„XXI amžiaus“ neperiodinis priedas apie lietuvių kovą už Nepriklausomybę

2015 m. birželio 12 d., Nr. 1 (29)


PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Sidabrinė gija

Kristus ir pasaulis

Atodangos

Abipus Nemuno

Įvertintas, įvardintas ir pasmerktas komunistinis paveldas

Seimo Kovo 11-osios Akto salėje gegužės 22 dieną vyko konferencija „Lietuvos gyventojų sovietinio genocido organizatoriai ir vykdytojai: istorinis, moralinis ir teisinis atsakomybės įvertinimas“. Konferencijos rengėjai – Lietuvos Respublikos Seimo Pasipriešinimo okupaciniams režimams dalyvių ir nuo okupacijų nukentėjusių asmenų teisių ir reikalų komisija, Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga, Istorinės atminties ir valstybingumo tvirtinimo visuomeninė taryba, 27 nevyriausybinių organizacijų, padedančių stiprinti Lietuvos valstybės gynybinius pajėgumus, atstovai. Į konferenciją buvo pakviesti ir atvyko per 300 visuomeninių bei valstybinių organizacijų narių.

Konferencija, išklausiusi dr. Algimanto Liekio, LGGRT centro generalinės direktorės Birutės Teresės Burauskaitės, plk. Arūno Dudavičiaus ir Vytauto Keršansko, prof. Onos Voverienės, LKKAS pirmininko Vytauto Zabielsko, kun. Roberto Grigo, laisvės kovų dalyvio Petro Girdzijausko ir Šarūno Valentinavičiaus, advokato Vytauto Zabielos, Atkuriamojo Seimo narės Zitos Šličytės ir signataro Algirdo Endriukaičio pranešimus, priėmė kelias rezoliucijas. Dvi iš jų spausdiname.

Dėl SSKP ir jos padalinio LKP vertinimo

Sovietinės okupacijos sąlygomis, 1949 m. vasario 16 d., aukščiausioji Lietuvos partizanų vadovybė pasirašė Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio (LLKS) Deklaraciją, kuria paskelbė, kad LLKS prisiima atsakomybę vadovauti nepriklausomos bei demokratinės Lietuvos valstybės atkūrimui, o „Komunistų partija, kaip diktatūrinė ir iš esmės priešinga pagrindiniam lietuvių tautos siekimui ir kertinei Konstitucijos nuostatai – Lietuvos nepriklausomumui, – nelaikoma teisine partija“.

1999 m. sausio 12 d. Lietuvos Respublikos Seimas, įvertindamas LLKS Tarybos 1949 m. vasario 16 d. Deklaracijos reikšmę Lietuvos valstybės tęstinumui, priėmė Lietuvos Respublikos įstatymą dėl LLKS Tarybos 1949 m. vasario 16 d. Deklaracijos. Įstatymas nustatė, kad šio dokumento statusas Lietuvos Respublikos teisės sistemoje pripažintas kaip Lietuvos valstybės tęstinumui reikšmingas teisės aktas.

Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba (Atkuriamasis Seimas) 1991 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. I-1690 Lietuvos Komunistų partijos (LKP) veiklą Lietuvoje uždraudė, Vyriausybei pavedė pareikalauti iš Sovietų Sąjungos vyriausybės nedelsiant perduoti Lietuvai visą dokumentaciją ir archyvinę medžiagą, susijusią su LKP (SSKP) organizacijos veikla Lietuvos Respublikos teritorijoje, įpareigojo Lietuvos Respublikos generalinį prokurorą spręsti klausimą dėl teisinės atsakomybės asmenų, kurie veikdami LKP (SSKP) struktūrose organizavo ir vykdė veiksmus, nurodytus šiame nutarime. Tačiau nei SSKP, nei jos padalinys LKP iki šiol neįvardintos ir nepasmerktos kaip lietuvių tautos genocido organizatorės ir vykdytojos teisiškai valstybiniu lygmeniu.

SSKP ir Vokietijos Reicho Nacionalsocialistų partija pasidalino Europą ir pradėjo Antrąjį pasaulinį karą. Abiejų absoliučią valdžią turinčių totalitarinių partijų tikslas buvo pasaulio užkariavimas. Iki Antrojo pasaulinio karo, jo metu ir po jo SSKP įvykdyti genocido, karo nusikaltimai, nusikaltimai žmoniškumui turi būti įvertinti ir pasmerkti aukščiausiu oficialiu tarptautiniu lygmeniu. SSKP privalo būti nuteista lygiai taip, kaip buvo nuteista Nacionalsocialistų partija.

LKP buvo sudedamoji ir integrali SSKP dalis, paklusni ir iniciatyvi SSKP valios reiškėja bei įgyvendintoja Sovietų Sąjungos okupuotoje Lietuvoje.

Konferencija „Lietuvos gyventojų genocido organizatoriai ir vykdytojai: istorinis, moralinis ir teisinis atsakomybės įvertinimas“, atsižvelgdama į SSKP ir jos padalinio LKP nusikaltimų turinį, pobūdį ir mastą, remdamasi Konferencijos konstatuojama dalimi, nusprendė:

– įvardinti ir paskelbti SSKP ir jos padalinį Lietuvoje LKP nusikalstama represine organizacija 1940–1941 ir 1944–1991 metais, Lietuvos gyventojų genocido organizatore ir vykdytoja, tokią nusikalstamą veiklą pasmerkti;

– pakeisti Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 99, 100, 104, 105, 106, 107,108, 114, 115, 118, 120, 122 straipsnių redakcijas ir nurodyti, kad už juose išvardintus nusikaltimus atsako ne tik Lietuvos Respublikos piliečiai, kiti fiziniai asmenys, bet ir juridiniai asmenys;

– kreiptis į Lietuvos Respublikos Seimą Konferencijos sprendimą įteisinti Valstybės teisės aktu;

– siūlyti Lietuvos Respublikos Seimui ir Vyriausybei kreiptis į Europos Parlamentą dėl politinio SSKP ir jos padalinio LKP, kaip tautų genocido organizatorių ir vykdytojų, nusikalstamos veiklos įvertinimo.

Dėl 1941 m. birželio 23 d. sukilimo įtvirtinimo teisės aktu

1940 m. birželio 15 d. sovietams okupavus Lietuvą ir prasidėjus terorui, imtasi aktyvių veiksmų prieš totalitarinį režimą, siekiant atstatyti Nepriklausomą Lietuvą. Susidarius palankioms aplinkybėms, 1941 m. birželio 22 d. prasidėjo visuotinis ginkluotas pasipriešinimas prieš sovietų valdžią ir okupacinę kariuomenę, per Kauno radiją birželio 23 d. paskelbta Nepriklausomybės atstatymo deklaracija ir Lietuvos Laikinosios Vyriausybės sudėtis. Per kelias dienas sukilėliai iš kalėjimų paleido belaisvius, perėmė svarbiausius strateginius objektus ir faktinę valstybės kontrolę. Tiesa, neapsieita be aukų – žuvo per 2000 sukilėlių. Šiai kilniai lietuvių tautos valiai nebuvo lemta išsipildyti – sovietinę okupaciją pakeitė nacistinis režimas. Nemaža dalis sukilėlių atsidūrė nacistiniuose lageriuose, dalis juose žuvo. Pasibaigus karui ir sovietams vėl okupavus Lietuvą sukilimo vadovybė ir sukilėliai buvo apkaltinti holokaustu, lietuvių tautą bandoma vadinti net žydšaudžių tauta. Birželio sukilimas tapo faktine ginkluoto Lietuvos partizaninio ir rezistencinio judėjimo pradžia, lėmusia ir Lietuvos valstybės atkūrimą.

2000 m. rugsėjo 12 d. Seimui buvo pateiktas Lietuvos Laikinosios Vyriausybės pareiškimas „Nepriklausomybės atstatymo deklaravimas“, siūlant pripažinti jį teisės aktu, tačiau dėl išorinio spaudimo ir politinės valios stokos rugsėjo 19 dieną priimtas protokolinis sprendimas išbraukti iš svarstomų teisės aktų dienotvarkės. Šis opus Lietuvai klausimas lieka atviras iki šiol. Likę gyvi 1941 metų sukilėliai, visuomeninių organizacijų atstovai lankėsi pas visus valstybės vadovus šiuo klausimu, buvo pažadėta artimiausiu metu tai išspręsti, tačiau iki šiol tyla – stabdo su žydų žudynėmis siejamas šešėlis. Tačiau tiek Lietuvoje, tiek JAV, kur sukilimo byla buvo nagrinėjama su ypatingu dėmesiu, tas šešėlis sukilimui ir Laikinosios vyriausybės vadovui Juozui Brazaičiui buvo išsklaidytas. JAV atstovų rūmų Teisės komiteto Imigracijos pakomisijo pirmininkas Jashua Eilbergas 1975 m. sausio 13 d. oficialiai kreipėsi raštu į JAV Lietuvių bendruomenės krašto valdybos visuomeninių reikalų tarybos pirmininką Algimantą Gečį, informuodamas, kad kaltinimai J. Brazaičiui ir J. Šlepečiui yra nepagrįsti, ir patikino, kad šis dokumentas padės sumažinti tas įtampas ir nusivylimus, kuriuos tie du vyrai ir jų draugai turėjo patirti.

Labai gėdingai atrodė Kaune J. Brazaičio palaikų perlaidojimas Prisikėlimo bažnyčios šventoriuje, kai pogrindinės antinacinės organizacijos Lietuvių fronto ir karinio padalinio „Kęstutis“ kūrėjo, patriotiško valstybininko, garbingos asmenybės laidojimo apeigose nedalyvavo valstybės vadovai.

Konferencijos dalyviai naujų grėsmių valstybei akivaizdoje laiko būtinu, kad 1941 m. birželio 23 d. pareiškimą „Nepriklausomybės atstatymo deklaravimas“ reikalinga teisiškai įvertinti ir paskelbti LR teisės aktu, nustatyti tam minėtiną dieną.

Jonas Burokas

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija