Krikščioniškumo mokykla

Kun. Kazimieras Ambrasas, SJ

Kas gi ten aukso spindulius beria,

Ko taip nušvito rytai ateities?

Širdys it rasą gaivinančią geria,

Sieloj tvirtybė ir galia vilties.

                      Ateitininkų himnas,

                      žodžiai J.Tilvyčio-Žalvarnio

Kiekvienais metais keliskart kuris nors Lietuvos miestas ar bažnytkaimis sulaukia linksmų ir judrių svečių būrio. Tai – Moksleivių ateitininkų sąjungos (MAS) rengiamos pavasario, vasaros ir žiemos stovyklos, kurias šis iš įvairių mūsų krašto rajonų suvažiavęs jaunimas vadina akademijomis. Šįkart moksleivių ateitininkų žiemos akademijai Moksleivių ateitininkų sąjungos valdyba pasirinko ant Nemuno kranto prisiglaudusius Prienus, kur per moksleivių atostogas pačioje praėjusių metų pabaigoje ir Naujųjų pradžioje (2005 12 27-2006 01 01) „Žiburio“ gimnazijoje buvo surengtas šis jaunųjų sąskrydis, pasirinkęs temą „Manyje yra Kristaus tiesa“ (2 Kor 11,10). Peržiūrėjus žiemos akademijos programą ir jos visus renginius, gerai išryškėja ateitininkų veiklos užmojai, nes į šias akademijas ateitininkai kviečiasi įvairių – teologų, istorikų, kunigų, sociologų, politologų, kalbininkų – ir kitų sričių paskaitininkų, kurie čia susirinkusį jaunimą iš tikrųjų daugiausia supažindina ne tik su krikščioniškos ideologijos, svarbiausiais ir aktualiausiais katechezės pagrindais, bet ir su aktualiais šiuolaikiniais religijotyros, demokratijos ir kitais būtinais nūdienos politikos, kultūros, meno ir kultūros reiškiniais. Į Prienus 2005 metų pabaigoje suvažiavę ateitininkai sulaukė ne tik vieno iš savo vadų Vyganto Malinausko, Šv.Jono kongregacijos brolio Stepono, prof. Eglės Laumenskaitės, Kauno jėzuitų gimnazijos mokytojo Aurimo Šukio, mons. Juozo Užupio, bet ir Antano Saulaičio, SJ, pasakojusio apie ekumenizmą ir diskriminaciją, Viešvėnų parapijos klebono kun. Kęstučio Pajaujo, Vytauto Sadausko, SJ, Dievo Gailestingumo šventovės rektoriaus kun.Vaido Vaišvilo, Gyvenimo ir tikėjimo instituto darbuotojos teologijos magistrės Virginijos Malinauskienės ir kitų. Dabar kai kuriose Lietuvos mokyklose dėl žalingos kompiuterių įtakos, mokytojų nereiklumo, tautinės savimonės susilpnėjimo, laicistinės pažiūros į pareigą ir darbą pastebimai smunka lietuvių kalbos, ypač rašybos lygis, kai nemaža mokyklas baigusių abiturientų nemoka ne vien žodžiu, bet ypač raštu laisvai dėstyti savo minčių, vis mažiau paiso lietuvių kalbos rašybos dalykų, ateitininkai šioje žiemos sesijoje sumanė net dvi paskaitas surengti labai aktualiam rašinių rašymui.

Į Prienus iš Pandėlio, Šiaulių, Kauno, Vilniaus, Nemakščių, Klaipėdos ir iš kitų vietų susirinkęs mokyklinis jaunimas ne tik sėmėsi įdomių, krikščioniškai dvasiai reikalingų formuoti naudingų žinių, bet ir sportavo, muzikavo, patys mokėsi giesmių, dainų, žaidimų, kiekvienas stengėsi ko nors savo naujuosius bičiulius išmokyti, pasidalyti savo patirtimi, savo vaidybiniais, eilių deklamavimo ar kitais sugebėjimais.

Ypatingai vertintini į panemunę savo žiemos atostogų dalį praleisti atvažiavusiųjų pasižadėjimai, kurie ne tik išspausdinti šios akademijos programoje ir buvo išdalyti kiekvienam dalyviui, bet ir jų buvo stengiamasi laikytis. Štai kokie tie pažadai: atvykau aktyviai dalyvauti visose paskaitose, nuoširdžiai gilintis į dėstomą temą, drąsiai klausti vadovų ir paskaitininkų, jeigu kiltų kokių klausimų. Kad šioje akademijoje vyrautų graži ir pavyzdinga ateitininkiška dvasia. Ateitininkai kapeliono ir visų savo bičiulių akivaizdoje tvirtai pasižadėjo: NE - NIKOTINUI, NARKOTIKAMS, ALKOHOLIUI, NESKAISTUMUI. Be to, pasižadėjo gerbti žmonių teisę į privačią nuosavybę, berniukai nutarė nelankyti mergaičių, o mergaitės - berniukų kambarių, būti punktualūs ir kūrybiškai dalyvauti visoje programoje, vieni, be vadovų žinios, nepalikti akademijos, neniokoti turto, rūpintis savo ir draugų sveikata. Ateitininkai, būdami Prienuose, tikrai stengėsi ne tik laikytis šių savo pažadų, bet ir aplankė nemaža daugiavaikių šeimų, nunešė dovanėlių vaikams ir į anapus Nemuno, Birštono pusėje, įsikūrusius senelių namus. Su jais kalbėjosi palatose, pajuokavo, jiems salėje padainavo ir pagiedojo kalėdinių giesmių.

Tiesą pasakius, man pačiam šiemet naujametinės šventės buvo kiek neįprastos. Mat jau kiek laiko atpratęs nuo įvairių stovyklų ir jaunatviško šurmulio, bemaž savaitę gyvenau Prienuose, „Žiburio“ gimnazijoje, prie pat Nemuno, kuris aiškiai buvo matomas iš vieno mokyklos kabineto. Čia buvau apgyvendintas kartu su kamuoliais, visokiais sportiniais trofėjais, taurėmis, prizais ir laimėjimais. Buvau šio nemažo moksleivių ir jaunimo būrio kapelionas. Taigi noromis nenoromis turėjau progos susipažinti su moksleivių ateitininkų akademija, kur buvo skaitomos paskaitos, organizuojami įvairūs renginiai, žaidimai, priemonės. Kasdien prie stalo ir bažnyčioje melsdavomės, giedodavome giesmes, jiems sakydavau pamokslus, klausiau išpažinčių, net padedamas veiklaus jaunimo, gabaus saviveiklinių pjesių režisieriaus vikaro kun.Ryčio Baltrušaičio. Į Prienus susirinko gražus būrys tikinčių ir puikių moksleivių, nuo pat mažumės, kiti dar visai neseniai pradėjusių religine mintimi įprasmintą gyvenimą. Kai lauke poškėjo saliutai, švietė raketos, trinksėjo naujametinės salvės, liejosi šampanas, šis būrys kartu su prieniškiais parapijiečiais, kurie čia garbino Švenčiausiąjį Sakramentą, prieblandoje, žvakių šviesoje, muzikos pritariamas, savo skambiais balsais bažnyčioje iš visos širdies garbino Dievą: „Te Deum laudamus...“ (“Tave, Dieve, garbiname...“) O paskui, po pamaldų, spaudė vieni kitiems rankas, pasveikino bažnyčion susirinkusius žmones su atėjusiais Naujaisiais metais. Žmonės dėkojo, džiaugėsi, kad toks gražus jaunimo būrys Naujųjų metų išvakarėse nešaukė kur nors restorane, nedaužė butelių, namų langų, bet kartu su jais malda ir nuoširdžia padėka pagarbino Viešpatį, visi priėmė Jį į savo širdį ir grįžo į savo mokyklą, kurioje jau kelios dienos jie mokėsi mąstyti, melstis, šnekėti ir klausytis profesorių, paskaitininkų apie Šventąjį Raštą, apie toleranciją, ekumenizmą, apie savo tėvynę, auką ir ateitį – „Visa atnaujinkime Kristuje“.

Prienai

© 2006 „XXI amžius“