„XXI amžiaus“ priedas jaunimui, 2006 m. rugsėjo 15 d., Nr. 9 (82)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Knyga, gimusi iš beprotybės

Dvidešimtmetis rašytojas
Vilis Normanas išleido
antrąjį romaną „Šventumas“

Leidykla „Tyto Alba“ išleido jauno, dvidešimtmečio rašytojo Vilio Normano antrąjį romaną „Šventumas“.

„Ši knyga gimė iš beprotybės. Ji tokia pat beprotiška kaip ir aš. Rašydamas gyvenau kitame – ne susikurtame, bet tikrame, vidiniame pasaulyje, kurio dažniausiai nelieka nuolat skubant, vaidinant visuomenės primetamą personažą, kurį užgožia visi „protingi“ dalykai, derami kiekvienam normaliam žmogui.

Tik aš niekada nenorėjau būti normalus – nes tai, kas jau tapo visuotinio „taip turi būti“ stereotipu, man kelia šleikštulį. Visiškai sutinku su Blaise‘u Pascaliu, kad „nėra nieko protingesnio, kaip išsižadėti proto“. Aš neabejoju tik tuo, ką jaučiu. Ir rašau tik apie tai. Nesistengiu niekam įtikti ar patikti – tik būti nuoširdus.

Tai nėra knyga apie religiją. Kiekviena kultūra turi savą „šventumo“ sąvokos sampratą, bet atidžiau pažvelgus galima pamatyti, kad norima išreikšti tuos pačius dalykus, kurie man yra vienodai artimi ir svarbūs, atskleidžiantys pačius giliausius žmogaus potyrius.“

Jei perskaitę šią knygą neimsite manęs nekęsti labiau nei didžiausio savo priešo arba nepamilsite kaip geriausio draugo, vadinasi, skaitėte ją užsimerkę.

Gyvenimas yra prasmingas tada, kai mes ieškome jo prasmės.

Ir ši knyga – visiems ieškantiems“, – taip savo knygą pristato pats jaunasis rašytojas.

Po pirmojo romano „Šnabždesys“ pasirodymo V.Normanas sulaukė net tik komplimentų, bet ir kritikos. Dar vienas Vytauto Didžiojo universitete filosofiją studijuojančio rašytojo romanas, panašu, gali tapti ne mažesniu diskusijų bei skirtingų nuomonių objektu.

Poetas ir vertėjas Marius Burokas, vertindamas kontroversišką jaunojo rašytojo darbą, pabrėžė, kad tai savitas ir daug aktualių klausimų keliantis romanas. „Šiais laikais jaunų ir mąstančių, o ne šokiruojančių lietuvių prozininkų reta“, - gyrė V. Normaną gerai žinomas literatas.

„Šventumo“ ašį sudaro skaudi ir tragiška pagrindinio veikėjo gyvenimo drama. Bandydamas parodyti sužalotą žmogaus sielą, knygos autorius kelia visais laikais aktualius, bet šiuo metu ne itin madingus ir nurašytus klausimus: kuo tikėti, kur ieškoti dvasinės atramos prieštaringame šių dienų pasaulyje, kiek dievybės, absoliuto vaizdinį įvairios kultūros susikuria pagal savo paveikslą ir panašumą, ar galima ieškoti jo objektyvumo, pagaliau kokią vietą šių dienų žmogaus moralės kodekse turi tokios sąvokos kaip garbė, sąžinė, užuojauta?

Knygos autorius skverbiasi į sielos gelmes, bandydamas ten rasti atsakymus, kurių nesugeba pateikti mokslas.

Diskutuojant apie religiją, vis dėlto didžiausias prioritetas skiriamas tam, ką žmogus jaučia, kas vyksta jo viduje. V.Normanui būdingas deklaratyvus ir drastiškas rašymo stilius ir antrajame romane vaidina nemažą vaidmenį. Drąsiai kritikuojami visuomenės stereotipai, kartkartėmis net šiek tiek įžūlokai pašiepiamos nusistovėjusios normos. Pats autorius tai komentuoja gana paprastai: „Jei kažkas nori lengvo skaitalo prieš miegą ir rašytojų, neturinčių savo nuomonės, tegu skaito ką nors kita. Man, priešingai nei daugumai Lietuvos rašytojų, svarbiausia ne gražiai blevyzgoti, o kažką pasakyti. Ir tai, ką pasakau, negali būti visiems priimtina. Tačiau kažkas turi pasakyti ir tai, kad karalius nuogas. Dažniausiai tai padaro tie, kuriems nusispjaut, ką apie juos galvoja kiti. Aš - būtent toks, todėl apie mane ir mano kūrybą galima sakyti bet ką“, - griežtai nukerta autorius.

Akivaizdu, kad „Šventumas“ yra vienas įdomiausių jaunų autorių darbų, kuriam sunku rasti analogą lietuvių literatūroje. „Tai, ką rašau aš – nerašoma, nes visų pirma – nepopuliaru, o antra – be išimties kritikuojama. Nors kai kas ir bando įrodinėti, jog tai seniai žinomos tiesos, bet, paprašius pateikti panašių knygų pavyzdžių, vis dėlto jų neatsiranda“, - sako Vilis.

Nors romane aptariami su religija sietini dalykai (krikščionybės radimasis, Evangelijos pagal Tomą, kabalos ir Jehovos liudytojus), bet sprendžiami ir amžinieji būties klausimai: kaip atsirado Visata, žmogus ir, svarbiausia, kokia yra gyvenimo prasmė, ar apskritai tokia prasmė yra.

Paklaustas, kokiai auditorijai skirtas naujasis romanas, V.Normanas, kaip visada, buvo kategoriškas: „Niekada neskirstau knygų, kaip ir žmonių, į amžiaus kategorijas. Priešingai nei daugelis mano, aš visiškai nesistengiu spraustis į dažniausiai apgailėtiną suaugusiųjų pasaulį. Aš rašau, į jį žvelgdamas iš savo kampo. Jeigu suaugusiesiems mano knygos atrodo vaikiškos, galiu pasakyti tik tiek – labai dažnai, žvelgiant į rimtus ir solidžius veidus, man jų gaila. Gaila dėl to, kad jiems aktualiau yra orų prognozė nei Žemės atsiradimo problema, svarbiau, ką valgys pietums, nei tai, kaip pažįstame pasaulį. Taip, aš esu jaunas, pozityvus svajotojas, rašantis apie tai, kas nesikeičia, nesibaigia ir daugeliui nerūpi. Taip, galbūt dėl daugelio dalykų esu neteisus, bet aš niekada nesakau, kad mano knygose yra tiesa. Aš ieškau ir abejoju. „Šventumas“ – tikrai nėra tobula knyga, ji, be abejo, turi daug trūkumų ir aš niekada jos negirsiu. Man svarbiausia – perteikti skaitytojams tai, ką esu išgyvenęs, pasidalinti su jais savo jausmais ir mintimis. Vidiniai potyriai nematuojami amžiumi: juos arba sugebi perteikti, arba ne“.

Lidija NARUŠEVIČIŪTĖ

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija