

Esate Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės klubo sekretorė, Seimo Parlamentarizmo istorijos ir atminimo įamžinimo skyriaus vedėja. Kokie svarbiausi Jūsų darbai šiandien? Kaip manote, ką būtina įamžinti? Ką darote?

Mūsų skyriaus darbas įvairus, paminėsiu keletą užduočių: istorinės medžiagos rinkimas, atminties puoselėjimas, renginių organizavimas. Manau, svarbiausia – užfiksuoti gyvų liudininkų atsiminimus ir palikti ateinančioms kartoms. Kokios galimybės tai padaryti? Tai sunku, skyriuje – nedaug žmonių, nepajėgiame fiziškai. Skatiname žmones užrašyti savo prisiminimus, šie nepuola tai daryti, o paskui sužinome, kad žmogaus nebėra. Labai svarbu į šį darbą įtraukti jaunimą. Kai jis dalyvauja, mato dokumentus, dažnai ištaria: „Kaip jums buvo įdomu“. Sakau, ateis ir jūsų laikas. Vienas mūsų uždavinių, kad ta istorija būtų kuo tikslesnė. Labai svarbu surinkti dokumentus, nuotraukas. Visiško tikslumo negali būti – kiekvienas mato subjektyviai. Kartais pasigendama valstybinio požiūrio. Lietuva labai turtinga savo istorija, kalba, kultūra, istorinės praeities įamžinimas ir perdavimas turėtų būti moralinis atsparos taškas, ant kurio atsistojęs gali atsispirti ir peršokti net vandenyną.

Kaip vyksta tų istorinių įvykių fiksavimas, kalbinami jų dalyviai?

Per renginius, konferencijas Seime ir kitur kalbiname, filmuojame, skatiname užrašyti atsiminimus, leidžiamos knygos. Labai svarbu dalyvauti tokiuose renginiuose – sutinki vieną žmogų, jis parodo kitą, susipažįsti su trečiu, ketvirtu... Labai svarbu į šį darbą įtraukti jaunimą. Kai rengėme Romo Kalantos aukos 40-mečio minėjimą, daug jaunimo rinko medžiagą. Mokiniai klausinėjo tėvus, senelius, kaimynus ir labai įdomių faktų, detalių rado... Visas mūsų skyrius, gal net visas institutas to nepadarytų. Tuoj ateis 2018-ieji – valstybės šimtmetis. Kai kurios mokyklos pastatytos prieš šimtmetį. Labai svarbu rinkti ir informaciją apie valstybę. Kas bus užrašyta, tas liks. Ką skaitome, žinome? Kas kažkada buvo surinkta, užrašyta? Tų žmonių vėliau gi nepasiklausi.

Kaip tradiciškai paminite Kovo 11-ąją, Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dieną?

Stengiamės sukurti šventę visiems, organizuojame renginius. Seime kovo 11-ąją vyksta tradiciniai minėjimai, atvirų durų valandos. Bėgi, tikrini, ar surinkta užtektinai medžiagos, ar kalbės vienas ar kitas žmogus, ar netrūks dėmesio vaikams ir jaunimui, ar bus jiems edukacinės veiklos. Mokiniai mielai priimami, piešia trispalves, lanksto, kažką kuria. Pati neturiu laiko kaip žiūrovė dalyvauti renginiuose, tokia organizatorių dalia, man šventė yra viduje. Reikia pamatyti į Seimą ateinančių žmonių (daug jų – su šeimomis) veidus. Kovo 11-oji – mūsų kartos šventė, mes ją atsimename ir juntame viduje – esame laimingi, kad buvome tuo metu ir dabar galime padaryti kažką. Grįžtu namo laiminga, kad susitikau su puikiais žmonėmis, kad tas bendravimas duoda impulsų, ypač kai kalbu su jaunimu ir sudominu. Tai pakelia sparnus.

Nebėdojate, kad jaunimo minėjimuose mažoka?

Tai priklauso nuo mūsų požiūrio. Jei norime jaunus tik auklėti ir pamokslauti, jų nebus, jei kažkaip sudominame, bus. Manau, kad Sąjūdyje dalyvavę žmonės su nostalgija prisimena, kokios buvo jaunimo minios. To jau nebus: du kartus į tą pačią upę neįbrisi. Jaunimo yra, tik ne tiek daug. Daigeliai po truputį auga, gal ir visas istorinės atminties ir suvokimo laukas bus užsėtas. Bendravimas su jaunimu man teikia labai daug vilčių, matau, kad praėjus ketvirčiui amžiaus atsiranda noras pažinti tą laiką. Tokių žmonių būrelis nėra didelis, bet jis yra, labai reikšmingas jų pasididžiavimas Lietuva, noras dirbti vardan jos.

Kas šiandien Jus labiausiai džiugina ir liūdina Lietuvoje?

Labiausiai liūdina tam tikras susipriešinimas, neįsiklausymas, kitos nuomonės ignoravimas ir ekonominė pusė, socialinio teisingumo stygius. Nors visi kalba „vardan tos Lietuvos“, trūksta daugiau galvojimo apie valstybės interesus, išlenda asmeniniai. Liūdina dvasinių vertybių uždengimas materialiomis, žmogiškų santykių, paprastumo, nuoširdumo stygius, per mažai akcentuojamas lietuvių kalbos išsaugojimo klausimas. Matome labai aiškų kitų kalbų skverbimąsi, vartotojiškos visuomenės įsigalėjimą, idealizmo stygių.

Džiugina pagrindinis dalykas – esame laisvi ir nepriklausomi jau 25 metus. Prisiminkime prieškarį, kiek laisvės metų turėjome. Laisvė yra vienas svarbiausių dalykų, ne visi tai įsisąmonina. Džiugina jaunų žmonių noras veikti, žmonės, garsinantys mūsų kultūrą, išlaikantys savo moralinius principus, sąžinę, kovojantys su blogybėmis. Džiugina, kad dar yra idealistų.

O ar dar matote idealistų?

Žinoma, priešais save ir, kaip kiti sako, savyje. Jie gal ir nėra ryškūs, bet svarbiausia, kad jų yra. Jei yra nors vienas kitas, tai patrauks ir trečią, ketvirtą... Kaip besisuktų istorijos ratas, idealizmas gali daug. Ir norisi paklausti turtėjančių tik materialiai, ką jie išsineš į amžinybę? Ar gyvenimo tikslas – tik turtas ir asmeninė gerovė?

Dėkoju už pokalbį.

Kalbėjosi Daiva Červokienė

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija