„XXI amžiaus“ neperiodinis priedas apie lietuvių kovą už Nepriklausomybę

2016 m. birželio 17 d., Nr. 1 (30)


PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Sidabrinė gija

Kristus ir pasaulis

Atodangos

Abipus Nemuno

Tėvai ir seneliai ėjo vargo ir kančių Golgotą dėl mūsų laisvės

Donatas Jankauskas,

Seimo narys

Gerbiami ponios ir ponai, dalyvaujantys šiame minėjime, brangūs Lietuvos žmonės, šiandien Lietuvoje minime sukaktį pradžios įvykių, pačiu žiauriausiu būdu rėžte įrėžusių gedulą ir viltį ištisų kartų likimuose. Gedulas ir viltis nebuvo ir nėra vien tik žodžiai. Gedulo jausmas, sunkus ir nepakeliamas, lydėjo visus – išplėštus iš tėviškių, priverstus palikti namus, gyvuliniuose vagonuose gabenamus į nežinią, apraudančius prarastus artimuosius, per kelias valandas sudaužytas į šipulius jaunystės svajas ar senatvės ramybę.

Per 35 trėmimo akcijas, kurios prasidėjo 1941 metų birželio 14-ąją ir tęsėsi iki 1951 metų, o mažesniu mastu – iki 1953 metų, įvairių šaltinių duomenimis, buvo ištremta 44 tūkstančiai šeimų, apie 130 tūkstančių Lietuvos gyventojų. Grįžo tik šiek tiek daugiau nei trečdalis... Kaip taikliai šiomis dienomis pažymi „Misija Sibiras“ organizatoriai, trėmė ne skaičius, o žmones... Trėmė žiauriai, negailestingai, ir tik viltis, tikėjimas padėjo ištverti, nepalūžti, išgyventi likimo atneštus išbandymus. Mano tėvus Jadvygą ir Jeronimą likimas suvedė ešelone į nežinią Plungės geležinkelio stotyje 1948 metų gegužės 22 d., per „Pavasario“ („Vesna“) pavadinimu užkoduotą trėmimą. Abu atsidūrė vagonuose su savo, Lietuvos ūkininkų, šeimomis, tik nepilnomis – mamos tėvelis jau buvo miręs, tad tremtin vyko motina su keturiais vaikais. Ir mamos brolis Mykolas, ir tėčio brolis Juozas tremties nepatyrė – abu buvo Lietuvos partizanai ir žuvo pasipriešinimo kovose, Mykolui tada buvo 20, Juozui – 25 metai... Kartu su tėčiu, jo seserimis ir tėvais išvežtas ir 97-uosius gyvenimo metus einantis jo senelis. Visa tai kaskart prisimenu, savo namuose matydamas vienintelį gerų kaimynų išsaugotą ir išlikusį daiktą iš tėviškės – kabantį ant sienos seną medinį kryžių, prie kurio melsdavosi tėvai, seneliai ir proseneliai... Beje, šiandien mano tėčio 97-asis gimtadienis. Su gimimo diena, Tėveli!

Tikėjimas ir viltis niekada neapleido tremtinių, tas jausmas visada buvo kartu su gedulu, laidojant artimuosius, tėvus tolimojo Sibiro ir šiaurės platybėse, sunkiai ir alinančiai dirbant. Viltis skatino kurti šeimas, gimdyti ir su begaline meile auginti vaikus net ir tokiomis sunkiomis sąlygomis. Visada buvo viltis, kad jei ne patys, tai vaikai dar pamatys Tėvynę Lietuvą. Tarp brangiausių relikvijų saugau kartu su tremtiniais buvusio lietuvio kunigo Petro Jaso surašytą mano krikšto pažymėjimą. Surašytas jis ant paprasto languoto popieriaus lapo, išplėšto iš sąsiuvinio, surašytas mano gimimo vietoje Buriatijoje, Zaigrajevo rajone, Novo-Iljinsko valsčiuje, Naryno kaime. Viltis padėjo tėvams po to, kai buvo paleisti iš tremties vietos be teisės apsigyventi Lietuvoje, iš paskutiniųjų stengtis įsikurti Tėvynėje, kad vaikai galėtų kalbėti lietuviškai ir lankyti lietuvišką mokyklą. Viltis padėjo visai Lietuvai per Baltijos kelią, per Kovo 11-ąją, per Sausio 13-ąją vėl atgauti laisvę ir Nepriklausomybę.

Bet paklauskime savęs ir vieni kitų, ar po 26 laisvos Lietuvos metų visos viltys jau išsipildė? Ar galime nejausti gedulo ir liūdesio dėl išsikerojusios korupcijos, vis didėjančios socialinės atskirties, augančio emigracijos, alkoholizmo, savižudybių masto? Sunku nejausti gedulo ir liūdesio, kai prieš keletą dienų laisvos Lietuvos Respublikos Seime svarstant dokumentą dėl komunistų partijos atsakomybės už Lietuvos piliečių genocidą ir nusikaltimus žmoniškumui jam pritarė tik 37 Seimo nariai, ir nė vienas valdančiosios daugumos atstovas neišdrįso balsuoti „už“.

Sunku buvo nejausti liūdesio ir žiūrėti į akis aktyviai ir nuoširdžiai tremtinei Aldonai iš Garliavos, kuri, rūpindamasi tremtinių padėtimi, raštais ne kartą kreipėsi į laisvos Lietuvos valdžios institucijas ir rodė gautus atsakymus, pasirašytus ministerijų vadovų.

Štai keletas citatų: „...Susisiekimo ministerija nedisponuoja informacija, kiek šiuo metu Lietuvoje yra nukentėjusių asmenų, kokie jų važiavimo autobusais, troleibusais ar keleiviniais traukiniais poreikiai...“ Kita citata: „Finansų ministerija pagal kompetenciją išnagrinėjo raštą. Atsižvelgiant į tai, kad Susisiekimo ministerijos rašte nėra pateikta jokios informacijos apie politinių kalinių ir tremtinių skaičių, siūlomos lengvatos dydį ir preliminarų lėšų poreikį... Negalime teikti savo nuomonės dėl pareiškėjos rašte išdėstytų siūlymų“.

Ar valstybės pareigūnai suvokia, kad taip atsako daug kentėjusiai Lietuvos pilietei Lietuvos valstybės vardu?

Ir vis dėlto buvo ir yra viltis, kad mūsų Tėvynė Lietuva turi ateitį. Viltis yra, kol yra tokių žmonių, kaip šviesios atminties Kartenos miestelio Žemaitijoje gyventojas Juozas Viluckas, po kruopelytę rinkęs istorinius faktus ir nenuilstamai telkęs bendruomenę atminties įamžinimui. Dabar jau išėjęs Anapilin, o dar prieš metus pagal gyvų liudininkų pasakojimus smulkiai aprašęs, kaip ūkininkų sodybose buvo duodamos partizanų priesaikos Tėvynei.

Viltis yra, kai matai, kaip šimtai gimnazistų nuščiuvę ir susimąstę klausosi bendraamžių pasakojimų iš ekspedicijų į tremties vietas, kur atnaujinama ir įamžinama tautiečių kančių atmintis.

Viltis yra ir stiprėja, kai jau dešimtmetį vykdantys projektą „Misija Sibiras“ jauni žmonės, niekieno neverčiami ir neraginami šiandien Vilniuje, prie paminklo Lietuvos tremtiniams ir politiniams kaliniams pradeda tai, kas telpa žodžiuose „ištark, išgirsk, išsaugok“. Bus skaitoma mūsų piliečių, tremtinių, politinių kalinių vardai. Skaitymas bus pradėtas šiandien ir tęsis per naktį, be pertraukos, perskaitant daugiau nei 22 tūkst. vardų ir pavardžių, nurodant jų likimus (ar grįžo į tėvynę, ar liko tremtyje).

Mūsų tėvai ir tėvų tėvai ėjo vargo ir kančių Golgotą ir ištvėrė dėl to, kad visada turėjo viltį, jog vaikai gyvens laisvoje, nepriklausomoje ir teisingoje savo piliečiams Lietuvoje. Todėl šiandien, Gedulo ir vilties dieną, prašau, kviečiu ir raginu visus, ypač tremtinių vaikus, prisiminti ir priminti visiems, būti atminties tiltu ateities kartoms vardan to, kad tai niekada nepasikartotų, vardan Lietuvos...

Kalba Seime birželio 14-ąją Gedulo ir vilties bei Okupacijos ir genocido dienoms atminti skirtame minėjime

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija