Lietuvai reikalinga patirtis

Amerikos egzotika - didžiuliai kaktusai Omahos zoologijos sode

Karolis ir Adamas atlydėjo mamą Elen į “mamų šokius“ gimnazijoje Asmeninio archyvo nuotraukos

Karolis Petrauskas, Kauno jėzuitų gimnazijos III a klasės moksleivis, praėjusiais mokslo metais mokėsi Jungtinėse Amerikos Valstijose. Vaikinas papasakojo, jog pagal mokslo mainų programą jis mokėsi Nebraskos valstijoje, Omahos miesto Creighton Prep. jėzuitų gimnazijoje, kurioje vyresniųjų klasių berniukai yra rengiami stoti į Nebraskos universitetą. Karolis - bene septintas lietuvis, kurį ši mokykla pasikvietė mokytis. Šiemet į šią gimnaziją taip pat atvyko ir vienas Karolio bendramokslis.
Vaikinas papasakojo, jog, atvykus į Ameriką, jį pasitiko pats gimnazijos direktorius tėvas R.Hortzas, o apsigyventi teko puikioje Karlo ir Elen šeimoje. Erdviuose statybų inžinieriaus ir akių gydytojos namuose buvo ir devyniolikmetis studentas Paulas, taip pat Karolio vienmečiai - septyniolikmečiai brolis ir sesuo dvyniai. Su Adamu Karolis lankė tą pačią mokyklą.
Pasak Karolio, įsikūrimo pradžia nebuvo lengva, nors jį supo nuoširdūs žmonės, siūlantys savo pagalbą. Sunkiausia buvo įveikti kalbos barjerą. Nors vienuoliktokui atrodė, jog anglų kalbą jis moka gana neblogai, ten teko paplušėti, kol pavyko išmokti taip, kad susikalbėtų su amerikiečiais.
Karolis pastebėjo, jog jam labai patiko amerikiečių edukacinė sistema, kuri skiriasi nuo lietuviškosios. Panašu tik tai, jog ten jau senokai taikomas ir sėkmingai pasiteisino profilinis ugdymas. Kuomet vyresniųjų klasių moksleiviai pasirenka tą mokslo kryptį, kurią ketina studijuoti universitete. Toje gimnazijoje profilinis ugdymas taikomas itin lanksčiai, sakė Kauno jėzuitų gimnazijos gimnazistas, žavėjęsis tuo, jog reikiamą dalyką gali pasirinktinai mokytis net ketverius metus. Todėl kartais į pamoką susirinkdavo devintokai, dešimtokai, vienuoliktokai, kurie tuo pat metu mokosi matematikos. Moksleivis pats pasirenka laiką, kada jam mokytis vieną ar kitą dalyką, ar devintoje, ar vienuoliktoje klasėje. Karolis ketina studijuoti ekonomiką, todėl buvo pasirinkęs realinį profilį. Moksleivis pasakojo, jog amerikietiškoji gimnazija labai gerai aprūpinta šiuolaikinėmis technologijomis, kiekvienam moksleiviui ir mokytojui prieinami kompiuteriai, videotechnika, gausybė vaizdinių priemonių. “Ten viskas racionaliai pateikiama, kad moksleivis galėtų mokslo žinias tuoj pat pritaikyti praktiškai“, - sakė gimnazistas, kuriam labai patikusi tėvo Marko dėstoma moralinių vertybių pamoka. Tokio dalyko kaip tikybos pamokos vyresnėse klasėse ten apskritai nėra. Moralinės vertybės - tai pamatas tvirtam tikėjimui, ir joms skiriama labai daug dėmesio, teigia Karolis, manantis, jog čia glūdi ir amerikiečių patriotizmo šaknys. Būdamas Amerikoje jis stebėjosi šios šalies jaunimo patriotizmu, kuris ypač sustiprėjo po tragiškų rugsėjo 11-osios įvykių.
Vaikinas prisimena, jog tądien vyko pamoka, kai atėję mokyklos vadovai pranešė šiurpią žinią. Tuomet dar jis prastai suprato šnekamąją kalbą, tačiau įstrigo nuolat kartojamas žodis: karas.
Karolis stebėjosi, kad amerikiečiai netgi gimtadieniams ar Naujiesiems metams neteikia tiek dėmesio, kiek Padėkos ar kitų nacionalinių švenčių šventimui. Taip pat ypač iškilmingai ir džiugiai švenčiamos Kalėdos ir Velykos.
Nuostabias Kalėdų atostogas Karoliui ir kitiems Amerikoje besimokantiems moksleiviams iš Lietuvos padovanojo išeivijos lietuviai, pakviesdami juos švęsti Mičigane - Dainavos stovykloje. Čia kasmet susirenka išeivių atžalos iš JAV ir Kanados. Dainavos stovykloje moksleiviai rengė kalėdinius vaidinimus, šoko, dainavo lietuviškas dainas. Jaunimui rūpėjo sužinoti apie protėvių tėvynę, daug klausinėjo apie Lietuvą, dalijosi mokykliniais įspūdžiais.
Karoliui labai patiko ir tai, kad gimnazijoje, kurioje mokėsi, buvo vien berniukai. “Tai labai sutaupydavo laiko, ypač rytą, kai nereikia stovėti prieš veidrodį ir “laižytis“ šukuoseną, - juokavo vaikinas. - Šiaip tai reikia prieš mergaites būti pasitempusiam, o tarp berniukų gali per daug nesistengti“.
Karolis papasakojo, jog šioje gimnazijoje besimokančiųjų mokyklinė uniforma nevaržo, tačiau būtina laikytis tam tikrų reikalavimų: turi vilkėti marškiniais su apykakle, klasikinėmis kelnėmis su diržu, spalva nesvarbi.
Tačiau gimnazistai ypač stengdavosi, kai mokykla rengdavo “mamų šokius“ arba bendrus vakarėlius su kitų mokyklų merginomis. Tuomet Karoliui ir jo “broliui“ Adamui teko išsinuomoti prašmatnų smokingą, sniego baltumo marškinius su “varlyte“, nes merginos į tokius vakarėlius atvykdavo su puošniomis vakarinėmis suknelėmis. Mamos į gimnazijos šokius ateidavo taip pat vilkėdamos vakarinėmis suknelėmis. “Mamą“ Elen šokiuose šokdino du jaunikaičiai, su kuriais po vakarėlio ji nusifotografavo. Karolis papasakojo, jog ši moteris, kuri į savo šeimą priėmė dar vieną paauglį iš Lietuvos, turi be galo gerą širdį. Būdama kvalifikuota akių gydytoja, ji dalį savo atostogų aukoja labdaringam darbui medicininės pagalbos stokojančiuose kraštuose.
Gyvendamas šioje darnioje šeimoje Karolis daug ko išmoko. Naujojo “tėčio“ meno dirbtuvėse vaikinas pagamino iš vario dovaną - rožę savo mamai Danutei. Šiose dirbtuvėse, vadovaujant Karlui, jis prisidurdavo pinigų pramogoms. Šeimoje, kurioje gyveno lietuvis, buvo aprūpintas viskuo. Už mokslą jam apmokėjo gimnazija, tad reikėjo turėti tik savo kelionpinigius bei kišenpinigius.
“Amerika manęs labai nenustebino. Ši šalis labai įdomi, didelė ir įvairi - tautų “katilas“, kur būdamas pajunti didelę laisvę ir galimybes, tačiau savo ateitį matau tik Lietuvoje“, - teigia vaikinas, manantis, jog jaunimui yra būtina išvykti pamatyti pasaulį, pasisemti patirties ir grįžti į savo kraštą.
Šiais mokslo metais gimnazistai Karolį išrinko mokyklos moksleivių tarybos prezidentu. Įgytą patirtį svetur jis drauge su moksleivių taryba stengsis pritaikyti gimnazijoje.

Elvyra ŽEIŽIENĖ

© 2002"XXI amžius"