|
Ką darome vaiko labui
Marytė KIVARAITĖ
Jie užauga netikėtai iš meilės, o paskui vienas
kitą paviję, už rankų laikydamiesi, eina kartu minioje. Žinau, kad
jų širdys aprėpia visą žmoniją. (Karolis Voityla)
Vaikai ateina į pasaulį prašydami šilumos ir laimės,
gerumo, šviesos ir grožio. Ateidami jie prašo, kad pasaulis išsaugotų
jų mamą ir tėtį. Jie atėjo ir atsinešė kvietimą gyventi. Tu pakvietei
aš atėjau. Ką man duosi? Nuo tada ir prasideda auklėjimas.
Mes esame socialiai sąlygotos būtybės, labai priklausomi
vieni nuo kitų. Tėvai ir mokytojai kuria vaikų ateities prielaidas.
Jie tartum rašo įžangą vaikų gyvenimo knygai. Nuo to, kiek tėvai
ir mokytojai bus ištikimi savo pašaukimui, kaip jie atliks auklėtojų
pareigas, labai priklausys intelektinis ir dorovinis vaikų asmenybės
formavimasis.
Už tėvo ar motinos pareigų neatlikimą teis Dievas.
Kad tinkamai atliktum šią pareigą, pirmiausia reikia pačiam būti
žmogumi, gyventi krikščionišką gyvenimą, siekti jo pilnatvės. Tėvai
kalba vaikams ne tiek žodžiais, kiek visu savo gyvenimu, savo nusilenkimu
tikrosioms vertybėms. Ne tiek reikšmės turi jų sakomų žodžių prasmė,
kiek tonas, kuriuo jie yra pasakomi, ypatingas jų akcentavimas,
juos lydintys gestai ir mimika, tūkstančiai kitų nenusakomų ir nepasveriamų
smulkmenų. Vaikai puikiai jaučia, kaip vieną ar kitą dalyką įvertins
tėvai. Šeimyninis tėvų gyvenimas, atsiveriantis prieš vaikų akis,
yra pagrindinė vaikų mokykla, kurios jiems niekas kitas neatstos,
kurios svarbiausius bruožus vargu ar galės pakeisti visa tolimesnė
pedagogika.
Meilė, jeigu yra gyva šeimoje, vaikams bus kaip
pastovios harmonijos jausmas, kaip sruvenanti šiluma, kaip pagalba
ir atjauta, sugebėjimas aukotis. Tai pagrindinis kapitalas, kurį
jie išsineša kaip kraitį į gyvenimą.
Tėvų nevadovaujami vaikai negali pasirengti didžiausiems
gyvenimo išbandymams. Kas išgelbės į klystkelius besiveržiantį jaunimą
nuo narkomanijos, luošų kūdikių gimimo, negimusių žudymo, jei tėvai
gyvena palaidą gyvenimą ar girtauja? O valstybės parlamente, užuot
kūrus įstatymus, ginančius šeimą įteisinami abortai, embrionų
praktika, svarstomas eutanazijos ir netradicinių vienodų lyčių santuokų
įteisinimas (kaipgi galime išsiskirti jeigu kitose šalyse taip daroma).
Vieni tėvai įsitikinę, kad jie gerai auklėja vaikus: rūpinasi jų
sveikata, skaniai maitina, gražiai ir madingai rengia, tenkina visas
jų užgaidas, kad tik vaikelis greičiau patirtų visus malonumus,
savo ekstravagancija būtų pranašesnis už kitus. Kiti tėvai palieka
vaikus likimo valiai. Nesidomi, kaip jie mokosi, kur praleidžia
laisvalaikį, mano, kad jais turi rūpintis mokykla. Kas perauklės
moraliai suluošintus vaikus? Jie neturi prie ko glaustis ir lieka
su savo mažos širdies dideliu sielvartu. Taigi liūdni rezultatai,
kai tėvus pakeičia gatvė, kompiuteriniai žaidimai, žemo dvasinio
lygmens draugai, internatinės mokyklos ar kalėjimų prižiūrėtojai.
Jauni žmonės nusivilia ir maištauja dėl to, kad nėra patyrę ar nepakanka
meilės šeimoje, kurioje jie išvydo pasaulį, kurioje buvo formuojami
individualybės pagrindai.
Tėvai turėtų būti gyvi ir kūrybiški auklėtojai.
Jie turi perduodi jaunajai kartai pasišventimo kitų labui, darbštumo,
drąsos ir atsakomybės, švelnumo ir valdymosi daigus. Reikia ugdyti
religinį jausmą, sakramentinio gyvenimo poreikį. Nuo to, kiek jų
vaikai bus mylimi, kiek jie bus išauklėti, priklausys jų ateitis.
Ir savo vaikus jie sugebės mylėt tiek, kiek meilės ir rūpesčio bus
gavę iš savo tėvų. Todėl tėvai turi kalbėtis su savo vaiku, jo klausytis,
žaisti su juo, jį pagirti, kai reikia, svajoti su juo, skaityti
ir melstis, atsiprašyti, kai kiti apsimeta neklystantys, drausminti
jį, apkabinti.
Daug vilčių dedama į mokyklą. Joje vaikai vedami
į dar nepažintą, kupiną paslapčių gyvenimą, ugdoma valia, ryžtas
dideliems siekiams, mokoma gražaus elgesio, skiepijama Tėvynės meilė.
Vadinasi, mokytojas yra skulptorius, bet jo medžiaga yra ne granitas
ar medis, o dvasia. Teigiamai ugdyti asmenybę gali mokytojas, einantis
į dvasinį kontaktą su mokiniais. Asmenybė ugdoma tautai ir žmonijai.
Todėl kai kalbame apie visuomenės dvasinį atgimimą, daugiausia vilčių
matome šeimoje bei mokykloje. Todėl ir valstybės didžiausi prioritetai
turi būti skiriami šeimai, tai didžiausia tautos investicija ir
viltis.
Šiandieną galvojant apie ateitį mums visiems su
vaikais svarbiausia gimtoji kalba ir kultūrinė ekologija. Tik ji,
gimtoji kalba, gauta motinos glėbyje, taisyklingai parodo pasaulėvaizdį.
Tėvai turi domėtis, ką skaito jų vaikai. Nuo jaunystės su knyga
gyvenant galima tapti žinančiu, mąstančiu, budinčiu ties savo tėvų
ir vaikų keliu žmogumi.
Antras šaltinis - girdėti savo tėvų, senelių šneką,
folkloro gaidas. Kiek daug mūsų kaimo senolių kalboje vertės, grožio.
O liaudies pedagogika dar vadinama gerumo mokykla. Pavyzdžiui, seniau
tėvai neturėdavo vaikams įrodinėti, kad reikia branginti kiekvieną
minutę. Jie triūsdavo nuo saulės tekėjimo iki sutemos ir savo vaikus
pratino prie darbo jau nuo mažens. Kiekvienas vaikas šeimoje žinojo
savo pareigas. Šeimoje gimdavo ir pirmoji meilė knygai. Pasakos
padėjo vaikus auklėti principingais, dorais, tvirtų įsitikinimų
žmonėmis. Prisirišimą prie gimtinės ugdė gražios šeimos tradicijos,
šventės, papročiai. Nesvarbu, kad balta staltiese užtiestas stalas
nebuvo gausus vaišių, svarbiausia visų šeimos narių buvimas kartu,
rimtis, susikaupimas, susimąstymas apie ateitį, malda.
Be istorijos giliųjų pamatų žinojimo, be jos išmanymo
sunku tikėtis išaugsiant savo žemės, savo Tėvynės pilietį. Vaikai
privalo suprasti pavojų savo krašto gamtai. Jau mokykloje reikia
ugdyti atsakomybę, kad jaustų, kaip dera krašto rytdienos šeimininkui,
kultūros saugotojui. Su pagarba protingai mokykime vaikus pažvelgti
į religiją. Tai lyg skrynia, į kurią žmonija jau du tūkstančius
metų deda visa, ką turi geriausia. Duokime vaikui sparnus, kad jis
galėtų skristi jam vienam aiškia kryptimi, taip aukštai, kaip jis
pats panorės. Duokime vaikui sparnus ir pakilkim šiam skrydžiui
drauge. Tegul auga mūsų vaikai išmintimi, metais ir malone Dievo
ir žmonių akyse (Mt 2, 52).
© 2006 XXI amžius
|
