Žvilgsniai

Jaunimo vaidmuo „Ateities“ judėjime

Neseniai buvo prisiminta apie ateitininkijos tėvo Prano Dovydaičio tragišką gyvenimo pabaigą - 1942 m. lapkričio 4 d. bolševikų sušaudytas Sverdlovsko kalėjime. P.Dovydaitį prisiminti verta kiekvienam mūsų visuomenės nariui: valstybės pareigūnams, kultūros, meno, švietimo darbuotojams, eiliniams Lietuvos piliečiams, jaunimui, ypač ateitininkams. Krikščioniškosios pasaulėžiūros ir jos vertybių taikymas visose gyvenimo srityse buvo P.Dovydaičio visuomeninės veiklos pagrindas. To siekti jis ragino savo aplinkos ir ateities kartų žmones.
Kai kurie P.Dovydaičio amžininkai jį matė kaip aktyvų konservatyviosios krikščionybės puoselėtoją ir mažiau besirūpinantį tautiniais bei patriotiniais reikalais. Tačiau jie klydo, nes nepakankamai įvertino jo veiklos užmojus. Iš tiesų P.Dovydaitis yra ne kartą minėjęs ir rašęs, kad krikščioniškumą reikia sieti su patriotiškumu, kad krikščionybė ne slopina, bet gina tautiškumą, jį gaivina ir žadina norą save labiau tobulinti tampant geresniu patriotu. Todėl ir visą "Ateities" judėjimą jis kreipė šiomis dviem kryptimis - religingumo ir tautinio auklėjimo, kurių pagrindu turi būti krikščionybė, nes "Ateities" judėjimas ir veikla - tai Kristaus ir Bažnyčios tiesų įgyvendinimas praktiškame gyvenime savo žemiškosios valstybės labui.
P.Dovydaitis aiškiai deklaravo: "Dievui - kas Dievo, Lietuvai - kas Lietuvos. Krikščionybės universalumas ir tautų savitumas vienas kitą papildo, nes meilė tėvynei ir meilė Katalikų Bažnyčiai negali viena kitai prieštarauti. Nors Kristaus karalystė buvo ne iš šio pasaulio, bet jis mylėjo ir savo žemiškąją tėvynę. Ir būdamas Dievas, jis, kaip žmogaus sūnus, liko visą gyvenimą susijęs su savo tauta, savo dieviškus pamokymus apribojo savo mažutės tėvynės ribomis, savo gimtąją Palestiną amžiams padarė Šventąja žeme". Dovydaitis rūpinosi, kad nepriklausomos Lietuvos gyvenimas būtų grindžiamas krikščioniškais principais, kad "Lietuva tarp kitų valstybių galėtų atlikti jai Dievo skirtus uždavinius žmonijos istorijoje". (Čia jis anksčiau už kitus numatė šiurpią grėsmę iš Rytų - iš "Antikristo žemiškojo pragaro".)
Kyla klausimas, ar šiandieninė ateitininkija nėra per daug užsisklendusi nuo mūsų laisvos valstybės patriotinių reikalų, ar nepastebi didelės jaunimo dalies abejingumo ir net priešiškumo svarbiems politiniams reiškiniams, tyčiojimosi iš mūsų valstybingumo, kruvinos visai tautai praeities, kai kurių politikų atviro garbinimo okupacinio rojaus ir daugelio blogybių, kurios išderina visuomenės sąmonę. Apie tai reikia kalbėti ateitininkui su jaunimu, kurį yra užvaldęs seksas, narkotikai, įvairūs erotiniai renginiai, moralinių vertybių niekinimas bei pragaištingas šėlsmas. Jaunam su jaunu visada lengviau surasti bendrą kalbą.
Pagrindinė sąlyga šiam dvasiniam, moraliniam ir antipatriotiniam nuosmukiui vešėti - tai totalinė ateizacija, akivaizdus smūgis religiniam jaunimo auklėjimui, kaip rašo P.Dovydaitis, tai "dvasinis skurdumas ir nupuolimai, kurie panašūs savo bendražmogiškąja prasme ir specifiniai kiekvienam laikotarpiui ar žmonių kartai". Todėl "Ateities" organizacija ir sudaro pagrindus krikščioniškam visuomenės gyvenimui bei tampa epochinės reikšmės sąjūdžiu, pasiryžusiu kovoti už dvasinį ir patriotinį tautos atgimimą. Ateitininkijos ir ypač auklėtojų pedagogų uždavinys - atstatyti prarastus ryšius su religija bei jos santykį su mokslu ir kultūra.
Pastaraisiais dešimtmečiais mūsų visuomenė dėl įvairių aplinkybių prarado ryšį su kultūros ir religijos sampratomis. Vyravo oficialus teiginys, kad visa, kas atskirta nuo religijos - kultūringa, o kas susieta su religija - nekultūringa. Kai kurių intelektualinių vidutinybių pasaulėžiūroje susipynė kultūros ir civilizacijos sąvokos. Pradėta tikėti, kad civilizacijos pažanga skatina ir kultūros pažangą. Gyvenimo praktika rodo priešingą vaizdą.
Materialistinė pasaulėžiūra kultūrai tepriskiria tik mokslą ir meną, atskirdama trečiąjį komponentą - religiją, kas prieštarauja bendrai sampratai. Religijos atskyrimas nuo kultūros ar individo skurdina ne tik pačią kultūrą, bet apiplėšia visuomenę ir individą. P.Dovydaitis rašė: "Kas skelbiasi esąs kultūrininkas, jos kūrėjas, o paskelbia kovą religijai, tas pats sau prieštarauja, tas kovoja su pačiu savimi, tas pats save nuskurdina dvasiniu atžvilgiu".
Kai kam atrodo, kad šiuolaikinio žmogaus dvasiniam augimui pakanka tik mokslo ir meno. Tačiau istorija rodo, kad didieji mokslo laimėjimai pasitarnavo ne tik žmonijos pažangai, bet ir griovimui bei naikinimui. Todėl vien tik mokslas dar nekuria taip trokštamos žmonių laimės. Reikia dar kažko, kas visus tuos laimėjimus nukreiptų pažangai. Vien tik mokslas negali absoliučiai patenkinti žmogaus dvasios troškulio, negali išaiškinti įvairių vyksmų ar net visatos sandaros priežasčių. Jis tik gali paaiškinti, kaip visa tai vyksta, o negali pasakyti kodėl taip, o ne kitaip vyksta.
Daugelis pasaulio mokslininkų nuvainikavo mokslo prioritetą kultūros veikloje ir įrodė, kad vien tik mokslas, net ir su meno pagalba, nesugeba patenkinti žmogaus dvasinių reikmių. Štai reliatyvumo teorijos kūrėjo A.Einšteino požiūris: "Dėl tos dvasios, kuri gaivina mokslinius tyrinėjimus, mano įsitikinimas toks: kad visos subtilesnės apraiškos mokslo srity kyla iš gilaus religinio jutimo. Be jo jos liktų nevaisingos. Aš tikiu, kad religingumo rūšis, kuri pasireiškia moksliniuose tyrinėjimuose, yra kūrybiškas religinis pasireiškimas. Aš netikiu, kad mokslas įstengtų žmones pamokyti dorai elgtis. Aš netikiu, kad moralinė filosofija kada nors galėtų būti moksliškai pagrįsta. Juk negalėsi žmonių išmokyti, kad jie rytoj eitų mirti už bet kokią mokslinę tiesą. Gamtos mokslas neturi tokios galybės žmogaus dvasiai palenkti. Kiekvienas bandymas etiką suvesti į gamtos mokslo formules turi nepavykti. Gamtos mokslo teorijų turinys neduoda jokio moralinio pagrindo asmeniniam elgesiui gyvenime. Dėmesys gamtos mokslo klausimams parodo, kad žmonėms atsirado materializmas, kad jie gyvenimą randa tuščią ir dairosi kažko, kas eina toliau, negu vien tik asmeniniais interesais". Panašios ir kitų mokslininkų mintys.
Kalbant apie meną, taip pat žinoma, kad visų laikų menas savo didžiausią klestėjimą pasiekė daugiausia religijos inspiracijų dėka. Tad belieka pripažinti, kad pagrindiniu kultūros veiksniu lieka religija. Vokiečių filosofas Rudolfas Euckenas pareiškė, kad "religija yra tas kelmas, iš kurio išdygo ir mokslas, ir menas". "Skelbti religijai kovą kultūros vardu - tai pridėti kirvį prie pačių kultūros šaknų", - sakė P.Dovydaitis.
Šioji problema turi būti aktuali šiandieniniam mokytojui - auklėtojui, ypač ateitininkijos judėjimo požiūriu. Pati auklėtojo sąvoka rodo, kad žmogus šiam darbui turi būti pašauktas. Pašaukimas, o ne pragmatiškas amatininkiškumas privalo padėti pagrindus žmogaus auklėjimui. Mes per daug gerai matome, kokius vaisius subrandino mūsų laikotarpis, išstūmęs iš kultūros sampratos pagrindinį komponentą - religiją, užgožė amžinąsias ir prigimtines dvasines vertybes, ir žmogus bei gyvenimas pradėjo apsinuodyti. Materialinių gėrybių godumas, pavydas, tinginiavimas, veidmainystė, vergiškas nuolankumas blogiui, baimė, atviras melas, moralės nuosmukis su savo tragiškomis pasekmėmis - alkoholizmu, narkomanija, prostitucija, abortais - nuolat nuodija žmogaus sielą.
Skaudžiausia, kad šioms blogybėms nesugeba atsispirti net ir pašauktasis auklėti. Atsiranda dvi galimybės: arba sumankurtėti, arba įžūliai veidmainiaujant prailginti savo skurdžios egzistencijos akimirkas. Žinoma, yra ir trečia galimybė: eiti tiesos keliu. Bet šis kelias - drąsiųjų ir ištvermingųjų kelias, tiesos, vidinės laisvės, nesuteptos sąžinės ir tvirto tikėjimo kelias. Deja, jis taip pat kančios ir aukos, savęs išsižadėjimo kelias, ir juo eiti išdrįsta tik tvirti ir galutinai apsisprendę kovoti už tiesą žmonės. Garbė tiems, kurie tai supranta ir vykdo!
Kalbant apie religiją mokykloje ir visuomenėje, aišku, kad turima galvoje Kristaus religija, kuri kelia žmogaus dvasią ir mintį aukštyn, kuri Dešimties Dievo įsakymų pagalba padeda žmogui išsilaisvinti iš blogio ir nuosmukio varžtų.
(nukelta į 4 p.)
(atkelta iš 2 p.)
Dar prieš 50 metų P.Dovydaitis rašė: "Būti prieš religiją nusistačiusiam, reiškia užmerkti akis prieš visus jos nuopelnus tikrajai kultūrai Vakarų Europoje bei visoje mūsų planetoje, ir tuo būdu būti priešingam, kad Lietuva galėtų bent kiek tos tikrosios kultūros įsigyti".
Totalinės ateizacijos pasekmės pasireiškia Rusijoje, kai visa šalis buvo paversta ištisu pragaru ir išžudyta nesuskaičiuojama daugybė jos žmonių. Net ir dabar Katalikų Bažnyčios veikla Rusijoje teberibojama. Liūdna, kad dalis mūsų šviesuomenės nesupranta tikrosios religijos svarbos, kaip universaliojo vaisto nuo dvasinio apsinuodijimo. O juk be šio vaisto mūsų tauta ir valstybė tikrai išsinuodys pseudokultūros ir pseudocivilizacijos nuodais.
Gal verta paklausyti ir T.Venclovos minčių: "Su baime galvoju apie lietuvį, išsaugojusį gimtąją kalbą, sudariusį gryną lietuvišką šeimą, tačiau sovietizuotą - tamsų, pataikūnišką ir klusnų, gyvenantį vien materialiniais rūpesčiais. Ne tiek už kalbinį ar biologinį išlikimą reikia kovoti šiandien Lietuvoje, kiek už atmintį, sąžinę ir protą".
Sąžine ir protu turi būti tiesa. Toji tiesa, už kurią šviesos vaikai kovoja su visomis esamomis ir galimomis blogio apraiškomis. Kristus yra pasakęs:"Mylėkite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus". Tiesos žmogus niekada nebus vergas savo dvasia. Šitai jau prieš 2000 metų įrodė pirmieji krikščionys. Griuvo sostai, nyko tautos, byrėjo galingiausios imperijos, užmarštin nuėjo tironų galia, o krikščionybė, nors ir kalama prie kryžių, draskoma laukinių žvėrių, deginama laužuose, dusinama katakombose, vienu vieninteliu ginklu - tiesos žodžiu nugalėjo pasaulį.
Todėl šiandien, kaip niekada, visiems reikia apsispręsti: su kuo mes? Neutralumo čia negali būti. Jis pragaištingas. Kai ką gal gąsdina Kristaus žodžiai: "Kas ne su manim, tas prieš mane". Kai kas gali čia įžvelgti ir tolerancijos stoką. Tačiau P.Dovydaitis sakė: "Ką galima padaryti, kad teisinga logika ir tiesa visada esti netolerantiška".
Kuriuo tad keliu eiti? Netolerantiškos tiesos ar tolerantiško melo? Jeigu mūsų jaunimo auklėtojai patikės, kad jie yra tikrieji mūsų valstybės ir visuomenės moralinių pamatų stiprintojai, tautos švietėjų tradicijų tęsėjai, tai jie ir privalės apsispręsti būtent už tas idėjas ir praktinę veiklą, kurią siekia įgyvendinti "Ateities" judėjimas. Didysis tautų apaštalas yra pasakęs: "Kiekvienas težiūri, kaip jis stato". Mūsų tautos ir valstybės rūmas turi būti statomas ne ant smėlio, o ant tvirtos uolos.
Kai anuomet Lietuvoje atsirado vadinamoji "Kultūrkamfo" srovė, P.Dovydaitis rašė: "Tie mokytojai, kurie iš savo įsitikinimo yra priešingi religijai mokykloje, yra pasiėmę ne savo darbą dirbti, nes neturi reikiamo pašaukimo ir nusiteikimo. Jie čia tik ardymo, o ne statymo darbą dirba. Kas pasijunta prasilenkęs su savo pašaukimu, tas protingai daro pasirinkdamas kitą darbą".
Dar ryškiau pasisakė vysk.K.Paltarokas: "Mokykla, kuri duoda mokiniams žinių, o rausia tikybos šaknis, auklėja gudrius banditus. Mokykla, užkrėsta netikėjimu, darbuojasi tautos pragaiščiai".
Šie pasisakymai labai aktualūs ir taiklūs ypač dabar. Mūsų tautos pragaištimi tegu rūpinasi kiti, kurių ir be mūsų yra nemažai - tiek viduje, tiek ir šalia. Argi patys griausime tai, ką savo rankomis statėme? Pirmiausia gelbėkime, ką dar galima išgelbėti: pašlijusį tautinį sąmoningumą, suniveliuotą intelektualinį išprusimą ir daugelį moralinių vertybių, kas ir sudaro būdingiausius ateitininko bruožus. Išgelbėtąsias vertybes apvalykime savo meilės ir tiesos žodžiu nuo laiko dulkių, sustiprinkime savo širdies krauju ir sudėkime į naujai statomo tautos atgimimo rūmo pamatus. Tegu ant šių tvirtų pamatų iškilusio rūmo viršūnėje švies prasmingasis visų mūsų ateities kvietimas: "Visa atnaujinti Kristuje".

Kazimieras KRYŽEVIČIUS