Ar reikia vaikams kišenpinigių?

Kiek ir kada duoti vaikams pinigų? Į šiuos klausimus galime sulaukti įvairių atsakymų.

Neretai kyla konfliktai dėl to, kad tėvai nepasitiki vaikais ir kasdien kamantinėja juos, kur išleido pinigus, ar pietavo mokyklos valgykloje. Pirmiausia konfliktai prasideda žmonių galvose. Konfliktas – tai suvokiamų veiksmų, tikslų ar idėjų nesuderinamumas. Pinigai vaikams duodami šiems tikslams – papietauti, nusipirkti knygą ar mokyklinių reikmenų, nueiti į kiną ar nusipirkti ledų. Neretai vaikai padaro kitus veiksmus ir pinigus išleidžia kitiems reikalams, ne tiems, kuriems skyrė tėvai. Turėdami pinigų vaikai mokosi gyvenimo įgūdžių, kur pinigus panaudoti. Reikia skatinti vaikus ir išleisti į parduotuves nupirkti maisto ar kitų reikalingų buityje daiktų, pavyzdžiui, muilo, kojines, dantų pastos. Vaikai, lankydamiesi parduotuvėse, mato ir įsidėmi kainas, lygina jas, mato prekių įvairovę, mokosi prekes pasirinkti. Dar reikia vaikus skatinti perskaityti užrašus ant etikečių, kad jie gautų apie prekes, jų panaudojimą kuo daugiau informacijos.

Kartais tėvai sako, kad jie vaiką viskuo aprūpina, kasdien duoda nemažai pinigų, tačiau jie nesielgia taip, kaip norėtų tėvai. Tai vienas iš netinkamų ir darančių žalą vaikui tėvų meilės perteikimo būdų. Vaikams atrodo, kad jiems tėvai duoti pinigų privalo! Neretai vaikas, turėdamas nemažai pinigų, puikuojasi prieš kitus, vadindamas juos „ubagais“, nes šie tiek pinigų neturi. Neretai tokį „turčių“ pradeda stipresni reketuoti, atima pinigus, prigrasina niekam nesiskųsti ir kitą kartą atnešti dar daugiau pinigų. Vaikystėje išmokstama arba neišmokstama būti atsakingais žmonėmis. Mažesni vaikai bijo pinigus pamesti, netekti jų, todėl slepia, nešiojasi saujoje. Tėvai turėtų tokį vaiką padrąsinti, pamokyti, kur laikyti pinigus. Jeigu atsitinka taip, kad vaikas pamestų pietums skirtus pinigus, tėvai neturėtų supykti, išvadinti jį žiopliu. Kai supykstame ir daugiau pykčio išliejame ant vaikų, vaikai nusiteikia prieš tėvus. Atsakingi tėvai turi nepykti, o susivaldyti. Balso tonas labai lemia, kokia bus vaiko reakcija į tai, ką sako tėvai. Vaikams reikia vadovauti ramiu tonu, o ne riksmu. Jeigu tėvai netaps pagrindiniais vaikų vadovais, šį vaidmenį perims kiti: draugai, televizija, kompiuteris. Tėvų pasakyti žodžiai turėtų duoti vaikui kryptį ateičiai. Draudimai irgi yra būtini, bet jie turi būti tik dalis viso vadovavimo vaikams. Jeigu sugebėsime vaikus nukreipti prasmingiems darbams, liks mažiau galimybių jiems tapti aukomis įvairių juos tykančių pavojų. Nereikėtų vaikams skirti pinigų už gerus pažymius. Gerai mokytis – vaiko pareiga. Piktnaudžiauti pinigais nereikia, tačiau neretai būna, ypač kai tėvai išsiskyrę, atskirai gyvenantis tėvas neretai pasiduoda pagundai ir per susitikimus su vaiku apipila jį pinigais ir dovanomis, lyg rodydamas pastangas nusipirkti vaiko meilę. Ar iš tikrųjų pinigai gali pakeisti nuoširdžią meilę? Tai gali vaikus paversti materialistais ir manipuliuoti jais, nes jie išmoksta paveikti žmonių jausmus ir elgesį netinkamai naudodami pinigus.

Ona ŠULCIENĖ,
Kauno VSC Kėdainių filialo vyriausioji gydytoja

© 2006 „XXI amžius“