2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai

Žmogaus dvasia – neįveikiama

Kai priespauda pakėlė tautą į kovą

Minint 75-ąsias 1941 metų Birželio sukilimo metines

Zigmas Tamakauskas

1941 metų Birželio sukilimo memorialas „Kryžius-medis“ Kauno senosiose kapinėse

Šių metų birželis žymi dvi mūsų tautai svarbias jubiliejines datas. Prieš 75 metus sovietinis okupantas, metus pašeimininkavęs Lietuvoje, nusimetė savo rafinuotą kaukę ir atvirai rodydamas savo tikrąjį grobuonies veidą, pradėjo masinį Lietuvos žmonių trėmimą ir žudymą. Kita data jau žymi mūsų tautos pasipriešinimą – Birželio 22–28 d. sukilimą. Artėjant 75-ajai sukilimo sukakčiai, kiek plačiau jį ir prisiminkime.

Birželio sukilimas – garbingas mūsų istorijos, kovų dėl laisvės puslapis, kurio negali užtemdyti jokie pakampių šešėliai. Pažvelkime į tuos pirmosios sovietinės okupacijos metus, kurie sukėlė žmonių ryžtą sutraukyti sovietines grandines ir nusimesti nelaisvės pančius.

Didėja sovietinis teroras, miestuose kyla produktų kainos, mažėja gyventojų perkamoji galia, stinga savo pertekliumi Nepriklausomybės metais garsėjusių maisto produktų, paskelbtos naujos prievolės, ypač sekinančios ūkininkus. Atsirado nauji žodžiai, kaip „sabotažas“, „buožė“, „liaudies priešas“, „kolchozas“... Atvykstant kolonistams, didėja krašto rusinimas, Bažnyčios persekiojimas, lietuvių tautinės savigarbos slopinimas, masiniai žmonių suėmimai. Suiminėjant žmones, griaunant Lietuvos sanklodą, aktyviai Maskvai talkina Antanas Sniečkus, Aleksandras Gudaitis-Guzevičius, Mečislovas Gedvilas, Justas Paleckis bei į juos panašūs savo tautos duobkasiai.

1941 metų birželio sukilimo 75 metų sukaktis

Jonas AISTIS

SUKILĖLIAMS

JŪS kritote kniūbsti ir kaip pakliuvo,
Gimtinės žemę kūnais dengdami –
Tai įsikūnijo šventa lietuvio
Svajonė, amžių amžiais nerami.

 Ir jūsų kraujas sunkėsi į įsčių,
Išleidusį gyveniman, kurs, gal
Gailėdamas kaip motina jaunysčių
Šiandieną jus pasišaukė atgal.

Pasišaukė milžinkapiais dabintis,
Pasididžiuot jaunyste ir svaja
Prieš tą, kursai panoro prirakinti
Siaubingame vergijos rūsyje.

Tebūnie lengva jums gimta žemelė,
Tebūnie amžių miegas jums saldus –
Į ateitį nutiesusieji kelią,
Išrašiusieji amžinus vardus…

Liudija 1941 metų Birželio sukilimo vadovai

Kazys Škirpa

Leonas Prapuolenis – Tautos sukilimo vėliavnešis

LAF vadovaujamoji grandis buvo patarusi pogrindžio vadovybei, kad „revoliucinės Vyriausybės paskelbimo aktas turėtų būti laiku paruoštas ir tinkamai suredaguotas, kadangi jis būtų didelės istorinės, tarptautiškai teisinės ir moraliai politinės reikšmės ne tik dabarčiai, bet ir ateičiai“. Deja, faktiškai Leonas Prapuolenis tepaskelbė tik visai trumpą Lietuvos suverenumo atkūrimo pareiškimą šitokio turinio:

„Susidariusi Laikinoji vėl naujai atgimstančios Lietuvos Vyriausybė šiuo skelbia atstatanti Laisvą ir Nepriklausomą Lietuvos Valstybę.

Prieš viso pasaulio tyrąją sąžinę jaunoji Lietuvos Valstybė entuziastingai pasižada prisidėti prie Europos organizavimo naujais pagrindais.

Žiauraus bolševikų teroro iškankinta Lietuvių Tauta ryžtasi kurti savo ateitį tautinės vienybės ir socialinio teisingumo pagrindais.“

Likimai

Pabėgimas iš Mažeikių kalėjimo

Albertas Ruginis

Buvę politiniai kaliniai, Mažeikių gimnazijos auklėtiniai, susitikę po 43 metų prie buvusio Mažeikių saugumo kalėjimo 1992 m. gegužės 8 d. Iš kairės: Antanas Kazakauskas, Pranas Dargis, Romas Makauskas, Stefa Voraitė-Čerkasienė, Steponas Voras, Valė Striaupytė-Auksakienė, Albertas Ruginis, Sofija Šviesaitė, Antanas Žukas, Viktoras Degutis, Dionyzas Ruginis, Zelma Klemanaitė-Sebastijonienė, Juozas Statkus

1940 m. birželio 14 d. atėję sovietai jau spalį Lietuvoje įkūrė 12 NKVD vidaus kalėjimų, kuriuose kalėjo daugiau kaip 5000 politinių kalinių. 1945 metais kalėjimai buvo visose apskrityse. Daugelyje miestelių veikė pirminio sulaikymo kameros (KPZ) bei stribynai, kuriuose vyko pirminiai suimtųjų tardymai.

Mažeikių NKVD kalėjimas įsikūrė buvusioje areštinėje, Laisvės ir J. Jablonskio gatvių kampe, raudonų plytų pastate (vėliau ten buvo Mažeikių elektrinė). 1945 m. birželio 24 d. Mažeikių NKVD viršininkas Verikas raportavo saugumo ministrui Bartašiūnui, kad kalėjimui saugoti paskirti 6 stribai ir 4 milicininkai (Kriščenavičius, Dargis, Tenteris bei Visockis), kad kalinius stebi gydytojas Krasauskas, o kameros dezinfekuojamos kas penkios dienos.

Likimai

Vykdęs pareigą kovoti už Lietuvos laisvę

Partizanas Juozapas Streikus-Stumbras

1962 metų antroje pusėje Vilniuje buvo sušaudytas Lietuvos laisvės kovų dalyvis, partizanas Juozapas Streikus-Stumbras. Tai buvo viena paskutiniųjų kovų už laisvę aukų. Gimęs 1923 metais Zarasų aps. Antazavės vls. Maniuliškių k., J. Streikus dalyvavo 1941 metų Birželio sukilime. Bet jau po trijų metų, nuo 1944 metų liepos, kai į sovietų antrąkart okupuotą Lietuvą įžengė raudonoji armija, Juozapass vėl įvykdė patriotinę pareigą kovoti už Lietuvos laisvę: sekdamas savo tėvo pėdomis, tapo jo vadovaujamo Žalgirio būrio partizanu. 1945 m. rugsėjo 28 d. žuvus tėvui, tapo Vytauto apygardos Lokio rinktinės Vyties kuopos vado pavaduotoju. 1947 m. rugsėjį paskirtas šios kuopos, o 1949 m. sausio 7 d. – Džiugo tėvūnijos vadu. Be tėvo, partizanų pasipriešinime dalyvavo ir penkeriais metais už Juozapą jaunesnis brolis Izidorius. Jų sesuo irgi aktyviai talkino laisvės kovotojams. Partizanui Stumbrui sugauti okupacinis komunistų režimas pasiūlė didelę pinigų išmoką. 1950 metais į kuopą buvo infiltruoti net du agentai, tačiau jų tapatybė buvo atskleista. Vyties kuopą 1950 metais jau beveik sunaikinus, Juozas Streikus kurį laiką glaudėsi Latvijoje, vėliau partizanavo Rokiškio apylinkėse, paskutinius trejus metus slapstėsi Notigalės ir Plunksnočių apylinkėse. Vytauto apygardos Lokio rinktinės vadas Balys Vaičėnas-Lordas žuvo dar 1951 metų balandį.

Laikas ir žmonės

Tarvainių šeimos tremtis į Vakarus

Aleksandra Prijalgauskienė

Zenonas Tarvainis 1934 metais

Kazimieros ir Juozo Tarvainių šeima kurį laiką gyveno šalia Nevarėnų – Skaudučiuose (Telšių r.). Susitikdavome labai dažnai, ypač mes,vaikai. Jie – mano antros kartos pusbroliai: vyriausia dukra Bronislava (g. 1913 m.), Zenonas (g. 1920 m. birželio 10 d.), Vytautas (g.1924 m. balandžio 19 d.). Tėvas Juozas Tarvainis dirbo raštininku valsčiuose: Užventyje, vėliau Nevarėnuose, Mažeikiuose, Telšiuose. Motina – namų šeimininkė. Nuosavo gyvenamo būsto šeima neturėjo. Skaudus smūgis juos ištiko 1930 metais – mirė jų tėvas Juozas Tarvainis. 1936 metais, būdamas šešiolikos, Zenonas pradėjo dirbti meteorologijos stotyje, nes reikėjo pasitraukti iš gimnazijos, kad galėtų mokytis jo brolis Vytautas. Toliau egzaminus gimnazijoje Zenonas laikė eksternu. Iš jų jauniausias Vytautas labai santūrus, gal net ne pagal savo amžių. Visada susimąstęs, priešingai nei brolis Zenonas, kurio veidą visada puošė šypsena. Bet Vytautas, patekęs į savo bendraminčių aplinką, tapdavo neatpažįstamu jaunuoliu. Viešuose mokyklos renginių vakaruose, aktyvus buvo ne tik su savo lyrinės poezijos posmais, bet ir aktoriumi buvo ne viename mokyklos rengiamame vakare, dalyvavo chore, tautinių šokių ratelyje. Labai aktyvus buvo literatūriniuose vakarėliuose, literatų išvykose, įvairiuose diskusijose, darė pranešimus, skaitė savo eiles, bendradarbiavo spaudoje, žaidė mokyklos krepšinio komandoje. Dirbti šapirografu broliai abu išmoko būdami gimnazijoje.

Žmogaus dvasia – neįveikiama

Pagerbti „Žaibo“ būrio partizanai

Iš kairės: partizanas Izidorius Pronckus, partizanų motina Julija Pronckuvienė, augintinis berniukas, partizanų motina Antanina Šetkienė, partizanas Liudas Pronckus Užpelkių kaime prie Pronckų namo apie 1946 metus

Gegužės 14-ąją Mažeikių r. Židikų sen. Senmiestės kaime, prie kelio Židikai–Lūšė, buvo šventinamas Atminimo ženklas penkiems žuvusiems Žemaičių apygardos Alkos rinktinės „Žaibo“ būrio partizanams: Juozui Ronkauskiui-Tulpei, Kleopui Muleriui-Ugniui, Izidoriui Pronckui-Vėjui, Aleksandrui Šetkui-Paparčiui ir Jonui Šetkui-Lakūnui.

Šv. Mišias Židikų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje už žuvusiuosius aukojo ir atminimo ženklą pašventino Židikų bažnyčios klebonas kun. Egidijus Jurgelevičius.

Žuvusiųjų garbei saliutavo Mažeikių pirmos kuopos šauliai, vadovaujami kuopos vado Prano Trakinio. Dainavo Mažeikių tremtinių choras „Atmintis“ (vadovė – Zita Gužauskienė).

Prisiminimais dalijosi žuvusiųjų partizanų giminės Irena Kimtienė, Rita Šilenienė ir kiti. Dalyvavo Viekšnių  ir Mažeikių jaunieji šauliai ir Šilalės rajono tremtiniai.

Tėvai ir seneliai ėjo vargo ir kančių Golgotą dėl mūsų laisvės

Donatas Jankauskas,

Seimo narys

Gerbiami ponios ir ponai, dalyvaujantys šiame minėjime, brangūs Lietuvos žmonės, šiandien Lietuvoje minime sukaktį pradžios įvykių, pačiu žiauriausiu būdu rėžte įrėžusių gedulą ir viltį ištisų kartų likimuose. Gedulas ir viltis nebuvo ir nėra vien tik žodžiai. Gedulo jausmas, sunkus ir nepakeliamas, lydėjo visus – išplėštus iš tėviškių, priverstus palikti namus, gyvuliniuose vagonuose gabenamus į nežinią, apraudančius prarastus artimuosius, per kelias valandas sudaužytas į šipulius jaunystės svajas ar senatvės ramybę.

Per 35 trėmimo akcijas, kurios prasidėjo 1941 metų birželio 14-ąją ir tęsėsi iki 1951 metų, o mažesniu mastu – iki 1953 metų, įvairių šaltinių duomenimis, buvo ištremta 44 tūkstančiai šeimų, apie 130 tūkstančių Lietuvos gyventojų. Grįžo tik šiek tiek daugiau nei trečdalis... Kaip taikliai šiomis dienomis pažymi „Misija Sibiras“ organizatoriai, trėmė ne skaičius, o žmones... Trėmė žiauriai, negailestingai, ir tik viltis, tikėjimas padėjo ištverti, nepalūžti, išgyventi likimo atneštus išbandymus. Mano tėvus Jadvygą ir Jeronimą likimas suvedė ešelone į nežinią Plungės geležinkelio stotyje 1948 metų gegužės 22 d., per „Pavasario“ („Vesna“) pavadinimu užkoduotą trėmimą. Abu atsidūrė vagonuose su savo, Lietuvos ūkininkų, šeimomis, tik nepilnomis – mamos tėvelis jau buvo miręs, tad tremtin vyko motina su keturiais vaikais. Ir mamos brolis Mykolas, ir tėčio brolis Juozas tremties nepatyrė – abu buvo Lietuvos partizanai ir žuvo pasipriešinimo kovose, Mykolui tada buvo 20, Juozui – 25 metai... Kartu su tėčiu, jo seserimis ir tėvais išvežtas ir 97-uosius gyvenimo metus einantis jo senelis. Visa tai kaskart prisimenu, savo namuose matydamas vienintelį gerų kaimynų išsaugotą ir išlikusį daiktą iš tėviškės – kabantį ant sienos seną medinį kryžių, prie kurio melsdavosi tėvai, seneliai ir proseneliai... Beje, šiandien mano tėčio 97-asis gimtadienis. Su gimimo diena, Tėveli!

Dėl pasipriešinimo okupacijai pabaigos datos įteisinimo

Partizanų kapinės Juodupėje

Visuomeninės tarybos prie Seimo pasipriešinimo okupaciniams režimams dalyvių ir nuo okupacijų nukentėjusių asmenų teisių ir reikalų komisijos kreipimasis į LR Prezidentę

2016 03 30

Visuomeninės organizacijos susirūpinusios dėl Laisvės kovotojų (partizanų) kovos už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę kriminalizavimo. Kai kuriose bylose (pavyzdžiui, Kraujelio ir Misiukonio) konstatuota, kad partizaninis karas baigėsi 1952 metais (neaišku, iš kur tai paimta). Šiuo metu teismuose yra keletas genocido bylų, kuriose konstatuojama, kad partizaninis karas baigėsi 1953 metais. Partizanų veiksmai po šių datų jau vertinami kaip kriminaliniai. Tai atsitinka todėl, kad nėra valstybiniu lygiu patvirtinto dokumento, kuris nustatytų pasipriešinimo okupacijai pabaigos datą.