Knyga apie jaunimą ir tėvus

Dr. Stasė DZENUŠKAITĖ

Kęstutis A.Trimakas. Jaunimas apie tėvą ir motiną. Antroji dalis. Santykiai su tėvais. Kaunas, 2003.

Esame liudininkai, kai vis labiau nuvertėja šeimos „akcijos“ visuomeninio gyvenimo „rinkoje“, kai griūva moraliniai šeimos gyvenimo pamatai, kai vis mažiau žmonių pripažįsta šeimos svarbą. Antai Irenos Zaleskienės monografijoje „Pilietinio ugdymo socialinė dimensija“ pateikta lentelė „Šeimos svarbumas gyvenime“, kur Lietuva iš 32 Europos šalių užima paskutinę vietą, nes tik 67 proc. (Malta – 96 proc., Islandija – 94 proc., Airija – 92 proc., Lenkija – 91 proc. ir t.t.) dalyvavusių lyginamajame tyrime „Vertybės: Europa ir mes“ Lietuvos gyventojų šeima – „labai svarbu“. Pasekmės akivaizdžiai pastebimos juodosiose kronikose bei statistikose. Yra dėl ko susimąstyti ir susirūpinti.

Šeimos krizės priežastys ir padariniai analizuojami įvairių sričių mokslininkų darbuose. Kęstučio A.Trimako knyga įdomi ypač dėl to, kad apie šeimos gyvenimo „rimus ir nerimus“ kalba patys šeimų nariai – 18-23 metų Kauno Vytauto Didžiojo universiteto, Vilniaus ir kitų miestų aukštųjų mokyklų studentai. Knygą sudaro jaunuolių (merginų ir vaikinų) pasakojimai, apklausos apie jaunimo žvilgsnį į savo tėvus duomenys ir autoriaus analizė, interpretacijos, apibendrinimai, lentelės, išvados. Pateikdamas akademinio jaunimo išgyventą su tėvais patirtį, autorius ėmėsi uždavinio atsakyti į keturis svarbiausius klausimus:

1) kaip jaunuoliai sprendė dilemą: priklausyti nuo tėvų ar tapti savarankiškiems;

2) kokia buvo tėvų įtaka dukrų moteriškumui ir sūnų vyriškumui;

3) kokie pastebimi jaunuolių brendimo ar nebrendimo požymiai jiems išgyvenant įvairią patirtį su tėvais;

4) kokia ryšio su Dievu įtaka jaunimo santykiams su tėvais.

Visi pasakojimai sugrupuoti į skyrius: „Santykiai su abiem tėvais“,„Tėvams išsiskyrus“, „Sūnus ir motina“, „Dukra ir motina“, „Sūnus ir tėvas“, „Dukra ir tėvas“. Pasakojimai skaitytojus patraukia nuoširdumu. Jaunuoliai dalijasi džiaugsmu, kai šeimoje geri santykiai, kai tėvai, mylėdami vienas kitą, šiluma apgaubia savo vaikus, juos suprasdami, vertindami gerą pavyzdį, džiaugdamies jais, padėdami suvokti gyvenimo prasmę, pasirinkti teisingą gyvenimo kelią. „Tėvai ne tik šildė mano „lizdą“, bet ir saugojo nuo bet kokių negerovių. Kiekvieną dieną mokė suvokti pasaulį ir jame įsitvirtinti, bet, svarbiausia, pateikė pagrindines žmogaus vertybes: kalbą, gebėjimą bendrauti su kitais, juos suprasti ir mylėti, tikėjimą ir dar daug kitų. Man trūksta žodžių kad galėčiau išreikšti jiems dėkingumą“ (Aurimė, p. 25); „Labai svarbu išlaikyti gerus santykius su tėvais. Ir man ta tėvų įtaka buvo labai svarbi. Aš pajutau jų meilę man. Ir džiaugiuosi, kad tėvai mane užaugino žmogumi. Man tėvai, kaip turbūt ir daugeliui, yra šventas dalykas“ (Simas, p. 23).

Deja, Simai, ne visiems pasisekė taip, kaip tau ir Aurimei.

Pasakojimuose randame daug karčių žodžių, kad „šeimoje konfliktai“, „tėvas geria“, santykiams su tėvais „trūksta dvasinio ryšio ir švelnumo“, „gaudavau „lupti“, „tėvams negalėjau ir negaliu papasakoti, kas slegia širdį, paprašyti jų patarimo“, „jaučiausi nereikalinga“, šeimoje „nėra bendrų tikslų, siekių“, „pasigesdavau religinės nuotakos, net kartais pagalvodavau, kad būtų geriau, jeigu išeičiau iš šio pasaulio“ ir pan.

Ypač daug skaudžios patirties atskleidžia išsiskyrusių šeimų vaikai, kai „trūko tėvo“, „trūko motinos“. „Šeimoje prasidėjo nesutarimai. Motina dingdavo kažkur. Kai ji grįždavo, tėvas jos „laukdavo“, kad galėtų primušti. Aišku, kliūdavo ir man...“ (Titas, p. 58). Nereikia labai geros vaizduotės, kad suprastume, kokį pragarą tenka išgyventi besiskiriančių ir išsiskyrusių šeimų vaikams, jeigu po skyrybų kartais „tampa lengviau“, „džiaugiamasi ramiau“, nors, Teresės žodžiais, „vaikams beprotiškai reikia abiejų tėvų“.

Man atrodo, kad tiems, kurie „ruošiasi“ skyryboms, daug galėtų „patarti“ išsiskyrusių tėvų vaikų patirtis bei jaunuolių samprotavimai apie skyrybas. Gal tada ne vienas labiau susimąstytų apie tai, kad išduoda tuos, kuriuos patys pašaukė į gyvenimą, kurie nuo pat kūdikystės myli tėvus taip, kaip niekas kitas. Gal susimąstytų ir apie tai, ką skyrybos reiškia ir vaikams, ir tėvams. „Skyrybos padarė didžiulę žaizdą mano, Mamos, brolio, taip pat ir Tėčio gyvenime“ (Teresė, p. 64). Tai giliai įžvalgi išvada. Bet Teresė atskleidžia ir kitą tiesą: „Jei ne tikėjimas, ką būtume darę mes?“ (p.64).

Skaudžių patirčių grandinėje, kai vaikai paliekami, kai jie būna nesuprasti, tampa nemylimi, kai šeimoje neranda teigiamo pavyzdžio, kokiu būti, kaip gyventi, ką mylėti, ko siekti, kaip šviesus spindulys autoriaus išryškinama religijos įtaka ir pavienėse situacijose, ir viso gyvenimo krypčiai.

Dievo artumoje atrandamas glaudesnis ryšys su tėvais, atgaunamas pasitikėjimas savimi, kitais ir, kas svarbiausia, Aukščiausiuoju. Atsiranda jėgų vaikams atleisti juos nuskriaudusiems tėvams. Dievo artumoje kristalizuojasi nuostata, kad be ištikimybės ir atsakomybės, be aukščiausiųjų vertybių pripažinimo, be meilės Dievui ir artimui neįmanoma darni šeima, neįmanomas deramas tėvų ir vaikų pareigų atlikimas.

Tikėjimas padeda teisingai vertinti tėvams vaikus ir vaikams tėvus. Tikinčiose šeimose lengviau suformuoti lyties asmens įvaizdį, moters ir vyro idealą. Dukros, norėdamos būti panašios į savo taurią motiną, nejučia perima visus teigiamus moteriškumo bruožus. Taip pat ir sūnūs, siekdami būti panašūs į savo tėvus, auga „tikrais vyrais“. Be to, duktė, mylėdama savo tėvą, o sūnus savo motiną, sieloje ima „matyti“ būsimojo vyro, būsimosios žmonos paveikslus. Tai pats natūraliausias rengimasis šeimai, sudėtingoms ir nelengvoms motinos ir tėvo pareigoms.

Kai šeimose vis labiau imamos vertinti medžiaginės kultūros gėrybės bei patogumai, kai jų imama be saiko vaikytis, siekiant patirti kuo daugiau kūniškų malonumų bei patogumų, vaikų sieloje drauge su liūdesiu ir nusivylimu, kad viskas „ne tai“, prabunda dvasinių vertybių ilgesys. Ilgesys to, kad gali patenkinti ne tik kūną, bet ir sielą. Tada ir skaudžiausi įvykiai šeimoje imami vertinti kitaip. „Galbūt šis įvykis (motinos mirtina liga – S.D.) sumažins egoizmą, išmokys tikro pasiaukojimo, galbūt išmoksiu priimti iš Dievo visus įvykius kaip dovaną, nes iki šiol nemokėjau... Į kelionę įsidėjau Naująjį Testamentą, kaip Dievo laišką man. Nežinau, ką Jis rytoj man norės pasakyti... Ir prof. K.Trimako knygą „Tikint bręsti“... Šiuo metu man ji labai tinka...“ (Rima, p. 95).

Manyčiau, kad besirengiantys eiti (ar sugrįžti) į šeimą turėtų pasiimti K.A.Trimako knygą „Jaunimas apie tėvą ir motiną“. Ją reikėtų perskaityti ir vaikams, ir tėvams. Knygos autorius – teologas, psichologas, filosofas, pedagogas – patikimas vadovas po sudėtingus, o kartais ir patirties labirintus.

Jaunuolių pasakojimus, kuriuos galima skaityti ir kaip įdomią belestristiką, įprasmina knygos autoriaus psichologinė, pedagoginė, teologinė analizė, kvalifikuotai apibendrinama neabejotiną psichologinę ir pedagoginę vertę turinčiose lentelėse.

43-ų kokybei prioritetą teikiančių lentelių duomenys patvirtina autoriaus teorinį modelį, duoda atsakymus į įvade iškeltus esminius klausimus, kurie lydėjo autorių, svarstant skirtingas jaunimo patirties sritis, sugrupuotas atitinkamuose skyriuose.

Tikriausiai taip nuoširdžiai pasakojimus rašę jaunuoliai patys tada nesuprato, kad jiems, kaip knygos autorius teigia, „suteikiama galimybė su savo patirtimi atsistoti prieš savo ir kitų veidrodį. Iš veidrodžio atsispindi patirtis jau su įžvalgomis – savo ir kitų. Tai jaunimo veidrodis pirmiausia – sau (p. 294).

© 2006 „XXI amžius“