Jaunimo požiūris į darbą ir šeimą

Marytė GUSTAINIENĖ

KTU Socialinių mokslų fakulteto
sociologijos magistrantė

Sūnau, užauk geras žmogus Vido VENSLOVAIČIO nuotrauka

Mūsų laikais šeima vis mažiau laikoma tikra vertybe, tad daugėja nesusituokusių, bet gyvenančių drauge porų. Jos taip vadinamos dėl to, kad kai kuriais aspektais pažeidžia nusistovėjusią šeimos tradiciją, dorovę. Svarbiausia tokios šeimos atsiradimo priežastis – lyčių disproporcija. Turi reikšmės ir subjektyvios priežastys: pernelyg rafinuotas moterų elgesys, didelė orientacija į intelektualumą, demonstratyvų savarankiškumą.

Dažnai netradicinę šeimą kuria moterys, dėl savo fizinių ir psichinių ypatybių negalinčios susirasti gyvenimo draugo. Tokios šeimos atsiranda sąmoningai, t.y. iš anksto žinant, kad nebus trečio asmens – tėvo, kurio vaidmuo tėra tik pradėti gyvybę. Kurti netradicinę šeimą dažniausiai ryžtasi tos moterys, kurios pačios yra išaugusios nepilnose šeimose. Nematydama, ką šeimoje turi veikti vyras, mergina susidaro labai miglotą vaizdą apie vyro ir tėvo vaidmenį.

Pakito požiūris ir į šeimos narių pasiskirstymą vaidmenimis. Žlunga tėvo, kaip maitintojo ir šeimos galvos, autoritetas. Namuose dažni barniai, pyktis, nevaldomos emocijos. Šiuo metu esama nemažai nemylimų, nesaugių, apleistų, skriaudžiamų ir net paliktų vaikų. Be to, vis daugiau vaikų patiria smurtą šeimoje. Šeimos struktūros kaita, kurios pagrindine priežastimi dažniausiai tampa tėvų skyrybos arba naujų partnerių įsigijimas, kai gyvenama nesusituokus, taip pat traumuoja vaikų gyvenimą. Lietuvoje ir pasaulyje vykstančios dvasinės krizės daro neigiamą įtaką žmogaus dvasinei raidai. Dvasinė krizė dažnai kyla iš negebėjimo atrasti tikrąją gyvenimo prasmę kaip pagrindinę motyvacijos galią, savo ruožtu neatsiejamą ir priklausomą nuo šių laikų dvasinių vertybių krizės masto ir krypties.

Tačiau yra ir kitas aspektas – atgimsta šeima su visomis tradicijomis, dvasinių vertybių galia ir moraliniais įsipareigojimais. Kai kurie jauni tėvai lanko su būsimosiomis mamomis kursus, kad tinkamai sutiktų į pasaulį ateinantį savo kūdikį. Atgimsta šeimose tėvystė, pažiūra į savo pareigos šventumą. Šeimoje tėvai pirmieji tampa savo vaikų auklėtojais. Jie saugo ir gina savo atžalas, perduoda jiems savo šeimos bei tautos tradicijas, skiepija žmogiškąsias vertybes. Vaikai, nuo pat pirmųjų dienų patyrę savo šeimos meilę, vieni kitų pagarbą, išmoksta gerbti ir mylėti kiekvieną žmogų, bendrauti ir bendradarbiauti su kitais.

Vyriškumas artimai susijęs su žmoniškumu ir jautrumu. Vyriškas žmogus yra didžiadvasis, teisingas ir atidus kitiems. Šis bruožas, kaip teigia pedagogas K.Miškinis (2003), išryškėja ypač sunkiomis gyvenimo aplinkybėmis, kai žmogui reikia rizikuoti savo padėtimi ar sveikata. Šeimose vyriškumas skiepijamas berniukams iš pat mažens. Vyriškumą ugdo tėvo pavyzdys, pasakojimai apie vyriško elgesio pavyzdžius, įpratinimas prie savitvardos, rūpinimasis savo kūnu.

Moteriškumą ugdo motinos taktiškumas, moteriškumo supratimas, parengimas atlikti moters vaidmenį šeimoje, nuolatinis jausmų ugdymas. Kaip pastebi M.Gaigalienė (1997), išskirtinė šių dienų šeimos krizės priežastis yra nesupratimas moteriškumo ir vyriškumo ugdymo šeimoje svarbos. Gyvenimo praktika liudija, kad šiandien jauni žmonės daugeliu atvejų nėra pasirengę žmonos – motinos ir vyro – tėvo pareigoms, yra gana infantilūs (vaikiški), nemoka rūpintis kitais, nepasirengę aukotis dėl kitų. Kiekvienas gyvenimo tarpsnis turi savo trajektoriją, kurią labiau kontroliuoja pats individas negu visas komplikuotas socialinis ir kultūrinis aplinkos audinys. Gyvenant keičiasi įsitikinimai ir požiūris į šeimos laimę.

Laimės problema domino jau antikos mąstytojus. Tada ir susiformavo du skirtingi požiūriai. Hedonizmo šalininkai teigė, kad gyvenimo tikslas – siekti kuo daugiau malonumų. Eudemonistai savo etiką grindė ne malonumų, o laimės siekimu. Laimės samprata glaudžiai susijusi su gyvenimo prasmės problema. Daugumai žmonių ji asocijuojasi su kažkuo apčiuopiamu ir regimu. Pagrindine laimingo gyvenimo sąlyga šiuolaikiniam žmogui tapo poreikių patenkinimas.

Darbas – pagrindinė žmonių veiklos sritis. Jo dėka visuomenė gausina materialines ir dvasines vertybes. Jau vyresnieji mokiniai, mokykloje dirbdami kartu su suaugusiaisiais, gali sukaupti atitinkamą socialinę patirtį, suformuoti plačius socialinius santykius. Pasak B.Bitino (2004), kurdamas materialines vertybes ir jas puoselėdamas, auklėtinis jau mokyklos suole įrodo savo gebėjimą būti naudingas visuomenei. Asmeniniu darbu jis atlieka pilietinę, patriotinę, dorinę pareigą, tai yra ugdo asmenybės pozicijos pagrindus.

Viena iš mokinių dalyvavimo visuomenės gyvenime formų yra jų savanoriška visuomeninė veikla. Ši veikla svarbi ne tik tuo, kad ją tenkinantys visuomenės poreikius mokiniai aktyviai kuria savo socialinę, pilietinę ir dorinę poziciją, bet ir tuo, kad jie praktiškai rengiasi gyvenimui visuomenėje. Mokiniai dažniausiai imasi savanoriškos veiklos siekdami realizuoti save, patikrinti savo profesinius ketinimus, sukaupti bendravimo patirtį ir pan. Be to, taip ugdomas požiūris į darbą kaip vertybę. Kaip teigia sociologė V.Kanopienė (1997), darbo pasidalijimą šeimoje didžia dalimi lemia bendrosios nuostatos ir požiūris į moters ir vyro vietą bei pareigas šeimoje ir visuomenėje.

Pastebima tendencija, kad vyrams vis dažniau siūlomos vadovų darbo vietos, nes moterys dar turi rūpintis šeima, auklėti vaikus. Kai kurios moterys bando siekti karjeros, bet visa tai iš jų pareikalauja didelio ryžto ir pasiaukojimo. Paprastai tokiose šeimose, kuriose pasidalijama pareigomis ir atsakomybe, moterims lengviau pasiekti savo tikslą. Tačiau vis dažniau grįžtama prie tradicinio modelio, kad moterys turi būti pirmiausia šeimoje, o vyrai užima svarbias vietas visuomenėje. Pasak sociologės V.Kanopienės (1997), tyrimų duomenys rodo, kad darbdaviams pirmiausia svarbios būsimų darbuotojų demografinės charakteristikos (lytis ir amžius). Pareigos, kurioms reikia aukštos kvalifikacijos ir kurios susijusios su gana autonomiška individų veikla, dažniau skiriamos vyrams.

Pastebėta, kad vyrai gauna aukštesnes pareigas. Būdingas tradicinis vaidmenų pasidalijimas šeimoje, kai žmona rūpinasi namų ruoša ir vaikų priežiūra bei auklėjimu.

Jaunimo požiūris į šeimą pakito. Jie prisiima mažiau atsakomybės už save ir kitus šeimos narius, meilė suprantama daugiau kaip sąvoka, o ne vertybė. Jauni žmonės mano, kad, prieš kuriant šeimą, reikia pagyventi kartu ir geriau pažinti vienas kitą. Jaunimas paprasčiau žiūri į sutuoktinių pareigas šeimoje, jiems svarbesnė partnerystė nei sutuoktinių pozicija. Šis pakitęs požiūris į gyvenimą susidėjus ypač paplito. Šeimoje jaunimas labiausiai vertina tarpusavio supratimą, pagarbą, pasitikėjimą. Mažiausiai dėmesio skiriama ištikimybei, atlaidumui.

© 2006 „XXI amžius“