"XXI amžiaus" priedas jaunimui, 2002 m. lapkričio 15 d., Nr.11 (36)

PRIEDAI









Negaliu suprasti

Dažnai girdžiu ir skaitau, kad šiandien mokiniai labai apkrauti, kiekvienas mokytojas reikalauja mokytis tik jo dėstomą dalyką. Vaikai prastai valgo, yra silpni, dažnai serga. Tikiu - tai tiesa. Tačiau ar tai nusikaltimas, jei kiekvienas mokytojas reikalauja mokytis jo dėstomą dalyką? Jei nereikalautų, būtų blogai. Reikalavo, reikalauja, reikalaus. Negirdėjau, kad mokytojas pasakytų: "Nesimokyk mano dėstomo dalyko: jis nesvarbus". Jei galima nesimokyti, tai gal jis iš viso nereikalingas? Be to, vieniems mokiniams gali būti svarbesnis vienas, kitiems - kitas dalykas.
Skundas, kad mokiniai per daug apkrauti, mane nukelia į mano kartos, karo ir pokario metus. Tuomet jau ketvirtokai laikė kelis baigiamuosius egzaminus. Aš baigiau 1937 metais keturis skyrius ir per vieną dieną laikėme lietuvių kalbos, aritmetikos raštu, istorijos, gamtos ir geografijos, tikybos egzaminus - be bilietų, žodžiu. Ir nieko. Visi išlaikėme, nesusirgome. Taip buvo ir vėliau. Pokario metais kiekviena klasė, pradedant ketvirta, laikė keliamuosius po penkis-septynis egzaminus raštu ir žodžiu, su bilietais, kelias dienas, o baigiamųjų egzaminų buvo per dešimt. 1950 metais baigiau vidurinę. Laikyta vienuolika egzaminų. Mokėmės visus metus, prieš kiekvieną egzaminą pakartodavome bilietus ir išlaikydavome. Nesakau, kad buvo lengva, bet nebuvo ir labai sunku. Ne tik mokėmės, bet dalyvavome saviveikloje, sporto varžybose. Valėme Vilniaus griuvėsius, gatves, dirbdami dainavome. Apie valgį neverta kalbėti: ne visada turėjome sočiai duonos, o dešrų, kumpių, tortų, šakočių, saldainių, įvairių gardumynų nebuvo, mes jų net nenorėjome. Ir nesiskundėme, gal kad turėjome gyvenimo ir mokslo tikslą, kitaip buvome auklėti. Gal ir dėl to, kad beveik neragavome jokio alkoholio, nerūkėme (dabar net mokinės geria, rūko), o apie kvaišalus nieko nežinojome. Nematėme per televiziją ir labai "įdomių" filmų, ypač kupinų žudynių, žiaurumo, kraujo, reketo, sekso laidų. Jie tai tikrai ardo augančio vaiko nervų sistemą, bukina, sargdina, atitraukia nuo mokslo, darbo. O doro fizinio darbo, ne treniruočių ar varžybų, prakaito skonį turėtų pažinti visų kategorijų, reitingų, profesijų darbuotojų vaikai: bus jie sveikesni, kilnesni, jautresni, geriau supras, užjaus ir parems kitus.
Dabar padeda mokiniams skaičiuoti, mokytis kompiuteriu, dirbti įvairios mašinos. Medicina irgi labiau rūpinasi mokinių sveikata bei gali geriau padėti. Palyginęs dabartinių mokinių gyvenimo ir mokslo sąlygas su anų laikų, negaliu suprasti, kodėl taip yra: daugiau dirbome, mokėmės, šalome, prasčiau valgėme, rengėmės, bet taip nesiskundėme, nedejavome. Dabar, atrodo, viskas geriau, deja, nepasitenkinimo, konfliktų, žudymosi yra daugiau. Kodėl taip atsitiko? Nejaugi, gerėjant gyvenimo ir mokslo sąlygoms, mažėja fizinės ir protinės galios? Nenoriu tikėti. Aš nesakau, kad dabar mokyklose viskas gerai, bet seniau nebuvo geriau, tačiau mokytasi ramiau, be skundų ir užtarimo. Kur viso to priežastis? Gal kas žino?

Vincas STEPONAVIČIUS
Krekenava, Panevėžio rajonas

© 2002"XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija