Kasdienos didvyriais esame ne vienas

Indrė KARALKEVIČIŪTĖ

Kun. Artūras Sederevičius

Kunigas Artūras Sederevičius Kauno jėzuitų gimnazijoje atsirado pernai – jis pakeitė į Vokietiją išvykusį kapelioną kun. Rytį Gurkšnį. Kai paskambinau pakviesti pokalbio, pirmas klausimas, kurio sulaukiau: „O į kokį leidinį rašysite?“. Pasirodo, ir kunigai žino, kad „atsarga gėdos nedaro“, ypač su žurnalistais reikia kalbėtis apdairiai. Visgi buvau maloniai priimta jėzuitų vienuolyne. Daug klausinėjau, kur gimęs, ką veikęs...

Gimė kun. A.Sederevičius viename Plokščių parapijos (Šakių r.) kaimų. Šeimoje, kaip pats sako, buvo „vidurinėlis“ tarp dviejų seserų. Nors vienkiemyje augo, ten buvo ką veikti. Visgi, nors kartu gyvenusi močiutė, kunigo meiliai pavadinta „šeimos tikėjimo žvaigžde“, vesdavosi jį į bažnyčą, iki vienuoliktos klasės nebuvo nė minties apie kunigystę. „Bažnyčia buvo kažkas nesuprantama, tolima, paslaptinga“, - atskleidė savo tuometę jauseną kapelionas.

Vėliau, 1990 metais prasidėjus atšilimo laikotarpiui, jis papildė gausiai stojusiųjų į seminariją gretas ir iškart pateko linksmuolio kun. Algio Gudaičio globon. „Matyt, būsiu prisiklausęs televizijos“, - juokauja kunigas Artūras. O globėjas, pasirodo, buvo jėzuitas. Tai ir buvo pirmoji, vėliau netikėtai atsinaujinusi Artūro pažintis su šiuo ordinu. Pirmoji parapija, tekusi jaunam vikarui, buvo nedideli Šakiai (vos 10 tūkst. gyventojų). Vėliau, draugo pakviestas, pusantrų metų darbavosi vikaru Vokietijoje, Reino Vestfalijoje. Vėliau grįžo į Lietuvą ir buvo paskirtas į Kazlų Rūdą. Veikiai užsimezgė santykiai su jėzuitais, tik šįkart jie buvo kitokie, apsvarstyti: kunigui Artūrui patiko ta negausi ir savita bendruomenė, kitokios apeigos; vis dėlto tai būta (ir tebesama) ordino su senomis tradicijomis.

Dabar, peržengęs 33-iuosius metus, džiaugiasi įsiliejęs į jėzuitų vienuolijos ir gimnazijos bendruomenes. Gimnazijoje jis dirba direktoriaus pavaduotoju dvasiniam ugdymui. Pareigos apima parengimą šv. Mišioms trečiadieniais (I-IV klasių mokiniams) ir ketvirtadieniais (5-8 klasių mokiniams). Kun. Artūras džiaugiasi, kad mokiniai noriai prisideda prie liturgijos rengimo, gieda. Kauno jėzuitų gimnazijoje įprasta, kad mokiniai įsitraukia į liturginę veiklą: kiekvieną savaitę už šv. Mišias atsakinga vis kita klasė. Tai jau daugelį metų naudojamas ir pripažintas metodas – už jo pritaikymą kartu su gimnazijos chorvede Erika Lukšiene ir yra atsakingas kapelionas. Kartu su savo „sielovadininkų entuziastų“ komanda, kurią sudaro socialinė darbuotoja Rūta Balčiūnaitė, gimnazistai, sesuo Gražina, jis organizuoja rekolekcijas: 5-6 klasėms – vienuolyno salėje, o vyresnieji vyksta į Kulautuvos jėzuitų namus. „Kairos“ ir „Teko“ programos trunka net keturias dienas, į jas suvažiuoja moksleiviai iš įvairių Lietuvos mokyklų. Beje, jos organizuojamos ne tik Kulautuvoje ir ne tik kauniečių – šio pavasario „Tekas“ vyks Šiluvoje, o „Kairos“ neretai rengiamos vilniečių jėzuitų gimnazijos iniciatyva.

Jėzuitiška veikla taip pat nelieka apleista: kartu su ordino broliais kun. A.Sederevičius važinėja į seminarus, jie patys juos organizuoja, dažnai tenka sutikti ir priimti į Lietuvą atvykusius ordino narius iš kitų, net ir labai tolimų kraštų. Tokie svečiai neretai stebi ir pamokas, supažindina su gausaus jėzuitų mokyklų tinklo veikla kitose šalyse. Tiesa, nustebau sužinojusi, koks negausus jėzuitų ordinas yra Baltijos valstybėse – Latvijos ir Lietuvos provincijoje tėra 49 jėzuitai.

Tačiau ne visa kapeliono kun. A.Sederevičiaus veikla tokia vienuoliška ir svetima paprastam pasauliečiui. Pasirodo, antradieniais jis kartu su jėzuitų gimnazijos direktoriumi kun. Gintaru Vitkumi, SJ, gimnazijos salėje žaidžia badmintoną, be to, dažnai lankosi teatre. Kun. A.Sederevičius apie savo gyvenimą kukliai sakė: „Svarbu sugebėti kasdienos smulkiuose dalykėliuose rasti džiaugsmo“. Toks kunigas – neabejotinas kasdienos didvyris: itin nuoširdus ir geras.

Kaunas

Autorės nuotrauka

© 2006 „XXI amžius“