„XXI amžiaus“ priedas jaunimui, 2006 m. liepos 14 d., Nr. 7 (80)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Tikėjimas ir jaunas žmogus

Skaistė JASEVIČIŪTĖ

Beveik visur yra jaunimo,
kuris aktyviai dalyvauja
parapijos gyvenime
Autorės nuotrauka

Vilkaviškio vyskupijos
Eucharistiniame kongrese
dalyvavo daug jaunimo
Vido Venslovaičio nuotraukos

Jaunas tikintis žmogus – dabar tai jau skamba labai nemadingai. Bažnyčia sensta. Jos pagrindiniai ir nuolatiniai lankytojai seniai primiršę jaunas dienas. Kodėl keistai atrodo jaunas žmogus bažnyčioje? Ką religija gali ir ką duoda jaunimui? Vis dar laikoma katalikišku kraštu, Lietuva pasižymi tik tuščiomis, negausiai lankomomis bažnyčiomis. Šie ir kiti klausimai užplūsta kaskart užėjus į bažnyčią ir akimis ieškant bendraamžių.

Žmones siekta atbaidyti nuo Bažnyčios

Nors Bažnyčios puoselėjamos vertybės meilė, pasiaukojimas, draugystė, šeima, laimė ir džiaugsmas atrodo reikalingos ir vertinamos visų, bet daugelis jaunų žmonių net nebando jų pradėti pažinti. Kas juos atbaido? Katalikų praeitis? Dabarties standartų neatitikimas? Ar ilgus metus trukęs bandymas atbaidyti žmones nuo Bažnyčios ir tikėjimo? Ironiška, kad režimo tikslas pasiektas tik dabar, kai laisva Lietuva bando gyventi savo jaunystę; tai jau nebe maža mergaitė didelėje Europos šeimoje, tai jau panelė su savo kaprizais ir galimybėmis. Ką duotų religija šiai panelei? Būtų per daug idiliška tvirtinti, kad pasaulis pasikeistų, jame vyrautų gėris ir meilė, juk tai skamba labai jau „sektantiškai“ ir primena pigius lankstinukus, kuriuos dalija vyrai juodais drabužiais.

Kitokia jaunimo vertybių skalė

Bet gal jaunimo vertybių skalė būtų kitokia? Gal paviršutinis ir laikinas grožis nebūtų aukštinamas, pinigai ir materialūs daiktai neteiktų tiek džiaugsmo, gal, užuot abejingai praėję pro blogį, mes sustotume ir prisiverstume atlikti savo pilietinę ir moralinę pareigą? Galima daryti milijonus prielaidų, ir dalis jų būtų teisingos. Bet tai nepadės pasiekti, kad jaunimas eitų būriais į bažnyčią. Jiems reikia paskatos, pakvietimo, kuris būtų pasakytas suprantama kalba ir trauktų. Tokį kvietimą išsako daug žmonių, bene aktyviausi – vienuoliai. Pranciškonai, jėzuitai ir kitos bendruomenės moka ir pritraukia daug jaunų žmonių. Jie jaunatviški, kalbantys mūsų kalba ir besiskiriantys tik vienu aspektu: jie savo gyvenimą paaukojo mums, jų misija eiti ir skelbti Gerąją Naujieną. Bet mums kartais būna taip sunku ją išgirsti.

Kas užgožia tikėjimą

Šaukimą į tikėjimą užgožia garsi muzika, neono šviesomis šviečiantis naktinis miestas, kviečiantis pasinerti į linksmybių šurmulį, užgožia laikini draugai, laikini džiaugsmai. Ir tik kartais rytą, pabudus sunkia galva, aplanko mintis, kad viska gali būti kitaip. Ar tas „gyvenimas kitaip“ artimas kunigystei ar vienuolystei? Ar šventas žmogus tik tas, kuris negyvena jokio pasaulietiško gyvenimo? Tikrai ne. Daug jaunų žmonių sugeba gyventi daug teisingesnį, nors ne vien tik dogmomis paremtą, prasmingesnį gyvenimą. Ar jie kitokie? Ar tai žmonės, atsisakę jaunystės? Tik visiškai jų nepažįstantis žmogus gali taip teigti. Gerai, kad tokie žmonės buriasi į bendruomenes ir bendrauja dalydamiesi katalikiško gyvenimo įspūdžiais ir džiaugsmais.

Beveik kiekvienoje parapijoje yra jaunimo grupių, kurių nariai kartu dalyvauja jaunimo šv. Mišiose, važinėja į renginius, kartu džiaugiasi ir stiprina tikėjimą. Labai svarbu, kas tuos žmones kuruoja, kas jiems padeda. Dažniausiai tai dvasininkai, vienuoliai, klierikai, kurie turi ir žinių, ir noro padėti.

Atlygis už lojalų tikėjimą ir pasitikėjimą

Ką duoda toks gyvenimas? Rašau daugiau ar mažiau apie savo asmeninius išgyvenimus, todėl tai nėra visiems galiojanti konstanta. Tikėjimas man atnešė džiaugsmą ir vidinę ramybę, susiradau daug draugų ir bendraminčių švytinčiomis akimis, kurie stengiasi gyventi kitaip. Katalikų aukštinamos vertybės yra visiems reikalingos, bet ne visada priimtinos. Juk taip sunku atleisti skriaudėjui, atsukti kitą žandą, patarnauti kitam ir mylėti savo brolius ir seseris. Paprasta laimės formulė, kuri vis dar neatpažinta žmonių ir jaunimo. Tikėtis, kad situacija keisis, yra sunku, bet durys į bažnyčią atidarytos visiems. Ir niekada nevėlu keistis.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija