„XXI amžiaus“ priedas jaunimui, 2006 m. rugsėjo 15 d., Nr. 9 (82)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Jaunimo piligrimystė: sekti šv. Pranciškaus pėdomis

Gintarė PRŪSAITĖ

Pranciškoniškas jaunimas
pakeliui į Asyžių aplankė
daug įžymių vietų

Ilgas kelias į Asyžių...

„Gyvenimas bendraujant su Dievu – tai ne sklandymas padebesiais. Jis turi reikštis konkrečia veikla, rūpinimusi savo artimu, - teigė brolis Rožė, Taizė kaimelio bendruomenės įkūrėjas. – Kas seka Kristumi, kartu yra ir su žmonėmis, ir su Dievu, maldos nuo veiksmo jis nesiekia atskirti“.

Apie tai šių metų pavasarį buvo pradėta diskutuoti ir Vilniaus Bernardinų parapijoje įsikūrusio pranciškoniško jaunimo susitikimuose. Pranciškoniškas jaunimas, globojamas brolio Algio, OFM, bei sesers Onutės, jau treti metai kiekvieną trečiadienio vakarą renkasi šlovinti Dievą, melstis, kalbėtis pasirinkta tema.

Tačiau anksčiau ar vėliau kiekviena bendruomenė subręsta dar didesnei veiklai, kai ateina metas įsipareigoti, tvirtai apsispręsti už Kristų, išeiti už savo parapijos ribų, įprasminti tikėjimą konkrečia veikla. Pirmasis žingsnis gali būti kad ir viešas kitų parapijos žmonių akivaizdoje ištartas „taip“ Kristui, „taip“ Evangelijai, „taip“ šv. Pranciškaus dvasingumui. Šių metų gegužės 31 dieną šešiolika jaunuolių trečiadienio šv. Mišių metu būtent tokį pažadą ir davė. Pranciškoniško jaunimo maldos grupė, kaip ir daugelis kitų, trokšta patirti gyvojo Kristaus prisilietimą savo gyvenime, tačiau išsiskiria iš kitų maldos grupių tuo, jog siekia išgyventi Dievo buvimą šv. Pranciškaus parodytu keliu, remiasi šio šventojo patirtimi.

Žinoma, tapti šv. Pranciškaus sekėjais nėra lengva, ypač todėl, kad ši asmenybė gyveno ir skleidė Evangeliją toli Italijoje XII-XIII amžiais. Vis dėlto pabuvimas tose vietose, kur veikė ir gyveno šis šventasis, leidžia priartėti prie pranciškoniško dvasingumo. Piligrimystė šv. Pranciškui buvo labai svarbi, todėl jis nuolat keliavo ir skelbė Evangeliją žmonėms, nors keliaudamas neturėjo su savimi nei maisto, nei pinigų. Ištartas pranciškoniško jaunimo pažadas taip pat paskatino išgyventi piligrimystę, maldos dvasioje keliauti į vietas, kuriose kažkada gyveno ir veikė šv. Pranciškus.

Tačiau šiai kelionei įgyvendinti vis dėlto reikėjo pinigų, nakvynės, maisto. Piligrimystė šiais laikais kiek kitokia. Dauguma šių laikų piligrimų jau nebepasiryžta keliauti pėsčiomis tūkstančių kilometrų be maisto, nakvynės, kitų žmogui būtinų dalykų. Dauguma važiuoja autobusais, iš anksto susimoka už nakvynę. Tad kaip tokiomis pagerintomis sąlygomis išgyventi tikrąją piligrimystės dvasią?

Pranciškoniškas jaunimas nusprendė keliauti iš bendruomenės darbu uždirbtų pinigų. Jie gamino įvairius suvenyrus, už kuriuos parapijos žmonių prašė paaukoti šiai piligriminei kelionei į Asyžių, Italijos miestelį, kuris yra viso pranciškonų ordino širdis. Vėliau, jau lankydami įvairias šventas vietas Italijoje, jaunuoliai meldėsi už kelionei paaukojusius žmones ir už visą savo parapiją, laikydami šią kelionę dovana, suteikta kitų žmonių.

Tačiau vis dar kyla klausimas, ar važiuojant autobusu galima išgyventi piligrimystės dvasią, juk pirmieji piligrimai į šventas vietas keliaudavo pėsčiomis.

Viena iš pranciškoniško jaunimo pažadą davusių narių prisiminė filmą apie kelionę į Meką, kuriame buvo pateiktas klausimas: kodėl skrendi lėktuvu, o ne eini pėsčiomis į kiekvienam musulmonui šventą vietą? Atsakymas buvo toks: jeigu gali neskristi lėktuvu, tada važiuok autobusu, jeigu gali nevažiuoti autobusu, važiuok dviračiu, jeigu gali nevažiuoti dviračiu, eik pėsčiomis. Aplankyti už tūkstančių kilometrų esančias vietas pėsčiomis šiais laikais mažai kas gali, todėl vis dėlto geriau pasirinkti kokią nors transporto priemonę, nei visai nevykti. Patirti piligrimystės dvasią padėjo ir kelionės metu kiekvieną dieną brolių aukotos šv. Mišios, taip pat rožinis, liturginės Dievo valandos, giesmės.

Likus maždaug dešimt kilometrų iki pagrindinės kelionės vietos – Asyžiaus, Italijos miestelio, kuriame augo šv. Pranciškus ir kuriame jis yra palaidotas, – buvo nuspręsta eiti pėsčiomis, prisijungti prie italų pranciškoniško jaunimo, kurie jau buvo nuėję apie 100 kilometrų pėsčiomis. Tie devyni kilometrai, palyginti su italų jaunimo nueitu keliu, buvo labai nedaug, tačiau liko labai ryškūs ir įsimintini. Eidami su jais suvokėme, kad italai piligrimystę suvokia kiek kitaip nei mes. Eidami jie daugiausia šnekučiavosi tarpusavyje, o tai mūsų jaunimui pasirodė labai keista, nes lietuvių jaunimo žygius nuolat lydi giesmės, žygių dainos, rožinis. Iš pradžių pabendravę su italais, lietuviai susirinko eisenos gale ir visą kelią šlovino Dievą giesmėmis. Tačiau tyla taip pat reikalinga, todėl, likus trims kilometrams iki Asyžiaus, visi ėjome tylėdami, ir tyla buvo tikrai išraiškinga, kai gali pajusti aplinkos dvasią, suvokti, jog šiomis vietomis kažkada vaikščiojo ir pats Pranciškus.

Atėję į vietą, vėl patyrėme liudijimą, aikštėje laukė minia žmonių, reikėjo pabučiuoti žemę ir, susikibus už rankų, skanduojant ir plojant jau atvykusiai miniai piligrimų, bėgti prie Porciunkulės bažnytėlės ir sveikinti kitus piligrimus. Kadaise prie San Damiano kryžiaus išgirdęs Kristaus žodžius: „Eik į pasaulį ir atstatyk mano bažnyčią“, šv. Pranciškus priėmė šį liepimą tiesiogiai ir sumanė atstatyti netoli Asyžiaus buvusią mažytę apgriuvusią Porciunkulės bažnytėlę. Vėliau jis suprato, kad buvo kalbama apie Bažnyčią kaip krikščionių bendruomenę, kurią reikia atgaivinti skelbiant Evangeliją. Pabuvimas prie šv. Pranciškaus ir šv. Klaros kapų, šv. Mišios San Damiano bažnytėlėje, kur kažkada melsdavosi ir šv. Pranciškus, leido dar geriau pajusti Dievo artumą.

Keliaudami po Italiją, jaunimas ir broliai pranciškonai Dievo veikimą taip pat pajuto ir per žmonių gerumą. Kiekvieną naktį nakvodavome vis kitoje vietoje. Mus įsileisdavo įvairių parapijų dvasininkai, daugiausia broliai pranciškonai, už suteiktą nakvynę neimdami pinigų. Ta parama: suteikta nakvynė, paruošta vakarienė ar pusryčiai – įpareigojo melstis už tuos žmones, jų parapijas. Šitaip buvo galima pajusti gyvenimo kaip dovanos, kurios niekas neprivalėjo suteikti, kuris buvo padovanotas veltui tam, kad galėtume juo džiaugtis, dvasią.

Po Asyžiaus labai svarbi šios kelionės vieta buvo La Vernos kalnas, kurį kažkada atrado Pranciškus klajodamas po uolas. Ant šio kalno įsikūrė pranciškonų brolių vienuolynas. Jame šv. Pranciškus patyrė, ką reiškia būti atmestam ir nesuprastam kitų brolių, jo sekėjų. Kančia, kurią išgyveno šis šventasis, kartu jį ir apdovanojo. Ant šio kalno maldos metu Pranciškui atsivėrė stigmos, taip jis tarsi supanašėjo su Kristumi. Šiam įvykiui atminti kiekvieną dieną ten gyvenantys broliai ir visi piligrimai dalyvauja eisenoje nuo bazilikos iki Stigmų koplyčios.

Šv. Pranciškus troško patirti tokią pat kančią ir tokią pat meilę pasauliui ir žmonėms, kokią patyrė Kristus, ir, atrodo, šios svajonės išsipildė. Kančią, kurią patyrė šis šventasis atsivėrus stigmoms, ir meilę, kurią juto skleisdamas Evangeliją bei klajodamas po laukus ir gėrėdamasis dievišku kūrinijos grožiu, šv. Pranciškus įprasmino parašęs Kūrinijos giesmę.

Taigi visų šių vietų lankymas su malda, pasakojimai apie šv. Pranciškaus gyvenimą, įvairių sutiktų žmonių istorijos bei liudijimai vienaip ar kitaip stiprina tikėjimą, ypač jaunų žmonių, kurie neseniai atrado Kristų, neseniai pradėjo eiti Jo parodytu keliu. Labai svarbūs pasidaro kad ir tokie maži stebuklai, kai kelionės pabaigoje, iki tol vien tik atlikę savo darbą, autobuso vairuotojai pasijuto esą bendruomenės nariais ir kartu su pranciškonišku jaunimu pradėjo dalyvauti šv. Mišiose.

„Niekada man nebuvo kilusi mintis gyventi vienam. (...) Buvau sukurtas tam, kad turėčiau draugų, buvau sukurtas bendruomenei. (...) Vos atsivertęs į Dievą nujaučiau, kad bus daug sekėjų, nes per gražus buvo kelias, kurį suradau, neapsakomas džiaugsmas, kurį man padovanojo Jėzaus Evangelija“, - tai žodžiai iš Karlo Karreto knygelės „Aš, Pranciškus“, kurie uždega tikėti Jėzumi, gyventi pagal Jo Evangeliją. Tačiau net ir šiame džiaugsmo kelyje užklumpa „sielos dykumos“, ateina abejonės, beprasmybės jausmas, kurį patyrė ir šv. Pranciškus. Tuomet, kaip ir šis šventasis, prieš Nukryžiuotąjį galime ištarti: „Aukščiausiasis, garbingasis Dieve, apšviesk mano širdies tamsumas. Ir duok man tvirtą tikėjimą, tikrą viltį ir tobulą meilę, išmintį ir pažinimą, Viešpatie, kad vykdyčiau Tavo šventą ir teisingą valią. Amen“.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija