„XXI amžiaus“ neperiodinis priedas apie lietuvių kovą už Nepriklausomybę

2016 m. birželio 17 d., Nr. 1 (30)


PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Sidabrinė gija

Kristus ir pasaulis

Atodangos

Abipus Nemuno

1941 metų birželio sukilimo 75 metų sukaktis


Jonas AISTIS

SUKILĖLIAMS


JŪS kritote kniūbsti ir kaip pakliuvo,
Gimtinės žemę kūnais dengdami –
Tai įsikūnijo šventa lietuvio
Svajonė, amžių amžiais nerami.


 Ir jūsų kraujas sunkėsi į įsčių,
Išleidusį gyveniman, kurs, gal
Gailėdamas kaip motina jaunysčių
Šiandieną jus pasišaukė atgal.

 

Pasišaukė milžinkapiais dabintis,
Pasididžiuot jaunyste ir svaja
Prieš tą, kursai panoro prirakinti
Siaubingame vergijos rūsyje.

 

Tebūnie lengva jums gimta žemelė,
Tebūnie amžių miegas jums saldus –
Į ateitį nutiesusieji kelią,
Išrašiusieji amžinus vardus…

 

Neverkit, motinos, kapus apstoję,
Neliekit ašarų gailių nūnai –
Tėvynei mūsų auštantį rytojų
Atskleidusieji miega jūs sūnai.

 

Kiekvienąkart, kada brangiai tėvynei
Nelaimės ir skausmai širdy sugels,
Jie iš visų plačiųjų kapinynų
Visi kaip vienas žygiui prisikels.

 

Pakils ir eis, lyg vandenys ištvinę,
Ir sems, ir griaus jie viską prieš save…
Sukils kapai – nesuskaitytos minios –
Visų didžiųjų žygių Lietuva!

 

PAŽIŪRĖKIT


PAŽIŪRĖKIT, mieli broliai, į supiltus,
Kritusių sukilėlių kapus,
Kur jie savo kūnais grindė tiltus,
Versdami gyvenimo sukruvintus lapus…

 

Pažiūrėkit, mieli broliai, į tremtinių
Eisenas per tundras ir stepes –
Mylimos ir nelaimingosios tėvynės
Gyvą širdį sopulingai gniaužiančias reples.

 

Pažiūrėkit, mieli broliai, jos sodybų
Ugnimi sulygintų ten su žeme, –
Vis tai ji ir vis ant kryžiaus medžio kybo
Darganų ir vėtrų šiurpulingam ūžime.

 

Pažiūrėkit, mieli broliai, jos gajumo,
Trykštančio iš mėlynų akių,
Jos kančių, jos sielvarto ir jos liūdnumo
Dėl vis dūžtančių svajonių jos lakių.

 

Pažiūrėkit, mieli broliai, ir tikėkit
Jos krūtinėj rusinčia svaja.
Pažiūrėkit, mieli broliai, pažiūrėkit
Ir tikėkit, ir tikėkit amžinai su ja!


Grenoblis, 1941m. spalio 10 d.


Boleslovas MAČIONIS

KAI SŪNŲ IŠLEIDAI

Kai sūnų išleidai į laisvės kovas
Ir ašaras nubraukei tyliai –
Pašvaistė ties priemiesčiu plėtės rausva
Ir nešė kulkosvaidžius vyrai.
Tą naktį dangus negesino žvaigždžių,
Aušra nusigandusi švito.
Ir kraujas iš daugelio vyrų širdžių
Nudažė pilkąjį arimą.
Kulkosvaidžiai lojo per dienas naktis,
Nuo salvių aidėj žalias šilas.
Kiekviena gėlė buvo baimės pilna,
Kiekvienas žmogus buvo piktas.
Kai šūvius įsakymas liepė nutraukt,
Pakilo būriai – tarsi žvakės.
Už aušrą ir mėnesį degė skaidriau
Išblyškusių didvyrių akys.
Suguldė jie vyrą prie vyro šalia
Ir vietos visiems neužteko.
Ir tapo velėna žalia kruvina
Pakojy išraustojo kapo.
Ir skausmas sustingdė visų krūtines,
Tik šautuvų tūtos blizgėjo.
Tada takeliu į didvyrių kapus
Pavargus senutė atėjo.
Priėjusi tarė partizanui jaunam:
– Palaukit. Jūs turit dar laiko.
Aš noriu pažvelgt į akis čia vienam,
Kurs buvo brangus mano vaikas.
Sausa ir gyslota, tvirta dar ranka
Ji vartė kiekvieną lavoną.
Ir prijuostė josios nusvirus balta
Nudažė nuo kraujo raudonai.
Karžygiai kalbėjo tyliąją maldą
Ir šautuvus pirštais jie glostė.
Senutė lavonus bučiavo veidan
Nužėrusi smėlį nuo skruostų.
Ir niekas nesakė nei žodžio tada,
Tik saulė į vakarus krypo –
Senutės sausa ir gyslota ranka
Prie kruvino veido prilipo.
Karžygiai pajutę – minutė svarbi,
Pakėlė rankas prie kepurių.
– Norėjau pažvelgt aš į jojo akis,
Bet štai jis akių nebeturi…

1941 m. birželio mėn.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija