„XXI amžiaus“ neperiodinis priedas apie lietuvių kovą už Nepriklausomybę

2016 m. lapkričio 18 d., Nr. 2 (31)


PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Sidabrinė gija

Kristus ir pasaulis

Atodangos

Abipus Nemuno

Kariuomenė kūrėsi prieš lapkričio 23-ąją

Kariai pirmūnai Rusijoje

Dabar kai kam iš mūsų jaunųjų gali susidaryti įspūdis, kad Lapkričio 23-ioji (1918) yra Nepriklausomos Lietuvos kariuomenės užuomazgos diena. Tada Vilniuje išleistas pirmasis įsakymas Lietuvos kariuomenei buvo tiktai pastangų ir lietuvių karių, tarnavusių carinės Rusijos kariuomenėje, kraujo aukų rezultatas.

Mat 1917 metais Rusijoje kilus revoliucijai, įsigalėjusi Kerenskio valdžia buvusiems caro armijos kariams leido burtis į savus tautinius dalinius. Tada ir lietuviai sukruto telktis į batalionus: Vitebske, Smolenske, Rovne ir net Sibire, tikėdamiesi organizuotai grįžti tėvynėn. Tačiau valdžią pagrobę bolševikai apsižiūrėjo, kad su tokiais tautiniais daliniais jiems nepakeliui, pastaruosius likvidavo, išblaškė. Tad lietuviams kariams beliko jau tiktai atskirai, kaip kas išmanė, įvairiais keliais ir būdais grįžti tuo metu dar vokiečių okupuoton Lietuvon. Čia vėl jų tykojo okupantai, gaudė ir vežė (ypač karininkus) į belaisvių stovyklas Vokietijon.

Pokario politika ir Lietuva

Milžiniškų aukų pareikalavęs Pirmasis pasaulinis karas pasibaigė didžiuliu laimėjimu tautų istorijoje. Penkios Europos tautos turėjo progos vienos atsigauti, kitos įsikurti: atgijo Suomija, Lenkija, atsistatė Lietuva, Latvija, Estija.

Tautų atsikūrimo idėja, karui pasibaigus, dar labiau sutvirtėjo, kai JAV prezidentas Wilsonas ir rusų revoliucija iškėlė tautų apsisprendimo teisę. Atsigauti šios tautos galėjo dėl to, kad, nustatant naująsias sienas Europoje, jų buvimas sutapo su karo laimėtųjų – JAV, Anglijos, Prancūzijos – politika; pagaliau svarbiausia – kad tos tautos laiku sugebėjo suorganizuoti savo ginkluotąsias jėgas nepriklausomybei ginti; didžiosios tų tautų kaimynės – Vokietija ir Rusija – pačios karo nuvargintos, perblokštos neįstengė anų atsiskiriančių tautų sutramdyti.

1918 metų rudenį Lietuvą dar tebeslėgė vokiečių karinė okupacija. Vokiečių politika tada buvo ta pati, kaip ir Antrojo pasaulinio karo metu, būtent: palaužti krašto atsparumą ir parengti erdvę kolonizacijai. Kraštas buvo neapsakomai alinamas ir plėšiamas, o lietuviai visaip niekinami.

Tų pačių metų lapkritį vidaus revoliucija sugriovė ir kaizerinę Vokietiją. Pasirašiusi karo paliaubas Vakarų fronte, ji turėjo atsitraukti ir iš Rytų. Tarybinė valdžia Rusijoje dar buvo silpna. Negalėdama kariauti, ji sudarė taikos sutartį su vokiečiais, tačiau frontas dar tebestovėjo už etnografinių Lietuvos ribų.

Ugnimi ir kalaviju

Po vokiečių revoliucijos, karinei tvarkai pairus, Lietuvoje dar labiau ėmė siautėti plėšikų gaujos, net dienos metu žudžiusios gyventojus, plėšdavusios ir degindavusios ištisus kaimus. Visa Lietuva degte degė mintimi: arba vėl patekti tarybinės rusų valdžios „globon“, arba organizuotis kovon už 1918 metų vasario 16 dieną paskelbtąją laisvę ir nepriklausomybę. Tie patys klausimai slėgė ir Lietuvos Tarybą Vilniuje, kuri savo rankose dar neturėjo valdžios ir ginkluotos jėgos. Buvo posėdžiaujama dienomis ir naktimis, kaip suorganizuoti krašto apsaugą.

Jau spalį prie Lietuvos Tarybos pradėjo veikti Apsaugos štabas, kuris pirmajame prof. Voldemaro kabinete, susidariusiame lapkričio 11 dieną, jau virto Apsaugos Ministerija. Okupacinė vokiečių valdžia, pripažinusi Lietuvos valdžią, įvykių buvo verčiama pripažinti ir teisę organizuoti lietuvių kariuomenę.

Pirmūnas pasakoja

Lietuvos kariuomenės pirmūnas, buvęs caro armijos karininkas Jonas Žilinskas pateikia mums pluoštelį atsiminimų, kaip organizavosi Lietuvos vyrai prie ginklo anomis dienomis. J. Žilinskui likimo buvo lemta būti Lietuvių Karių Komiteto pirmininku rumunų fronte, Vyriausiojo Lietuvių Karių Komiteto nariu Petrapilyje ir Lietuvių Dalių Organizavimo Komisijos nariu Smolenske.

Grįžęs Lietuvon, savo tėviškėn, Suvalkų Kalvarijos apylinkėje, Žilinskas, kaip karininkas, vos išvengė vokiečių belaisvės. Ir jam kaip daugeliui anuomet, dažnai kildavo nerami mintis: kas būtų, jeigu vokiečiai staiga atsitrauktų iš Lietuvos, užleisdami paskui save išalkusias, sulaukinėjusias rusų raudonarmiečių gaujas...

Pagaliau karininkas J. Žilinskas ėmėsi iniciatyvos sušaukti vietos inteligentų bei labiau susipratusių jaunų vyrų pasitarimą. Į jį susirinko 12 vyrų, būtent: S. Klimas, J. B. Leonavičius, K. Geležius, Matulevičius ir kiti, kurių pavardžių nebeprisimena. Šis branduolys pasivadino 12-os Komitetu. J. Žilinskui pasiūlius, kiekvienas dalyvis pasižadėjo iš savo pažįstamų užverbuoti po 20 vyrų, juos apginkluoti ir gauti jų sutikimą, gavus pranešimą, susirinkti draugėn.

Šis vyrų verbavimas 12-os Komiteto organizatoriams pavyko. Savanoriai buvo apginkluoti šautuvais ir kulkosvaidžiais, surankiotais vos pasibaigusio karo apkasuose, kuriais buvo išraižyti šios apylinkės laukai.

Kitame Komiteto narių susirinkime 1918 metų rugsėjį buvo nutarta, ištikus reikalui, sušaukti savo vyrus, išleisti atsišaukimą į vietos visuomenę, paskelbti 12-kos Komiteto „valdžią“ ir stengtis susisiekti su panašiais kaimyniniais sąjūdžiais. Tačiau buvo nutarta šio ryšio ieškoti per Lietuvos Tarybą Vilniuje. Atstovu vykti į Lietuvos Tarybą Vilniun buvo išrinktas Jonas Žilinskas.

1919 m. spalio 20 d. J. Žilinskas jau buvo Vilniuje ir Lietuvos Tarybai nušvietė 12-os Komiteto pastangas ir savisaugos organizavimąsi Suvalkų Kalvarijos apylinkėje. Rūpesčiais, begaliniais darbais apsivertusiai Lietuvos Tarybai šis J. Žilinsko pranešimas padarė netikėtai džiuginantį įspūdį. Tuojau buvo sušauktas Tarybos posėdis, kuriame nutarta įsteigti Aukščiausią Karo Tarybą.

Į posėdį susirinkusi AK Taryba nutarė įsteigti Apsaugos štabą iš trijų žmonių. Skiriant Štabo viršininką, buvę atsiklausta ir J. Žilinsko nuomonės. Šis pasiūlęs jam asmeniškai pažįstamą iš lietuvių karių sąjūdžio Smolenske laikų karininką Kubilių. Jis ir buvo paskirtas. Antruoju Apsaugos štabo nariu buvo paskirtas Jonas Žilinskas, o trečiuoju – karininkas Velykis.

Kadangi J. Žilinskas buvo atvykęs Vilniun vien tik ryšio bei informacijos tikslu, turėjo tuojau grįžti namo ir pasirengti naujoms pareigoms. Grįžęs J. Žilinskas visa tai pranešė 12-kos Komiteto nariams! Šie buvo nuliūdę, kad netenka savo vado, tačiau drauge ir džiaugėsi šiuo paskyrimu.

Spalio 23 d. Jonas Žilinskas, grįžęs Vilniun, jau rado Apsaugos štabą išsiplėtusi ir išsijuosus dirbantį, jis jau buvo paskelbęs Lietuvos karininkų registraciją ir netrukus buvo nuspręsta kurti pirmąjį pėstininkų pulką Alytuje. Jo vadu buvo paskirtas karininkas Galvydis-Bykauskas.

1918 m. lapkričio 23 d. Vilniuje buvo išleistas pirmasis oficialus Apsaugos Ministerijos įsakymas (spausdintas spaustuvėje), kuriame kartu buvo paskelbti ir visi paskyrimai, iki tos dienos įvykę Apsaugos štabe.

S. U.

Pagal 1951 metais JAV leisto žurnalo „Karys“ nr. 1 straipsnį. Žurnalas buvo leidžiamas iki 1955 metų. Paimta iš mons. A. Svarinsko interneto svetainės www.partizanai.org

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija