Ar nepavargome nuo lietuviškos popmuzikos?

Andrius TEIŠERSKIS

Popmuzika yra labai svarbi populiariosios šiuolaikinės muzikos dalis, susidariusi XX amžiuje iš liaudies dainų ir šokių. Ji neretai yra painiojama su populiariąja muzika, nekreipiant dėmesio į jos specifinį stilių, kuris turi tokią pat išraišką kaip rokas, dance, ritmenbliuzas ir kt. Kartais popstilius yra lyginamas ir su softroku bei poproku.

Pradedant kalbėti apie popmuziką, kyla asociacija su fonograminiu muzikos atlikimu. Ne paslaptis, kad dauguma popmuziką atliekančių žmonių nevengia dainuoti pagal fonogramą ir turbūt nelabai suvokia, ką praranda. Grojant ir dainuojant gyvai, atsiranda daug erdvės improvizuoti, viskas atrodo tikra ir gražu.

Reikia kurti savo muzikinį skonį ir jį nuolat lavinti, jei tai aktualu. O klausyti visko iš eilės vien tik tam, kad pažintum įvarius muzikos stilius ir sroves – paprasčiausiai kvaila.

Muzika gali būti kūryba, turinti didelę meninę vertę, tačiau gali būti ir tiesiog komercinė priemonė siekiant šlovės ir pinigų. Būtent tokia priemonė ir yra popmuzika. Be abejo, visur reikia įdėti širdies, ir popmuzika nėra išimtis. Tačiau joje yra pernelyg daug banalių, beprasmių žodžių.

Reikia kažką keisti

Grupės „ŽAS“ nariai, prieš dešimtmetį groję sunkųjį roką, prieš metus savo svetainėje www.zas.lt tvirtino, kad į popmuziką reikia žiūrėti tik teigiamai. Tai yra verslas – sąžiningas verslas gaminant produktą, kurio reikia vartotojui. Tačiau „ŽAS“ nariai pripažino, kad žiauroka girdėti, kai apie muziką kalbama kaip apie konservus ar tualetinį popierių, nors tokia yra realybė. Ir ne tik čia, bet ir visame pasaulyje. Jų manymu, popmuzika – lengvabūdiškas produktas, bet malonus tiek akiai, tiek širdžiai. Visgi jie pripažino, jog Lietuvos popgrupės ar atlikėjai beveik neturi perspektyvų. Ir ne todėl, kad neturime talentų ar geros muzikos. Tiesiog darome viską ne taip. Turima omenyje tai, kad trūksta pažinčių, geresnio Lietuvos įvaizdžio pasaulyje ar bent jau Europoje, taip pat profesionalių prodiuserių bei vadybininkų. Be to, lietuviškas „popsas“ pernelyg „skystas“ lyginant su kitų šalių popgrupėmis ir atlikėjais.

Popmuzika tik savo egzistavimo pradžioje buvo tai, kas yra populiaru ir mėgstama. Galima išskirti praeityje populiarias grupes, tokias kaip „Dinamika“. Jos egzistuoja iki šiol, bet jų populiarumas yra smarkiai sumažėjęs. Tiesą sakant, dabar Lietuvoje popsu vadiname tokius kultūros reiškinius, kurie iš kitų panašių reiškinių neišsiskiria nei sudėtingumu, nei kokybe. Galbūt atėjo laikas suteikti popmuzikai daugiau prasmės, o gal tiesiog mažiau jos klausytis, nors vargu ar tai įmanoma, nes dauguma paauglių labai mėgsta švelnią, lengvai suprantamą muziką ir dainas.

Popsas yra muzika, tiesiog tenkinanti daugumos poreikius, nes daugeliui žmonių patinka būtent tokio pobūdžio muzika, kuri „plauna smegenis“ didžiajai daliai visuomenės. Kartais tereikia tik apsidairyti aplinkui ir pastebi, kiek daug visiškai pilkų žmonių tave supa. Bėda ta, kad, mano manymu (ir ne tik mano, bet ir kai kurių muzikos specialistų bei muzikantų), tokia muzika griauna kiekvieno žmogaus savitumą ir verčia asmenybę tapti panašią į daugumą.

Viešai protestuoja prieš popmuziką

Andrius Mamontovas, buvęs garsios grupės „Fojė“ lyderis, šiuo metu sėkmingai tęsiantis solinę karjerą, prieš kelerius metus scenoje pasirodydavo su marškinėliais, ant kurių būdavo užrašyta: „Popsas užknisa juodai“. Paklaustas, kodėl taip elgėsi, jis atsakė: „Tai protestas prieš masinį produktą, skirtą tik parduoti. Liūdna, kad muzika tampa preke, o klausytojai – vartotojais. Beje, popmuzika - ne tik muzika. Tai ir greito maisto restoranai, ir muilo operos per televiziją. Visose gyvenimo srityse nuolatos esame maitinami pigiais ir prastais produktais. Kartais atrodo, kad atpratome nuo to, kas yra tikra. Nemaniau, kad atsitiktinai vienam vakarui ant marškinėlių užrašyta frazė sulauks tokio rezonanso. Tai rodo tik viena: abejingų nėra, nesvarbu, ar žmonės piktinasi tais žodžiais, ar pritaria“. Jis buvo teisus, nes pastebėjo, kad banalioji muzika nuėjo per daug toli, reikia ją pristabdyti. Nepasakė, kaip tai padaryti, nes vargu ar žinojo atsakymą. Bet davė užuominą, kad jei žmonės atsimerks, jie pamatys, ką klauso, ir tada jau galės spręsti galutinai: teisūs jie ar ne.

Protestuoja ir kai kurios kitos Lietuvos grupės ar atlikėjai. Tarkime, grupė „Amberlife“ karjeros pradžioje dainavo saldžias dainas, o dabar, kai jų repertuare atsirado ir lengvojo roko elementų, iš tiesų pasidarė malonu klausyti. Manau, šioks toks pabėgimas nuo popmuzikos standartų davė teigiamų rezultatų, daugiau žmonių ėmė vertinti jų muziką.

Merginų grupė „Mango“ prieš metus scenoje sudainavo roko dainą, nors jos yra laikomos popmuzikos atstovėmis. Tas jų pasirodymas buvo vienkartinis ir galbūt surengtas tik tam, kad jos norėjo parodyti galinčios dainuoti ir be fonogramos. Vis dėlto pasirodymas buvo vykęs ir gana įdomus. Neaišku tik tai, kodėl jos taip pasielgė. Vargu ar tai buvo protestas prieš popmuziką (jos jį atlieka iki šiol), bet tai galima pavadinti žingsniu į priekį. Turiu omenyje tai, kad galbūt ir kitos merginų grupės pradės atlikinėti ne tokią lengvą muziką, o šiek tiek sunkesnę. Tą patį galima pasakyti ir apie „berniukus-saldainiukus“, dainuojančius mergužėlėms, liejančioms dėl jų (būtent dėl berniukų, o ne jų dainų) ašaras.

Menkas mūsų intelektas

Kaip matyti, dauguma muzikantų geriausiai sugeba kurti popmuziką. Tebūnie, čia nieko nepakeisi. Tačiau apmaudu, kad Lietuvoje popsą imasi kurti vos ne kiekvienas, juk nesunku dainuoti apie paukštelius arba merginas, kurias teko sutikti gatvėje. Tad toks menkas daugumos mūsų intelektas.

Kartais norisi žmonėms priminti, kad nereikia kurti to, ką kuria dauguma. Juk galima tapti savitu kūrėju, rasti nuo popmuzikos pavargusių žmonių ir bandyti įsibrauti į jų sielas su nuoširdžia muzika, kurta ne per dešimt ar penkiolika minučių.

Šių metų pradžioje viename „XXI amžiaus“ numeryje buvo teigiama, kad „lietuviškoji popmuzika pavirto rusiško ir vakarietiško kičo mišiniu. Šio teiginio antrąja dalimi galėtume pasidžiaugti, jeigu mūsų dainininkai ir kompozitoriai pajėgtų perimti geriausias Vakarų muzikines tradicijas, jų aklai nekopijuodami“. Klausantis nukopijuotų dainų, tikrai darosi bloga ir tuo pačiu liūdna, jog nemažai žmonių vis dar tiki, kad dainas sukuria patys lietuvių atlikėjai. Taip mąsto ne visi, bet nemaža dalis. Laimei, kai kurie dar šiek tiek išprusę muzikos srityje, neapsiriboja tik Lietuvos muzikos istorija, bet domisi ir užsienietiška kūryba.

Baigiant straipsnį apie lietuvišką popmuziką, tiesiog privalu akcentuoti, kad laikas visada teisus. Tai geriausias teisėjas ir šlovės indikatorius. Atlikėja Tigra, prieš kelerius metus šlovinta pirmame jaunimui skirto žurnalo „Mes“ puslapyje, tyliai išgaravo nuo scenos, ir dabar vargu ar galėtume prisiminti, kuo ji skiriasi nuo Tajos, Gintarės, Geltonos ar kitos ilgaplaukės ilgakojės gražuolės, neslepiančios figūros privalumų. Kuo gali nustebinti, patraukti dėmesį tokios grupės kaip „B‘avarija“ ar „Pikaso“ (pastarosios grupės vyrukai buvo supratingi, todėl neseniai išsiskirstė)? Tik jau ne dainų originalumu, nes amžinieji „myliu, noriu, laikau, nepaleidžiu, negaliu, atstok, užknisai, suradau geresnę(-į)“ atsibodo iki gyvo kaulo. Esu tikras, kad taip manau ne aš vienas. Tai malonu žinoti, nes labai jau nesinori bukinti galvos kvailomis dainų frazelėmis, kurios neduoda jokios naudos. Nebent veda kultūrinės degradacijos keliu, kuris visada asocijuojasi su kvailumu.

© 2006 „XXI amžius“