"Cenacolo" bendruomenė: viltis sudaužytiems gyvenimams
Kai išgirstu skausmo kupinas kalbas
apie narkomaniją, apie beviltiškumo apraizgytas šios nelaimės
aukas ir jų artimuosius, prieš akis visada iškyla kelių narkomanų
veidai. Ne, turiu galvoje ne tuos, kurie ką tik susileido dozę
ir dabar apsvaigę "kaifuoja". Šių jaunų žmonių veidai
- taip pat paženklinti narkomanijos pėdsakais, bet jau paliesti
išsigelbėjimo giedros, o žodžiai, liudijantys apie save ir pasaulį,
- kupini tikėjimo ir vilties. Supratau - jie laimingi, nes jiems
pasisekė pasprukti iš to bjauraus, nepasotinamo rajūno, kuris
amžiams ketino juos pasiglemžti, nasrų.
Tuos grįžtančius į gyvenimą narkomanus mačiau Bosnijos ir Hercegovinos
miestelyje Medžiugorjėje, kuris jau dvidešimt metų garsėja Marijos
apsireiškimais. Šioje vietovėje veikianti "Cenacolo"
bendruomenė yra tarsi gelbėjimosi ratas, paties Dievo ištiesta
pagalbos ranka tiems, kurie nori išsivaduoti iš narkomanijos klampynės.
Aštuoneri metai su malda ir viltimi
"Cenacolo" bendruomenę
įkūrė Geradarių Seserų kongregacijos vienuolė Elvyra Petroci (Elvira
Petrozzi), pajutusi pašaukimą savo gyvenimą paaukoti klystančiam,
atstumtam, netekusiam vilties jaunimui. Leidimo iš savo vyresniųjų
kurti namus narkomanams sesuo Elvyra laukė aštuonerius metus.
Visą šį laiką ji meldėsi, skausmingai kentėjo ir laukė, kad galėtų
padėti į bėdą pakliuvusiems jauniems žmonėms. Pirmieji namai narkomanams
buvo įkurti 1983 metais Italijoje, Saluco mieste. Čia bendruomenė
išsinuomojo seną, apgriuvusį namą. Elvyra ir dvi jos pagalbininkės
seselės, prieš pradėdamos darbą, du mėnesius ketino praleisti
tyloje, maldoje ir susikaupime, bet jau po savaitės prie šio namo
ėmė lūkuriuoti jaunimas. Tad nebeliko nieko kito, kaip tik priimti
jaunus žmones ir pradėti darbą. Pasiryžimas dirbti su tokio likimo
jaunimu buvo išties didelė avantiūra, lydima dar didesnio troškimo
padėti palūžusiems jaunuoliams. Kai šie žmonės pasibeldė į duris,
nebuvo ne tik elementariausių buities sąlygų - seserys neturėjo
ir tikslios programos, kaip dirbti su tokiu jaunimu. Pirmiausias
dalykas, nuo ko pradėjo Elvyra ir jos seserys, buvo malda, Dievo
žodžio skaitymas, rožinys. Netrukus prie besimeldžiančių seserų
savo noru vienas po kito ėmė prisijungti ir čia apsigyvenę narkomanai.
Sesuo Elvyra pajuto, kad šiems sužeistiems žmonėms pirmiausia
reikia pasiūlyti Dievo meilę, nes ji suprato, kad tik Dievas gali
įveikti narkotikus. "Jie turi pajusti neišsenkantį gailestingumą
tam, kad suprastų, jog juos myli kantrusis Dievas. Jiems sunku
suprasti Dievo meilę, bet jie supranta mūsų meilę."
Šios bendruomenės įkūrėją daug kas kritikavo, kai ji atsisakė
piniginės paramos iš kitur. Tuo ji siekė, kad jaunimas suprastų,
jog Dievas iš tikrųjų yra, ir Jis be paliovos rūpinasi savo vaikais.
Pradžia buvo tikrai sunki, nes bendruomenė neturėjo visiškai nieko,
net paprasčiausių buities daiktų. Sesuo Elvyra sako, kad skurdas
turėjo pritraukti Dievo Apvaizdą ir Jo gailestingumą. Netrukus
jauni žmonės į šią bendruomenę ėmė rinktis tiesiog būriais. Teko
atidaryti vis naujus bendruomenės namus. Per dešimtmetį buvo atvertos
net 20 bendruomenės namų durys! Šiuo metu Cenacolo bendruomenė
visame pasaulyje vienija 27 brolijas, kuriose prieglobstį rado
daugiau nei 600 jaunų žmonių.
Seselės Elvyros metodika
Sesuo Elvyra metė iššūkį materialiam
pasauliui. Šios bendruomenės namuose nė su žiburiu nerasi laikraščių,
televizorių, cigarečių, kitų pasaulietinių malonumų, kuriais jaunuoliai
iki valios mėgaudavosi anksčiau. Šalia nėra nei gydytojų, nei
tėvų, nei vaistų... Anot Elvyros, būtų paprasta - išgėrei piliulių,
kai užklumpa kančia, kad nusiramintum, ir viskas. Bet čia vietoj
piliulių pasiūloma vaistažolių arbata su medumi ir draugystė.
Visą naktį galima praleisti kalbantis apie tai, kas skaudu, kol
praeis kančia, kuri ir yra augimo pagrindas, todėl ją būtina iškęsti.
Pagrindinės šios bendruomenės priemonės yra meilė, švelnumas,
atidumas, kantrybė... Naujai atvykęs į bendruomenę žmogus nepaliekamas
vienui vienas. Šalia jo visada būna vadinamasis "angelas
sargas", t.y. jau pasveikęs bendruomenės narys, kuris padeda
adaptuotis.
Kokia šios bendruomenės esmė? Kas yra tas slaptasis ginklas, kurį
įvaldžiusi bendruomenė neįmanomus dalykus paverčia įmanomais?
Į šiuos klausimus atsako sesuo Elvyra:
- Bendruomenė atsirado remdamasi Dievo žodžiu ir Apvaizda, autentišku
ir saugiu krikščionišku gyvenimu. Mūsų psichologas - Šventoji
Dvasia, Dievo Meilė, kuri yra Jėzaus Prisikėlimas. Jis ne tik
parodo žaizdą, bet ir išgydo ją. Mums reikia vidinio išgydymo.
Jaunimui pasiūliau savo patirtį, nes aš taip pat liūdėjau, buvau
kupina įniršio, prievartos, pagiežos, buvau patyrusi skriaudų,
ir Viešpats tai visiškai išgydė. Jis gydo mane kiekvieną dieną,
kai atsigręžiu į Jį. Narkomanijos negalia yra ne psichinė ir ne
fizinė, bet sielos, širdies ir vilties negalia. Jie prarado viltį,
nustojo pasitikėti ir yra visiškai sutrikę. Kas gali išgydyti
užkrėstą žaizdą? Kas žmogaus širdžiai gali grąžinti džiaugsmą
ir pasitikėjimą? Joks žmogus to padaryti negali. Narkotikai yra
ne šiaip kieno, bet šėtono darbas. Kas gali laimėti prieš šėtoną?
Jėzus - Dievo sūnus, miręs ir prisikėlęs. Atvykstančių į bendruomenę
jaunų žmonių priėmimo kriterijai yra žmoniški, todėl jaunimas
gali būti bet kokio tikėjimo, bet kokio amžiaus ir bet kokios
nevilties. Mūsų tikslas yra padėti žmogui. Žmogus yra svarbiausia
ir esminė vertybė visatoje. Mes sutinkame juos kaip didžiausią
dovaną, bet pasiūlome jiems šį varginantį kelią, kuris padeda
jiems augti kaip krikščionims. Iš pradžių jaunimas patraukiamas
prie maldos. Šį paveldą jie perduoda vėliau apsigyvenusiems žmonėms.
"Campo della Vita"
Esame Medžiugorjėje, prie vartų su
užrašu "Campo della Vita". Netrukus sutartą valandą
jie atsiveria, ir mes jau žingsniuojame čia, iš kur, nusimetę
slegiančią narkomanijos naštą, į naują gyvenimą išeina šimtai
jaunuolių. Nepaprastai dailūs iš akmens pastatyti namai, kruopščiai
prižiūrėtos vejos, žydinčios gėlės... Visur dvelkia meile ir jaukumu.
Visa tai padarė ir sukūrė jauni žmonės, kurie, suburti sesers
Elvyros, čia mokosi gyventi be narkotikų. Einame susitikti su
šios bendruomenės nariais. Susėdame jaukioje medžių paunksmėje.
Netrukus ateina ir du jaunuoliai. Abiejų vardai Bruno. Jie labai
atvirai, žvelgdami tiesiai mums į akis, pasakoja apie save ir
bendruomenę, pakeitusią jų gyvenimus.
Pirmojo Bruno liudijimas
"Į savo bendruomenę priimame
vaikus iš gatvės ir jaunimą, priklausomą nuo narkotikų. Kiekvieną
dieną esame jų išbandomi, nes jie reikalauja kantrybės, jiems
reikia duoti ir daug meilės. Mūsų bendruomenėje nėra medicinos
darbuotojų, vaistų. Geriausias vaistas narkomanams - kitas žmogus,
priklausęs nuo narkotikų. Gražiausias dalykas - padėti kitam tuo,
ką pats esi išgyvenęs ir pajautęs. Nuo 1983 metų mūsų bendruomenė
niekada nieko nėra pirkusi. Mes gyvename Apvaizdos dėka. Įdomiausia
tai, kad niekada nieko nepritrūksta. Mūsų dienos čia paprastos.
Atsikėlę 6 val. ryte, kalbame rožinį. Skaitome Dievo žodį, kalbamės,
dalijamės. Gyvename su paprasta malda, nestudijuojame teologijos.
Svarbiausias dalykas - sugebėti kentėti ir mylėti kitą žmogų.
Po pusryčių einame dirbti. Visa yra padaryta mūsų rankomis. Elvyra
moko mus į viską, ką darome, įdėti meilės. Gaminame valgį, kiekvieną
dieną kepame duoną, statome namus, dirbame metalo dirbtuvėse,
žodžiu, darome viską. Po pusiaudienio pietaujame. Vėliau turime
laisvo laiko, tad žaidžiame krepšinį, futbolą, kalbamės arba einame
atsiprašyti. Daug pykstamės, todėl gražu, kad turime galimybę
susitaikyti, paprašyti atleidimo... Kai pavyksta, džiaugiamės
pergale, išgijimu. Viską skalbiame rankomis, kad suprastume, ką
darė mūsų mamos. Aš mamą mačiau kaip tarnaitę, niekada jai net
nepadėkojau. Dirbdami lentpjūvėje sukalbame Skausmingąją rožinio
dalį. Tai ypatingas rožinys, būna, kad jį kalbame dvi tris valandas.
18-18.30 baigiame darbą. Tada einame į koplyčią arba pasivaikščiodami
sukalbame trečiąją rožinio dalį. Skaitome Evangeliją arba giedame
giesmes. Svarbiausias dienos momentas - Jėzaus susitikimas Eucharistijoje.
Visos mūsų dienos tokios. Dirbame, meldžiamės, turime laiko pasižiūrėti
į vidų, pamatyti, kas esame iš tiesų. Kiekvieną dieną iškyla sunkumų.
Bet aš nebenoriu gyventi indiferentiško gyvenimo. Ne nuo manęs
priklauso, kad galiu mylėti, eiti į priekį. Tai Jėzaus meilė.
Mylėti - vadinasi, kentėti dėl kažko. Mano mama susirgo vėžiu,
dėl to kentėjau ir ėmiau vartoti narkotikus. Susierzindavau vien
išgirdęs jos balsą. Manęs niekas nedomino: nei mano gyvenimas,
nei kitų. Pasirinkau narkotikus, nes buvau supykęs ant viso pasaulio.
Anksčiau darydavau tik bloga, o dabar išmokau daryti gera. Tai
bendruomenės dovana. Dabar galvoju apie savo ateitį, kuri yra
dabartyje. Bendruomenėje išmokstame pažinti save ir priimti kitus."
Pasakoja antrasis Bruno
"Gyvenime padariau daug blogio,
nors mano šeima ir buvo krikščioniška, tėvai mokė tik gerų dalykų.
Jau sulaukęs trylikos metų pradėjau vartoti narkotikus. Esu geras,
jautrus, bet norėjau būti kitoks - tvirtas ir kietas. Todėl ėmiau
naudotis alkoholiu, narkotikais, moterimis, pinigais, brangiomis
mašinomis... Pasidariau neteisingas vyrukas, pirmiausia pats su
savimi ir tais, kurie man sakydavo tiesą. Narkotikai sustiprino
mano puikybę, egoizmą, negalėjau priimti kitų pagalbos. Pasaulis
tapo juodas, buvau piktas, liūdnas, sutrikęs... Praradau darbą,
neturėjau pinigų, nuo manęs nusisuko draugė, prieš nosį man duris
užtrenkė ir draugai. Vyliausi, kad šeimos nariai pastebės mano
būseną ir padės. Jie daug meldėsi už mane. Bet blogis sugriovė
šeimą, tėtis paliko mamą. Nebetikėjau Dievu nuo dešimties metų,
todėl sutikęs seserį niekaip negalėjau suvokti, kaip vienuolė
gali manimi rūpintis. Atsidurti vidury gatvės nenorėjau, tad nusprendžiau
pasilikti šioje bendruomenėje. Kai kažkas pasakė, kad netrukus
pas mane ateis angelas sargas, žiūrėjau į dangų ir laukiau. Bet
atėjo vaikinas, pasakė man "sveikas" ir padavė rožinį.
Pagalvojau, kad jis išėjęs iš proto. Kai ėjau į tualetą, jis sekė
man iš paskos. Aš žengiau žingsnį ir jis žengė... Su šiuo asmeniu
nebegalėjau daryti to, ką noriu. Ėmiau jo neapkęsti, darydavau
viską atvirkščiai, stengiausi jį įžeisti, bet jis kiekvieną vakarą
manęs atsiprašydavo. Ir aš likdavau išsižiojęs, nes tas žodis
mane vedė iš proto. Jei būčiau išėjęs iš bendruomenės, būčiau
pabėgęs nuo savęs. Netrukus su "angelu sargu" ėmiau
dalytis savo mintimis ir išgyvenimais... Po kurio laiko, kai aš
pats tapau "angelu sargu", supratau, kiek daug vargo
manasis turėjo su manimi. Nors netikėjau Dievu, bet meilės įrodymas
man buvo sesuo Elvyra. Ji paprašė mano ir mano šeimos atsivertimo.
Ji padėjo sugrąžinti mano gyvenimą, kuris buvo prarastas. Aš suradau
Dievo meilę. Nesu nei angelas, nei šventasis, darau nuodėmių,
bet čia nuolat mokausi prašyti atleidimo ir sakyti tiesą. Galvoju
apie savo ateitį, trokštu surasti merginą, vesti, susilaukti vaikų.
Ir dar: svajoju, gal kada ir aš nusipirksiu skalbimo mašiną...
Audronė GELŽINIENĖ
© 2002 "XXI amžius"
