„XXI amžiaus“ priedas jaunimui, 2006 m. vasario 10 d., Nr. 2 (75)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Tėvų konfliktai – įspaudas vaiko gyvenime

Pastaruoju metu tiek daug kalbama apie išsiskyrusias šeimas, skyrybų grėsmę, svarstoma, kaip jaučiasi vaikai, kasdien matantys konfliktuojančius tėvus. Galbūt šį kartą vertėtų paklausti savęs: ar tikrai viską padarau, kad mano vaikai būtų bent per sprindį laimingesni? Ar visada išgirstu ir ar noriu girdėti, ką jie sako? Kaip besibarantys tėtis ir mama atrodo mažųjų akyse? Kokį įspaudą tokie dalykai palieka vaikų gyvenime?

Kai buvau maža, vakarais eidama miegoti įsivaizduodavau, jog mano tėvai tik žaidžia tokį keistą barimosi žaidimą – kad kai niekas nemato, jie iš tiesų kuo puikiausiai sutaria, ramiai kalbasi ir gal net tyliai juokiasi kartu. Kaip kitaip mažam žmogučiui suprasti beviltiškus ginčus dėl menkiausių smulkmenų... Augau ir iš tokių paaiškinimų išaugau, bet dar iki šiol širdies kamputyje tyliai saugau mažos ramybės šeimoje troškimą.

Vaizduotės ir prisiminimų pasaulis ne man vienai buvo vieta, kur galėjau pasislėpti nuo tėvų barnių. Kai kalbėjau su aštuoniolikmete Sigita, ji man pritarė: „Kai tarp tėvų iškildavo koks konfliktas, stengdavausi prisiminti ką nors gero. Įsivaizduodavau tokią akimirką: tėvai guli lovoj, o aš ateinu, atsigulu tarp jų, jie mane abudu apkabina ir tėtis sako: „Ką šiandien veiksim?“, o aš sakau: „Mama, mama, važiuojam prie ežero...“. Ir kokias dvi savaites taip kasdien važiuodavom prie ežero. Visad prisimindavau, kaip spindėjo jų akys“. Sigitos tėvai dabar beveik nebendrauja, nors ir nėra išsiskyrę. „Iš pradžių buvo labai skaudu... Kai visos smulkmenos susideda...“

Devyniolikmetės Ievos tėvai išsiskyrė prieš keletą metų, ir dabar juos sieja tik vaikai. „Aš asmeniškai esu laiminga, kad mano tėvai išsiskyrė. Ir, matyt, esu viena iš nedaugelio tų žmonių, kurie tėvų skyrybas pasitinka su džiaugsmu. Po jų su mama pajutom palengvėjimą. Dabar, kai jie kartais susitinka, nuolat susipyksta dėl smulkmenų. Manęs tai nebeskaudina, jei neskaudina mamos“, – sakė mergina. Ievai tėvų konfliktai buvo tapę įprastu dalyku. „Negali nuo to niekur pabėgti. Tiesiog gyveni su tuo, net neįsivaizduoji, kad galėtų būti kitaip. Aišku, pasvajoji kartais, kaip kitose, „normaliose“ šeimose yra. Pavargdavau nuo to. Išlikęs toks ankstyvas vaikystės prisiminimas: guliu tamsiam kambary lovelėj, o tėvai už durų barasi. Girdžiu, kaip verkia mama, girdžiu, kaip jie šūkauja. Ir galiausiai neiškenčiu, nueinu į virtuvę su naktiniais ir sakau: „Baikit bartis...“. Ir tai buvo mano vaikystės dalis. Išskyrus tą laikotarpį, kai tėvai buvo trumpam išsiskyrę. Paskui vėl nusprendė pabandyti iš naujo. Bet gyventi visiems kartu buvo labai sunku. Kai tėvai nesipykdavo, būdavo šventė. Tada jausdavosi toks palengvėjimas, bent tokia ramybė, džiaugsmas. O kitą dieną vėl imdavo augti įtampa...“.

Kebliausias vaidmuo, kurį kartais tenka pasirinkti vaikui per tėvų konfliktą – vienos pusės gynėjo arba savotiško teisėjo vaidmuo. Turi rinktis, kurio tiesa tiesesnė, kuris protingiau pasielgė, tačiau nesinori nė vieno įskaudinti... Tai primena stovėjimą tarp dviejų ugnių. „Mama nuo manęs nieko neslėpdavo, paaiškindavo, kad nebijočiau. Mes buvom ir esam labai artimos, visada ją gindavau, negalėdavau pakęsti, kai ją skaudindavo, kai ji verkdavo, nervindavosi. Mamos ašaros – kažkas baisaus. Niekada gyvenime nebuvau tėčio pusėj. Mama visada taip protingai išdėstydavo argumentus, kad tėtis tiesiog kvailai atrodydavo. Kai įsiliepsnodavo „atviras“ visos šeimos konfliktas, tada jis pasiusdavo, kad visi prieš jį. Sakydavo: „Kodėl nebandai manęs suprasti?“, – pasakojo Ieva. Pasak psichologės doc. dr. Rasos Bieliauskaitės, vaikams nederėtų rinktis kurios nors pusės. Tokiu atveju jie ima rūpintis tėvais ir praranda ramią, saugią vietą šeimoje. Tėvai turėtų rūpintis vaikais.

Psichologės teigimu, konfliktai šeimoje – normalus dalykas. Tik svarbu, kad neatsirastų kritikos ir paniekos kitam žmogui, nes tai ardo šeimos pamatus. „Jei vaikas turi patirties, kad tėvų konfliktai yra sprendžiami, tai sudaro dalį jo gyvenimo, nekelia jam neigiamų jausmų“, – sakė psichologė. Paaugliai daugiau supranta, tad su jais svarbu kalbėtis apie su visa šeima susijusius konfliktus. „Pavyzdžiui, jei susikivirčijama dėl to, kur visiems atostogauti, paaugliai gali pasakyti savo nuomonę, įsitraukti į tą ginčą. Jie taip mokosi konstruktyviai spręsti problemas. Tačiau tėvai visų pirma patys turėtų sąmoningai rasti sprendimą“, – teigė R. Bieliauskaitė.

Naujai kilę intensyvesni konfliktai ir tokie, apie kuriuos vengiama kalbėti, o įtampa vis tiek yra jaučiama, gali sukelti vaikui nerimą. Jis ima jausti grėsmę šeimai, bijo tėvų išsiskyrimo. „Kuo vaikas mažesnis, tuo jam baisiau. Nors vaikai negirdi barnių, įtampa ir emocijos jam vis tiek perduodamos. Tada kai kurie mažyliai imasi iniciatyvos taikyti tėvus, kištis į tuos konfliktus. Jie tai gali daryti sąmoningai – ateina, kalbina, prašo nesibarti. Čia svarbi tėvų reakcija – derėtų nuraminti vaikus, pasakyti, jog normalu, kad tarp suaugusiųjų būna konfliktų, kad tai jokiu būdu nesusiję su vaikų gyvenimu, kad tėvai jais rūpinasi, myli, kad tai nedaro įtakos šeimos tvirtumui. Be to, vaikai nesąmoningai gali pradėti blogai elgtis, pamatę, jog tėvai lyg ir susivieniję ima kartu juos auklėti, išsigąsta ir pradeda jais rūpintis. Kartais vaikai bando susirgti, kad tėvai atkreiptų į juos dėmesį“, – sakė R. Bieliauskaitė. Pasak psichologės, dideli konfliktai šeimoje daro įtaką vaikų mokymuisi, jie negali susikaupti. Dėl prastos vidinės būsenos (liūdesio, baimės) vaikas gali pasidaryti piktesnis, konfliktiškas. Taip patenkama į uždarą ratą – mokytojai, tėvai pradeda pykti dėl tokio elgesio. O vaikas kitaip negali, nes jaudinasi dėl to, kas vyksta šeimoje.

Prabėgus daugiau laiko, lengviau darosi kalbėti ir apie vaikystės išgyvenimus. Tačiau pėdsakas sieloj lieka... Kitaip pradedi žiūrėti į bendravimą, į šeimą. Pasak R. Bieliauskaitės, nesutariančių tėvų vaikai gali ateityje stengtis nekonfliktuoti, nusileisti savo sutuoktiniui. Tai nepadės kurti realaus tarpusavio santykio. O gal kaip tik tas žmogus stengsis konstruktyviai spręsti problemas, nenorėdamas, kad jo vaikai jaustųsi taip, kaip jis jautėsi šeimoje.

Sigitos manymu, tėvų konfliktai vaikystėje jai padarė teigiamą poveikį: „Iš to labai daug išmokau. Visai kitoks mano požiūris į šeimą. Atrodo, toks savaime suprantamas dalykas – šeima. Bet kai suvoki, kokia ji iš tiesų trapi, tiesiog mokaisi. Supranti, ko jai reikia“. Ieva apie šeimą mąsto kitaip: „Iki šiol negaliu ir nenoriu atsikratyti to požiūrio į šeimą, kokį turiu... Mama nuolat sakydavo: „Tik netekėk per anksti, tik netekėk už kokio kvailio...“. Ir kai suaugau, pamačiau, kad mano požiūris į šeimą visai kitoks nei mano bendraamžių. Nėra jokio poreikio svaigti dėl šeimyninio gyvenimo, man apskritai tai atrodo visiškai nesuprantama ir nereikalinga našta, kuri laukia ateity. Čia nematau jokio džiaugsmo. Aišku, gal ta mano šeima bus kitokia...“

Monika Smalinskaitė

Bernardinai.lt

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija