Taip prasidėjo 1940 metų birželio penkioliktoji

Stasys Šedbaras,

Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininko pavaduotojas,
Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narys

Tie, kas nežino praeities, yra pasmerkti ją pakartoti

Džordžas Santajanas (1863–1952) –
ispanų kilmės amerikiečių filosofas, rašytojas

Šiomis dienomis mūsų žiniasklaidoje pasirodė nedidelė publikacija apie tai, kas pasikeitė Rytų Ukrainos mokyklose, esančiose separatistų kontroliuojamose teritorijose. Labiausiai įsiminė komentaras apie iš esmės pasikeitusį istorijos dėstymą: vaikai nebegauna žinių apie tikrąją Ukrainos praeitį.

Savo krašto, savo valstybės istorijos žinojimas gali tapti reikšmingu veiksniu ugdant nacionalinį pasididžiavimą, patriotiškumą, pasirengimą aukotis dėl Tėvynės ir jos nepriklausomybės.

Lietuva, 1918 m. vasario 16 d. daugiau kaip po 120 nebūties metų lyg stebuklas prisikėlusi naujam gyvenimui, vėl buvo ,,praryta“ to paties agresoriaus 1940 metais. Netrukus, birželio 15 d., minėsime šios baisios netekties 75-metį labiau susitelkę, ryžtingesni negu 1940-aisiais, kasdien vis labiau rengdamiesi tam, kad tokia pati lemtis nebepasikartotų. Turiu galvoje mūsų pastangas stiprinti gynybines galias, aktyvų buvimą Šiaurės Atlanto sutarties sąjungoje, kad vėl neparastume laisvės, nepaleidę nė šūvio...

Bet ar tikrai 1940 metų birželio 15-oji išaušo nepaleidus nė šūvio? Vidurinės ir vyresnės kartos Lietuvos gyventojai gal tik gūžtelėtų pečiais, negalėdami nieko daugiau pasakyti. Net ir oficialioji valdžia incidentą Ūtos pasienio policijos poste pradėjo minėti ne taip jau seniai, todėl manytume, kad dar kartą prisiminti tas tragiškas Lietuvos valstybei dienas niekada nebus per daug.

Iš tiesų, kai 1940 m. birželio 15 d., tuoj po vidurnakčio, Ministras Pirmininkas Antanas Merkys posėdyje dalyvaujantiems ministrų kabineto nariams perskaitė Kremliaus ultimatumą, įsivyravo visiška tyla. Tylėjo ir posėdyje dalyvavę trys generolai, o pats A. Merkys atrodė galutinai sutrikęs. Vienintelis Antanas Smetona priminė prieš keletą dienų vykusį Valstybės gynimo tarybos posėdį, kuriame buvo priimtas sprendimas priešintis ginklu. Tolimesnė Tautos patikėtinių diskusija buvo beprasmė – ginti valstybės tuometė Lietuvos valdžia nesiryžo.

Tačiau kai kas reikšmingo ir siaubingo tą lemtingą naktį įvyko kitoje Lietuvos vietoje – Ūtos pasienio policijos poste, Alytaus apskrityje. Šiuos įvykius išsamiai ir vaizdingai aprašė istorijos profesorius Alfonsas Eidintas istoriniame romane „Ieškok Maskvos sfinkso“: apie 3 valandą 40 minučių be jokios priežasties rusų kareiviai apšaudė pasienio sargybos būstinę iš šautuvų ir kulkosvaidžių. Šaudymas tęsėsi apie 20 minučių, po kurio apie 20 rusų kareivių prislinko prie būstinės, kuri buvo ir gyvenamasis namas, metė granatą, kuriai sprogus išdužo namo langai. Po to šeši rusų kareiviai įsiveržė į sargybos būstą ir išsivedė vien apatiniais apsirengusį sargybos viršininką Aleksandrą Barauską į kiemą ir čia pat, prie prieangio, vienas rusų kareivis kelis kartus kirto jam kardu per galvą, o kitas, pareigūnui pargriuvus, dar iššovė į galvą. A. Barausko žmonai Onutei nespėjus susivokti, kas vyksta, ir bandant gelbėti vyrą, rusų kareivis trenkė šautuvo buože. Po to visi sovietų kareiviai pasitraukė už sienos į savo pusę, o tas, kuris kirto kardu, nuėjo kvatodamasis.

Liko dvi dukrelės – septynmetė Onutė (A. Eidinto knygoje rašoma – Danutė) ir penkerių metukų Marytė. Kai į tragedijos ištiktą kiemą susirinko daugiau žmonių, viena mergaitė gailiai raudojo, kad nebeišvažiuos su tėveliu atostogų, kurios turėjo prasidėti būtent birželio penkioliktąją.

Kai atvykę pareigūnai paklausė, ar pasieniečiai atsišaudė, buvo atsakyta, kad velionis Aleksas nespėjo duoti komandos...

Logiškai mąstant toks išpuolis neturėjo jokios prasmės, tačiau šis istorinis faktas šalia daugybės kitų akivaizdžiai liudija, kad tai, kas toliau vyko tą pačią birželio penkioliktąją, buvo tiesioginė Kremliaus agresija, ir palengvina diskusijas su tais toli į vakarus ar pietus nuo mūsų rytinių sienų patogiai gyvenančiais Europos sąjungos piliečiais, kurie kartais prabyla apie „savanorišką“ Lietuvos įstojimą į sovietinį lagerį. Beje, jie patys neretai deklaruoja ir didelę meilę Putinui.

© 2015 „XXI amžius“