|
Iš prisiminimų
Per vėlai sužinojom...
Aleksandra ŠALČIŪTĖ
Kiekvienas mokytojas, o ypač tas, kuris pravalgė
dantis misdamas ne itin skania sovietmečio pedagogo duona, gali
daug papasakoti iš savojo darbo patirties. Užtenka imti ir užklysti
į atminties pakraiges, prašmikštinėti po jų užkampėlius atsiminimai
vienas per kitą verčiasi kūliais. Žiūrėk, ėmė ir išniro pirmaisiais
pokario metais į gyvenimą išskraidinta abiturientų klasė ir gyveni,
bendrauji su jomis ne vieną savo pensininkės dieną. Būta ir jaunesnių
klasių, viena už kitą įdomesnių, net po daugelio metų sukibirkščiuojančių
tiesiog stulbinančiais atsiminimais.
1971-1972 metais turėjau auklėjamąją bene 7 d
klasę Kauno VII vidurinėje mokykloje. Ji buvo kaip reta savita.
Didžiąją dalį sudarė mokiniai, baigę Šančiuose garsėjusią Saulės
pradinę mokyklą. Tokia ji virto mokytojų seserų Arminaičių dėka.
Mokyklos išleistinukai toliau tęsti mokslų buvo perkeliami į VII
vidurinę mokyklą. Minėtais metais jie beveik sudarė tąją d raide
vardijamą paralelinę klasę. Ją auklėti buvo patikėta man. Su jaunesnių
klasių mokiniais mažai tedirbusi, pareigų ėmiausi nenoriai. Ką gi,
vaikai iš kitos mokyklos, be to, pamaišyti su saviškiais, ko gero,
nesutiks, susidarys grupuotės, vienaip ar kitaip nesutariančios,
pasierzinančios, pasikivirčijančios. Juk pati paauglystė.
Bet mano rikta ir apsirikta. Sauliokai pasirodė
esą labai geri, draugiški, neblogai toje pradinėje mokykloje pakaustyti
ir mokslo žiniomis. Be abejo, tai buvo minėtų mokytojų Arminaičių,
gebėjusių savo auklėtiniams įskiepyti draugiškumo, kultūringumo,
gražaus bendravimo įgūdžius, nuopelnai. Antai jau pirmą pažinties
su klase dieną Rugsėjo 1-ąją po formalios, tik pagal sąrašą
pažinties suskambus skambučiui į pertrauką sauliokai nepuolė pirmieji
pro klasės duris. Jie visi sugužėjo prie mokytojo stalo ir patys
ėmė klostyti tai, ko aš, kaip klasės vadovė, auklėtoja, nežinojau.
Pirmiausia buvau informuota, kad jų bendraklasiui Arvydui Zakšenskui
operuota širdis. O vienas, pavarde Šileikis, bene pats mažiausias,
judriausias, toks pasišiaušusiais pilkšvais plaukais, siauru veideliu
ir neramiai lakstančiomis akimis, prasiyrė pro kitus prie manęs
ir supratingai mirktelėjo: Su Arvydu reikia atsargiai. Ir per
savo uniforminį mėlyną švarkelį kryžmai brūkštelėjo dešiniąja ranka:
Jo krūtinė perpjauta taip ir taip.
Buvau taip nustebinta, kad reikiamai reaguoti
į šitą žinią negebėjau. Juk tik septintokai, o koks gražus solidarumas,
supratimas, ką bendraklasis yra pakėlęs, kokia jo sveikata būklė,
kaip būtina jį tausoti. Ir visa tai perduota man, naujai klasės
vadovei.
Anuomet, iškilniai laiką matuodami trimestrais,
žingsniavo, kaip jau minėta, 1971-1972 mokslo metai. Per juos visko
būta. Pasirodė, kad tos atkeltinės ir su VII vidurinės mokiniais
sujungtos klasės apdovanotos supratingais, darbščiais, gabiais,
netgi talentingais vaikais. Šioje, o ne kitoje klasėje anuomet garsiu
paaugliu italų dainininku Lorečiu jau sekė toks pat paauglys Egidijus
Sipavičius. Žinoma, netrūko ir nutrūktgalvių. Mokytojams šioje klasėje
dirbti nebuvo lengva reta savaitė negaudavau vieno kito nusiskundimo.
Beveik visi jie sukasi apie tą mažutį, bet tikrų tikriausią, tiesiog
pirmavusį nenuoramą, nestokojantį dar ir sąmojo Šileikį. Nors
tasai gana dažnai tapdavo vienokių ar kitokių pusberniškų išdaigų
priežastimi, visa klasė jį savaip mėgo. Juk nežinia, ką ims ir per
pamoką iškrės tikrai šileikiškai, bet ne piktybiškai. Po tokio išpuolio
per pertrauką visai klasei galima sugužėti prie mokytojų kambario
ir, išsikvietus klasės vadovę, vienam per kitą iškloti, kas kurioje
pamokoje nutikę (nebūtinai su Šileikiu).
Visąlaik per pamokas nenustygstantis šis berniokėlis
ypač reiškėsi per matematikos mokytojo B.Juškos pamokas. Matematikas,
kaip ir tie sauliokai pribuvėliai, VII vidurinėje irgi buvo naujokas.
Beje, jau besiruošiantis peržengti slenkstį į pensiją. Amžius šitam,
aišku, jau žilstelėjusiam, bet išlaikiusiam skruostų raudonį, solidžiai
atrodančiam pedagogui nekliudė būti visuomet geros nuotaikos. Savo
laikysena mokytojų kambaryje Juška tarytum siekė palaikyti gerą
nuotaiką. Čia dainušką užplėš, anekdotą, tinkantį susidariusiai
situacijai, suries, čia kalambūriuką kuriam nors mokytojui pamėtės
ir dar ne bet kaip, o viena iš savo mokamų šešių kalbų. Antai man,
turėjusiai keletą vokiečių kalbos pamokų, jis dainele mėgdavo priminti
Šančiuose gana gausiai prieškario metais gyvenusių ir spėjusių aplietuvėti
vokiečių:
Meine degtine und deine alus,
Mūsų tėvynė niekad nežus.
Tai lyg rytinis pasveikinimas man pravėrus mokytojų
kambario duris. Populiarios vokiečių dainos Trink, trink, Bruderlein,
trink sulietuvintas variantas gerai nuteikdavo ne tik mane, bet
ir visus, tuo metu mokytojų kambaryje esančius.
Smagus, nuotaikingas matematikas buvo ir savo
vedamose pamokose. Jo mėgta su mokiniais pajuokauti, beje, puikiai
valdant savojo balso intonacijas nuo sodrių baritoniškųjų iki
šnabždesio pro sukąstus dantis. Visa tai buvo gana meistriškai su
saiku iki leistinos pedagogui ribos, suvaidinta. Toks mokytojas
tiko visiems jaunesniųjų klasių mokiniams, o ypač Šileikiui. Tasai
net pats stengdavosi dėstytoją išprovokuoti, išplėšti iš jo kokį
sparnuotą žodelį, posakį, skirtą sudrausminti. Paprastai apie tokį
mokinio Šileikio elgesį, laikyseną pamokoje (ir ne vien jo) būdavau
pačių auklėtinių informuojama. Žiūrėk, ir kviečia jie mane per pertrauką
iš mokytojų kambario koridoriun. O ten stoviniuojantys maniškiai
vienas per kitą skuba papasakoti, kas per vieną ar kitą pamoką atsitikę.
Buvau spėjusi prie tų naujienų naujienėlių priprasti neįžvelgdavau
jose jokių (išskyrus neramią paauglystę) piktavališkumo apraiškų.
Bet tądien auklėtinių iškviesta iškart supratau:
įvyko kažkas nelauktai rimta. Auklėtoja, žinot, ką mokytojas Juška
Šileikiui pasakė? puolėsi jie prie manęs. Sutrikau: skundžiamas
bus ne tas amžinas neramuolis auklėtinis, o mokytojas... Iškart
nusiteikiau labai rimtai užplūdo mintys apie pedagoginį orumą,
savitvardą. Neskubėjau klausti, ką tasai mokytojas Juška pasakė.
Juk galėjo ir mokėjo ne bet kaip leptelėti. Ko gero, neišlaikė pedagoginio
takto ribų... Vaikų veideliai tokie rimti, net patįsę. Kaip reikės
kapanotis, jau ne Šileikį, o mokytoją ginant? Kurioje kišenėje žodžių
grabalioti? Mintis vijo mintį.
Čia prabilo pirmūnė, rimtoji Veličkų Rita: Auklėtoja,
Šileikis per matematiką malėsi ir malėsi suole. Neklausė, kai mokytojas
naują uždavinį sprendė ir aiškino lentoje. Ir mums trukdė. Tada
mokytojas staiga atsisuko, dideliu žingsniu žengtelėjo prie pirmo
suolo, kur sėdi Šileikis, pasilenkė ir pro sukąstus dantis išskiemenavo:
Aš tave, Šileiki, kaip drėbsiu į sieną, tai atėjusi motina ir su
šaukštu nenukrapštys! Grasinimas, pagąsdinimas buvo toks negirdėtas...
Visi išsižiojom. O čia ir skambutis...
Rita baigė savo pasakojimą. Apstojusieji auklėtiniai
dabar žiūrėjo į mane, neatplėšdami akių: ką gi auklėtoja pasakys?
Vaizdingasis, mokytojo tikrai juškiškai suvaidintas,
negirdėtas posakis, deja, auklėtoją juokino. Taip juokino, kad teko
net burną delnu prisidengti. Ir vis dėlto kikenimas, mano kikenimas
išsprūdo pro pirštus. Pratrūko ir visa maniškių govėda, ko gero,
tik dabar supratusi, kaip šauniai gebėjo mokytojas suvaidintu įtūžiu
juos apgauti.
Šitoji kasdienio mokytojų ir mokinių, ypač jaunesnių
klasių, darbo smulkmena būtų seniausiai storu užmaršties dulkių
sluoksniu užnešta, jei ne tas jau minėtasis 1972 metų Lietuvą sukrėtęs,
ko gero, net per visą SSRS nuaidėjęs įvykis: Kaune, Muzikinio teatro
sodelyje, protesto ženklan susidegino jaunuolis. Susidegino, mesdamas
iššūkį tam 1940 metais su tankais ir šarvuočiais atvežtajam sovietiniam
rojui. Taigi nuo pat 1940-ųjų, išskiriant Antrojo pasaulinio karo
metus, rojuje (beje, apdovanojami įspūdingomis išvykomis gyvuliniuose
vagonuose pas baltąsias meškas, verčiami ramstyti ir visų mūsų
krašto kalėjimų sienas) murdėmės. Ir ne bet kaip, o skatinami, mokomi,
netgi verste verčiami pagarbiai žvelgti į didžiuosius žmonijos
geradarius Leniną ir Staliną.
Ir štai dabar perkūnėlis iš paties giedriausio
dangaus. Devyniolikmetis jaunuolis Romas Kalanta Kauno miesto sode,
pasivertęs gyvuoju fakelu, ėmė ir išjudino, sutrikdė visą Sovietų
Lietuvos (su visais LKP ir KGB) valdymo mechanizmą. Aišku, visos
jėgos, organai bei instancijos buvo sukeltos ant kojų, kad tokiems
liaudies priešų išpuoliams visiems laikams būtų užkirstas kelias.
Kadangi Miesto sode save paaukojęs jaunuolis buvo mokinys, Kauno
(reikia manyti, kad ir visos Lietuvos) mokyklų direktoriai buvo
kuo skubiausiai sukviesti ir gavo, kaip rusai sako, prikurit
esą nemokėję dirbti aukštu idėjiniu lygiu, leidę prasiskverbti į
mokyklas liaudies priešų idėjoms. Todėl tučtuojau turįs būti užkirstas
kelias bet kokiems išsišokimams, chuliganizmui (juolab kad Miesto
sode jaunimas jau ėmęs būriuotis, bet atitinkamų organų buvęs išsklaidytas).
Į savąsias mokyklas grįžtantys vadovai, aišku, buvo apginkluoti
nemažu pluoštu nurodymų, kad tokiems ir panašiems išsišokėliams
visu 100 proc. būtų užkirstas kelias.
Kaip klasės vadovė, grįžus direktoriui, su visais
kitais auklėtojais atsidūriau skubiai sušauktame pedagogų susirinkime.
Čia savąją galvą bei užrašų knygelę praturtinau nurodymais, tarytum
besilygiuojančiais su karo lauko įsakymais. Pirmasis iš jų tučtuojau
išaiškinti, ar nedalyvavo mūsų mokyklos mokiniai Miesto sode besiburiant
jaunimui. Tokių dalyvių pavardes tučtuojau pranešti direktoriui.
Iš kitų kietųjų nurodymų lankyti mokinius namuose, įspėti, kad
tėvai neleistų vaikams vakarais šlaistytis gatvėmis.
Pirmoji užduotis manęs, kaip klasės vadovės, labai
nejaudino. Žinoma, nuteikė nemaloniai, bet, remiantis konkrečiais
faktais (maniškiai mokosi popietinėje pamainoje), lankomumas pagal
klasės žurnalą normalus. Vadinasi, maniškiai mokyklon susirinko
dar prieš įvykius ir čia jokių žinių negalėjo (mikroautobusų anuomet
dar nebūta
) gauti.
Taigi, vykdydama valstybinio masto įpareigojimą,
gautą iš mokyklos vadovo, ėjau gana rami. Tik neturėjau nė mažiausio
supratimo, ar auklėtiniai ką nors apie įvykį žino, buvo ar nebuvo
kas nors iš jų Miesto sode. Neramiai širdyje kirbėjo klausimas,
kaip reikiamas valdžiai žinias įstengsiu (nors maniškiai dar tokie
atlapaširdžiai) pešti ir išpešti
Viešpatie, apie tokią pareigybę
ir sapne nesapnuota
Šnipinėti, tardyti, paskui sąrašus sudarinėti
Ir štai aš klasėje. Jaučiu, kad iš visų pusių
esu smaigstoma smalsių žvilgsnių, kad iš manęs laukiama labai daug.
Ne vien laukiama reikalaujama pasirodyti, kas tu esi. Stovėdama
savo vietoje prie mokytojo staliuko ėmiau rinkti žodžius. Juk turėtų
padėti įvykdyti tą didįjį valstybinį įpareigojimą išsiaiškinti,
būta ar nebūta maniškių Miesto sode, kai ten ėmė burtis jaunimas.
Nūnai man jau sunku prisiminti tuos žodžius atmintyje išliko tik
kažkoks nevykęs memliojimas: esą kartais žmonės pasielgią keistai,
net patys nesuprantą, ką ir kodėl darą. Į juos nereikią kreipti
dėmesio, nes tai pakrikusių nervų asmenybės. Šitą memliojimą baigti
padėjo balsas iš galinių suolų: Žmogus susidegino Miesto sode.
Man beliko linktelėti galvą ir pamėtėti pirmąjį ir patį bjauriausią
valdžios klausimą: O iš jūsų kas nors ten paskui buvo?
Iškart už visus iš savo pirmojo suolo vidurinėje
eilėje atsiliepė Šileikis, atsistojęs jis tiesiog atraportavo: Nebijokit,
auklėtoja. Niekas nebuvo. Per vėlai su-ži-no-jom
Atsakas, jo tonas buvo toks, jog visai išmušė
iš vagos. Kvailai žioptelėjusi, šiaip taip atitrūkusi nuo nepaaugliškai
rimto Šileikio, ėmiau akimis paeiliui, pasuoliui tyrinėti visų veidelius.
Ir kiekvienas iš jų bylojo (tiesa, be žodžių): Per vėlai sužinojom
Per vėlai sužinojom
© 2006 XXI amžius
|
