Žaizdos

Ar šiomis dienomis būna riterių?

Justas Arasimavičius

Būrelis skautininkų prie P. Žižmaro namo Turgelių g. 8

Šv. Mišias Jėzuitų gimnazijos koplyčioje aukoja kun. Antanas Saulaitis SJ

Su Prano Žižmaro Gedimino draugovės vėliava prie P. Žižmaro namo Turgelių g. 8

P. Žižmaro dukterėčia Gražina Mareckaite (centre) tarp skautų

Sklaidant istorijos puslapius kartais kyla klausimas, kas per žmonės buvo riteriai. Ar šiais laikais, kai esame įsukti į nuolatinį skubėjimą, kovą už būvį, nerimą ir abejones, dar yra žmonių riterių? Kas būtų šie antžmogiai? Atsakyčiau, kad tai – skautai. Juk ir skautų globėjas yra šv. Jurgis – riteris, nuolat kovojęs su blogiu.

Riteriškumas – viena iš savybių, kuriomis turi pasižymėti tikras skautas. Juk esame prisiekę tarnauti Dievui, Tėvynei ir padėti artimu. Be to, visada sąžiningai atliekame pareigas, esame linksmi, susivaldome ir niekada neprarandame vilties. Ir dar daug gražių žodžių reikėtų tarti broliams ir sesėms skautams. Juk gera, kai gali į nepažįstamą skautą kreiptis tauriu žodžiu – „broli“ ar „sese“… Todėl kiekvienas skautas laimingas, juk turi daug brolių ir sesių…

Vasario 2 dieną, Jėzaus Kristaus Paaukojimo šventykloje dieną, prieš 110 metų gimė vienas garsiausių Vilniaus brolių, tikras riteris, skautų vadas, sporto organizatorius, visuomenės veikėjas ir Vytauto Didžiojo gimnazijos mokytojas Pranas Žižmaras. Visas šio riterio gyvenimas, kaip ir dera skautui, buvo tarnavimas Dievui, Tėvynei ir artimui. Ir vargu ar pavyktų surasti tikro skauto pavyzdį, kaip Pranas ugdė to meto Vilniaus lietuvių vaikus ir jaunuolius. Šie, jei nepražuvo istorijos vingiuose, ir išlikę iki šių laikų, bet sulaukę itin garbaus amžiaus, su pasididžiavimu ištaria: „Juk aš – Žižmaro skautas!“ Ir tada visi fiziniai ar dvasiniai sunkumai yra niekis.

O ar šiais laikais yra tokių skautų? Žinoma, juk riteriškumo dvasios nepajėgi pražudyti jokia pagunda, našta ar aplinkybės. Todėl Lietuvos skautai, nelengvai ištrūkę iš mokslų ar darbų rutinos, atsisakę malonumų, vasario 2 dieną sostinėje rinkosi Turgelių gatvėje, prie 8-ojo namo, kad pagerbtų savo didvyrį, legendą ir skautiško gyvenimo simbolį Praną Žižmarą. Galbūt jei šio dvasios galiūno nebūtų nužudžiusi bolševikų pragaro mašina, jis būtų įgyvendinęs savo svajonę – tapęs Lietuvos diplomatu ir toliau tęsęs tokį skautišką tarnavimą Tėvynei. Deja, į Vorkutą jis buvo ištremtas jau 1940 metais su pirmaisiais ir pačiais aktyviausiais. Nenuostabu, juk jis buvo sportininkų vadovas, jaunimo dievaitis, nes, būdamas gimnazijos mokytoju, 1938 metais kovėsi, matyt, paskutinėje dvikovoje kardais LDK teritorijoje dėl įžeistos Lietuvos garbės, tad kas gali labiau jaudinti Tėvynei tarnauti trokštančio jaunimo vaizduotę.

Nužudytas garsusis skautas buvo žiauriai. Kaip savo knygoje „Vorkutos mirties lageriai“ (1997) rašė tremtinys Algirdas Šerėnas, anot buvusios Maksimo Gorkio gydytojos p. Bliumos, Šangalio ligoninėje gulėjo Vilniaus lietuvių didvyris Pranas Žižmaras. Vėliau jis buvo rastas nuskendęs tos pačios ligoninės šulinyje…

Net praėjus daugiau nei 70 metų po šio skautų dievaičio mirties, skautai kasmet renkasi jo pagerbti. Gal jų gretos ir ne tokios gausios kaip anuomet, bet jaunesnieji iš vyresniųjų nuolat vis perima savo pasirinktos tarnystės idealą.

Šiais metais prie P. Žižmaro namo Turgelių g. 8 jo pagerbti atėjo skautai iš Lietuvos skautų sąjungos „Atžalyno“ tunto Prano Žižmaro draugovės (vadovaujami draugininko brolio Kasparo Jurkevičiaus), Akademinio skautų sąjūdžio ir Europos skautų būrio (vadovaujami būrio vado padėjėjo brolio Ugniaus Karkocko).

Lietuvos skautų sąjungos Akademinio skautų sąjūdžio atstovas brolis Justas Arasimavičius trumpai papasakojo P. Žižmaro istoriją primindamas jo skautų pasirodymą Vilniuje per Tautos patriarcho ir skautų globėjo dr. Jono Basanavičiaus laidotuves 1927 metais, lietuviškos trispalvės iškėlimą Vilniaus Gedimino pilies bokšte 1928 metais, garsiąją dvikovą 1938 metais ir dar keletą gražių šio riterio darbų, kurie jį įamžino. Iš teatrologės ir Prano Žižmaro dukterėčios Gražinos Mareckaitės knygos „Debesų karžygys. Legenda apie Praną Žižmarą“ (2007), skautas akademikas perskaitė gražią citatą iš lenkų istoriko V. Vielhorskio knygos. Šiam istorikui likimas lėmė su P. Žižmaru susidurti sovietinėje kameroje: „… 33 metų lietuvis Pranas Žižmaras, lietuviško sportinio gyvenimo Vilniaus krašte vadovas, – mūsų politinis priešas. Garbingas, kilnus, riteriškas ir geras žmogus. Pamilau aš jį“. Ar įmanoma geriau apibūdinti tikrą riterį?

Šių dienų skautai iš jau minėtos P. Žižmaro draugovės, ištrūko iš gausybės darbų gniaužtų, atvyko ir iškėlė P. Žižmaro draugovės vėliavą ir kartu su kitais skautais ir jiems prijaučiančiaisiais, sugiedojo „Tautišką giesmę“ brangaus Tautos sūnaus atminimui.

Prie Turgelių gatvės 8-ojo namo susitikome ir su knygos apie P. Žižmarą autore bei jo dukterėčia G. Mareckaite. Ji papasakojo paskutines žinias, kurias apie savo dėdę jai neseniai pavyko sužinoti. Minėjime dalyvavę Marijos ir Jurgio Šlapelių muziejaus darbuotojai ir direktorė Jolanta Paškevičienė susirinkusiuosius pakvietė į iškilmingą skautų rikiuotę P. Žižmaro garbei vasario 16 dieną 13 valandą Marijos ir Jurgio Šlapelių muziejaus kiemelyje. Čia bus eksponuojama skautiškų akimirkų nuotraukų paroda.

Padarę bendrą nuotrauką (fotografavo jau anksčiau minėtas garsaus tremtinio Algirdo Šerėno giminaitis Jonas Šerėnas), skautai ir jų draugai skubėjo į Jėzuitų gimnazijos koplyčią. Čia šv. Mišias už P. Žižmarą, jo seserį dvynę mokytoją Veroniką Žižmaraitę-Mareckienę ir visus skautus aukojo skautininkas kun. Antanas Saulaitis SJ. Per šv. Mišias giedojo čia pat suburtas skautų ir neskautų choras, kuris tik įrodė, kad esant gerai valiai ir jaučiant savo darbo kilnumą galima ir kalnus nuversti. Kun. A. Saulaitis pamoksle prisiminė savo skautiškąsias stovyklas ir gražiu pavyzdžiu priminė, kad skautų daromi maži geri darbeliai gali sudrebinti pasaulį.

Vėliau šv. Mišių dalyviai buvo pakviesti į virš koplyčios esantį tikybos kabinetą išgerti skautiškos arbatos ir pasidalinti pyragaičiu, kurį dovanojo buvusi tikybos mokytoja, ateitininkė, sendraugė ir labai gerbiamo skautų vado dr. Juliaus Šalkausko žmona mokytoja Ritonė Šalkauskienė. Čia visiems dalinantis saldumynais ir geriant arbatą toliau liejosi gražūs prisiminimai ir poezijos posmai, kurie darsyk visus paskatino permąstyti, kokia didelė yra mažo, gero skautiško darbelio galia.

Lietuvos skautų sąjungos Akademinis skautų sąjūdis dėkoja visiems dalyvavusiems skautams ir juos mylintiems, o ypač – Marijos ir Jurgio Šlapelių muziejui (Pilies g. 40), kuris su džiaugsmu priima skautus po savo stogu. Vasario 16 dieną Vilniuje kartu su Lietuvos skautais šiame muziejuje dar kartą prisimintas legendinis Lietuvos riteris P. Žižmaras.

Jono ŠERĖNO nuotraukos

© 2017 „XXI amžius“