Ateitininkų kelias į ateitį

Pamąstymai apie XV ateitininkų kongresą

Kiekviena organizacija, norėdama įvertinti savo nueitą veiklos kelią, sudaryti galimybę nariams pabendrauti ir pasidalyti nuveikto darbo rezultatais numatant, kaip pagerinti juos, planuoti darbus ateičiai, remdamasi įstatais, šaukia suvažiavimus-kongresus. Neseniai įvykęs XV ateitininkų kongresas erdviuose Panevėžio kultūros rūmuose pasižymėjo gausiu dalyvių skaičiumi, geru organizuotumu. Suprantama, daugiausia dalyvavo jaunųjų ateitininkų – moksleivių. Tautiniais drabužiais pasipuošusios merginos prie durų pasitiko kongreso dalyvius. Prie registracijos stalų buvo galima įsigyti tik ką pakartotinai išleistą S.Ylos knygą „Ateitininkų vadovas“, žurnalus „Ateitis“, „Bitutė“ ir kitus dvasingos literatūros leidinius. Malonu buvo stebėti dalyvaujančius iš užsienio atvykusius ateitininkus. Kultūros rūmų antrame aukšte buvo eksponuotos nuotraukos iš ateitininkų gyvenimo, pateikta informacija apie vienos ar kitos kuopos veiklą, žvilgsnį traukė neseniai atkurtos Kauno medicinos universiteto studentų ateitininkų korporacijos „Gaja“ stendas. Visa tai maloniai nuteikė.

Susirinkusiuosius džiugino Šventojo Sosto ir Lietuvos Respublikos Prezidento sveikinimai kongresui. Juose buvo pabrėžta būtinybė ateitininkijai savo veiklą remti ne tik kongreso šūkiu „Kristuje gyvenkime ir kurkime“, bet ir atmesti moderniškumą, nepagrįstą autentiškomis žmogiškomis vertybėmis, raginimą nestokoti drąsos telkiant krikščioniškomis vertybėmis savo gyvenimus grindžiančių įvairių patirčių žmones, kurių darbuose ir gyvenime siekis „Viską atnaujinti Kristuje“ būtų visiems suprantamas ir matomas aiškiai. Panašios mintys atsispindėjo ir vėliau skaitytuose pranešimuose, tačiau jie buvo nuobodoki, nes tai buvo daugiau teorija, o praktiškų ateitininkams (ypač moksleiviams, studentams) patarimų, kaip ir ką veikti, pasigedome. Klausydami pranešėjų, prisiminėme ateitininkų himno žodžius, kuriuose sakoma: „...dirbkim, kovokime dėl Lietuvos“. Bet kurgi tas darbas ir kova? Kasdien matome daug taisytinų dalykų: elgesio ir kultūros stoką, sudaužytus stiklus autobusų stotelėse, girdime darkomą lietuvišką kalbą, apie nederamus mokinių tarpusavio santykius, jų nepagarbą mokytojams ir vyresniesiems, apie mokyklose diegiamas lytinio švietimo (o ne auklėjimo) programas, nusiskundimus dėl Lietuvos istorijos iškraipymo. O kur dar įstatymai, griaunantys šeimos sampratą, nerodantys jai deramo dėmesio, juose nekalbama apie gyvybės kultūrą, o propaguojama mirties kultūra? Neskatinamas patriotizmas, Tėvynės meilė. Nejaugi negirdime, kiek melo skleidžia per rinkimus būsimieji valdžios atstovai? Kasdien klausomės pranešimų apie skaudžias autoavarijas, kurias padaro girti vairuotojai, ir klausiame: kodėl reikiamai nekovojama su alkoholizmu, narkomanija? Klausomės kongrese pranešimų ir mąstome: ar visos šios išvardytos blogybės yra toleruotinos ateitininkui? Kodėl apie jas nekalba pranešėjai ir neragina visų mūsų, atvykusių į kongresą, su jomis kovoti, nepataria, kaip kovoti, kaip ateitininkui veikti visuomenę? Girdime tik teoriją: kaip tapti kataliku, ugdyti ir tobulinti savo asmenybę. Visa tai gerai, nes viena pagrindinių ateitininko veiklos ypatybių ir yra tapti brandžiu kataliku su jam būdingomis dvasinėmis vertybėmis. Tačiau užmirštama, kad yra dar ir kiti keturi ateitininko veiklai būdingi principai, o apie juos kažkodėl nutylima. Tiesa, apie šeimyniškumo principą trumpai buvo užsiminta. Tačiau nepaskelbti duomenys apie ateitininkų šeimų tvirtumą, kiek yra ilgamečių šeimų, kiek jau atšventusių savo jubiliejus. Kodėl kongreso metu nebuvo galima pristatyti tokių šeimų moksleiviams, studentams, jauniems sendraugiams? Neminėtas ir šeimos gausumo klausimas, mažo gimstamumo problema. Kiek jaunų ateitininkų šeimų emigravo į užsienį? Nejaugi tai nesvarbu mūsų ateitininkams, kurie turi dirbti dėl Lietuvos ateities? Negana to, vienas iš pranešėjų teigė, kad ateitininkams toleruotinas ir liberalumas, kad net visokios politinės pažiūros yra geros, tačiau jis, kaip žmogus, visgi patartų laikytis dešiniųjų pažiūrų. Nesuprantame, kaip galima puoselėti ir remti pažiūras ir partijas, kurios savo veiklą remia ateistine-materialistine pasaulėžiūra, suvokiant, kad ateitininko pasaulėžiūra yra idealistinė, paremta tiesa, kylančia iš Šventojo Rašto ir Kristaus bei Bažnyčios mokymo, o ne iš sukurtų savų įstatymų ar nusistatymų. Ne tik vyresnieji, bet ir jaunimas dabar jau mato, kad valdžioje esantys kairieji yra prisimelavę ir apgavę net ir savo rinkėjus. Prisimintina, kad jau 1927 metais Ateitininkų federacijos (AF) vyr. valdybos atsišaukime buvo konstatuota, kad ateitininkams reikia turėti aiškų politinį supratimą ir pasirengti politikos reikalams, kaip to reikalauja krikščioniškosios pasaulėžiūros principai. Nereikia bijoti tą daryti, nes bendras politinis pasirengimas nereiškia partinio ugdymo, o taip besielgianti ateitininkija netaps politinė organizacija. „Turėti principinį nusistatymą visuomeniniais klausimais dar toli gražu nereiškia būti partiniu žmogumi, kaip kad dažnai norima manyti, darant ateitininkams partiškumo priekaištą. Pilietinė visų pareiga rūpintis valstybės reikalais vis dar maišoma su partiniu apsisprendimu (S.Yla, „Ateitininkų vadovas. 2006, 438 p.). Prisimintinas ir Šventojo Sosto 2003 metais paskelbtas „Kataliko politiko katekizmas“, kuriame aiškiai nurodyta, už kokius asmenis katalikas turi balsuoti. Gaila, kad pranešėjams tebuvo galima pateikti tik klausimus, o dėl pranešimų net neleista pasisakyti, padiskutuoti.

Klausantis ataskaitinių pranešimų pasigedome konkretumo: kas nuveikta per ataskaitinį trejų metų laikotarpį, kokios klaidos padarytos, kaip išaugo ateitininkų gretos, ką nuveikė jaunučiai, moksleiviai, studentai, sendraugiai? Kiek yra kuopų, narių? Kokioje veikloje dalyvavo sendraugiai? Kodėl Sendraugių asociacijos pirmininkas V.Vaičaitis sužlugdė jos veiklą (tai jis pats prisipažino per sendraugių suvažiavimą birželį Kaune). AF pirmininkas L.Serapinas to nepaaiškino, tačiau daug laiko skyrė pasakojimui apie pastangas atgauti ateitininkų rūmus Kaune, o apie visą kitą veiklą pasakė, jog „bus galima rasti internete“. Panašiai kalbėjo ir revizijos komisijos pirmininkas. Jau praėjo pora mėnesių, bet iki šiol internete nerandame jokių minėtų ataskaitų! Tad kaipgi vertinti šį faktą? Negi buvo meluota? Jau vėliau, dalyvaujant Vilniaus vietovės valdybos ataskaitiniame susirinkime, sužinojome, kad čia mokyklose ateitininkais yra 1528 moksleiviai ir 36 studentai. Naujasis AF pirmininkas V.Malinauskas paskaičiavo, kad kiekvienais metais į studentų gretas turėtų įsilieti apie 300 moksleivių ateitininkų. Tad kur jie dingsta, kodėl neįsilieja? To niekas negalėjo paaiškinti. Matyt, mokyklose silpnai yra įdiegiama ateitininko krikščioniška pasaulėžiūra, todėl jauni žmonės, išėję į savarankiškesnį gyvenimą, neįstengia atsispirti vyraujančiai jų aplinkoje sekuliariai-moderniškai-ateistinei pasaulėžiūrai ir savo veiklą ateitininkijoje nutraukia.

Mus kiek nuvylė ir meninė programa. Nors ji buvo gerai parengta ir atlikta neblogai, tačiau įskaudino anglų kalba atliekama daina. Mąstėme: nejaugi ateitininkų kongrese nesugebame pademonstruoti vieną iš savo skelbiamų principų – tautiškumą. Turime tiek daug puikių lietuviškų dainų, kuriomis galima pradžiuginti kiekvieno mūsų širdį, o ypač tai svarbu, kada yra susirinkęs gausus jaunimo būrys! Ir kongreso metu ugdykime juose meilę savo kalbai, savo gimtinei!

Kongrese nebuvo pagerbti ir labiausiai ateitininkijai nusipelnę sendraugiai. Apie juos kalbėta mažai, nebent tiek, jog į valdybą reikėtų rinkti jaunus sendraugius (trisdešimtmečius, keturiasdešimtmečius ir pan.), kad šie galėtų organizuoti bendravimus šeimomis ir t.t. O kur vyresnieji sendraugiai, kodėl jie nedalyvauja ateitininkijos veikloje? Susidarė įspūdis, kad jie išvis nereikalingi, o tai parodė ir rinkimai, nes nė vienas iš vyresniųjų nebuvo išrinktas nei į valdybą, nei į tarybą. Nė vienam iš jų nebuvo leista pakalbėti ir pasidalyti savo gyvenimo patirtimi ir veikla. O buvo tokių, kurie okupanto buvo persekiojami ir už savo pažiūras bei meilę savajam kraštui buvo ištremti į Sibirą, išvyko į užsienį ar patyrė politinio kalinio dalią. Jų pasisakymas turėtų reikšmės patriotiškai auklėjant jaunimą.

Kaip ir kiekvieno anksčiau vykusių kongresų metu, taip ir šiemet, neapsieita be naujų įstatų priėmimo. Tai daryta motyvuojat dėl besikeičiančių Lietuvoje civilinės teisės įstatymų. Manome, kad šimtametei ateitininkų organizacijai, turėjusiai ilgus metus savo įstatus, yra netikslinga kas keleri metai juos keisti, ypač kai dabar Seimo priimami įstatymai dėl skubotų jų priėmimų yra nuolat papildomi, keičiami, tobulinami. Tad kyla klausimas: ar būsimame kongrese vėl nekeisime įstatų?

Kongresas baigė savo darbą naujos AF valdybos ir tarybos rinkimais, naujojo AF pirmininko kalba. Pasigedome rezoliucijų, kurios būtų konstatavusios nors vieną kitą esančią blogybę, rodančių joms nepakantumą ir norą jas šalinti. Dar 1935 metais nepriklausomoje Lietuvoje, Telšiuose, vykęs ateitininkų kongresas buvo priėmęs net 18 rezoliucijų. Kodėl dabar, esant tiek daug negerovių, apgaulės, smurto ir melo, daliai tautos praradus dvasines vertybes, ateitininkai tyli? Nejaugi mūsų tikslas ugdyti tik asmenybes, kurios į aplinką nereaguotų, o gyventų uždaroje erdvėje?

Jeigu apie įvykusį kongresą paskaitysime atsiliepimus spaudoje, tai rasime vieną kitą kritišką mintį apie jį. Tačiau manome, kad jų turėtų būti daugiau ir atviriau išreikštų. Turime vadovautis popiežiaus Jono Pauliaus II mintimi – nebijoti! Turime nebijoti atvirai sakyti tiesą, kad ir kokia ji būtų nemaloni, siekiant, kad mūsų viena seniausių Lietuvos organizacijų, į ją atsižvelgdama, stiprėtų ir augtų. Ateitininkų organizacijos kūrėjai turėjo vienintelę mintį: išugdyti jaunuolius tvirtais katalikais, kad jie vėliau, remdamiesi krikščioniškosiomis dvasinėmis vertybėmis, kurtų tvirtas šeimas, mylėtų savo Tėvynę ir būtų savo krašto karštais patriotais, inteligentais ir visuomenininkais. Ne veltui jie ją mylėjo ir todėl daugelis jų žuvo nelygioje kovoje su okupantu gimtinėje ar tremtyje. Turime nebijoti ir apie tai kalbėti. Tai įpareigoja mūsų pasaulėžiūra ir mūsų ateitininkų himno paskutinieji žodžiai!

Grįždami namo, svarstėme: koks bus ateitininkijos kelias toliau? Ar ateitininkai stengsis vesti į gražesnę Lietuvos ateitį? Manome, kad į ją jie turėtų eiti kartu su gyvenimu ir savo pavyzdžiu – išsilavinimu ir inteligentiškumu – skleisti ne tik krikščioniškąsias dvasines vertybes, patriotizmą, meilę savo Tėvynei, bet ir kovoti su esamomis negerovėmis – žmonių ydomis ir jų dvasiniu nuopuoliu.

Vilniaus vietovės ateitininkai
prof. habil. med. dr. Leonas Laimutis Mačiūnas,
Julija Ambrasienė,
Laisvės kovų dalyvių sąjungos pirmininkė

© 2006 „XXI amžius“