„XXI amžiaus“ priedas jaunimui, 2006 m. lapkričio 10 d., Nr. 11 (84)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Muzikos grupė „FOJĖ“

Andrius TEIŠERSKIS

„Fojė“ lyderis Andrius Mamontovas

1983 metų rudenį Andrius Mamontovas (vokalas, mušamieji), Arnoldas Lukošius (klavišiniai) ir Darius Tarasevičius (boso gitara) Vilniaus 18-ojoje vidurinėje mokykloje (dabar Antakalnio vidurinė) įkuria grupę „Sunki muzika“. Po kelių mėnesių prie grupės prisijungia Algis Kriščiūnas (mušamieji), todėl Andrius palieka būgnus ir į rankas paima gitarą.

1984-aisiais „Sunki muzika“, pervadinta į „Fojė“, dažniausiai koncertuoja kitose Vilniaus mokyklose bei studentų šventėse. Grupės repertuare atsiranda vėliau išgarsėjusios dainos: „Kitoks pasaulis“, „Liūdesys“, „Krantas“ ir „Vaikystės stogas“.

1985-aisiais „Fojė“ įrašo savo dainas Vilniaus plokštelių studijoje. Tais pačiais metais grupę palieka A.Kriščiūnas ir D.Tarasevičius. Andrius su Arnoldu suranda naujus muzikantus: Romą Rainį (boso gitara) ir Eugenijų Pugačiuką – Genį (mušamieji). „Fojė“ repetuoja Vilniaus inžinerinio statybos instituto patalpose ir koncertuoja studentų šventėse. Būtent šiais metais grupė labai išpopuliarėjo ir prasidėjo jos šlovės laikai, kurie tęsėsi iki pat iširimo (1997).

1997-ųjų gegužę „Fojė“ sugroja paskutinius tris atsisveikinimo koncertus Klaipėdoje, Kaune ir Vilniuje. Paskutiniajame, kuris įvyksta gegužės 17 dieną Vilniaus Vingio parke, susirenka 60 tūkst. žmonių.

2000-aisiais režisierius Donatas Ulvydas apie grupę sukuria istorinį videofilmą, pavadintą „14“. Jo pristatymo metu keturi jos nariai pirmą kartą po grupės iširimo vėl pasirodo kartu.

2002-aisiais išleidžiamas visų laikų geriausiųjų „Fojė“ dainų dvigubas albumas „Paveikslas“, kuriame surinktos 32 pačios geriausios ir populiariausios grupės dainos bei niekur neišleista daina „Paveikslas“. Albumas „Paveikslas“ – paskutinis taškas grupės albumų leidyboje. Ta proga visi keturi grupės nariai A.Mamontovas, A.Lukošius, A.Kriščiūnas ir Darius Burokas antrą kartą po grupės iširimo viešai pasirodė drauge. Birželio 7 dieną internete buvo atidarytas „Fojė“ garbės puslapis www.foje.lt.

Muzika paliečia žmonių sąmonę

Grupės dainos labai dažnai susilaukdavo didelio populiarumo, nes žmonės jose įžvelgdavo prasmę, kuri leisdavo pasinerti į savo sąmonę ir pažiūrėti į save šiek tiek kitaip, nei buvo žiūrima iki tol. Dainoje „Kitoks pasaulis“ bandoma pripratinti žmogų rasti savyje motyvacijos gyventi. Jei būna labai sunku, patariama į savo problemas pažiūrėti ne taip griežtai, kaip įprasta žiūrėti, o su trupučiu humoro. Panašūs dalykai akcentuojami ir vienoje pirmųjų grupės dainų „Liūdesys“, tačiau skirtumas tas, kad šioje dainoje tiesiog prašoma nebijoti liūdėti, nes liūdesys – tai sielos džiaugsmas, o bent jau laikinai nudžiuginti savo sielą yra būtina. Tiesą sakant, šioje dainoje galima įžvelgti sąžiningo ir jautraus žmogaus poziciją pasaulio atžvilgiu: jei pasaulis nusiminęs, jis negali sau leisti šypsotis, kad pasaulis nepamanytų, jog tyčiojamasi iš jo liūdnumo. Arba tiesiog iš solidarumo. Beje, liūdesio tema dominuoja daugumoje „Fojė“ dainų. Tai nereiškia, kad visos dainos buvo baladės, nebuvo nė vienos „greitos“. Norima pasakyti, kad, grupės narių manymu, liūdesys yra viena iš neatsiejamų visuomenės dalių. Sunku pasakyti, ar tai apima tik Lietuvos visuomenę, bet žinant, kad tiek grupės lyderis A.Mamontovas, tiek kiti jos nariai buvo kosmopolitiškos asmenybės, galima pateikti bent jau hipotezę, kad liūdesys – viena pagrindinių viso pasaulio jungčių.

Justinas Bočiarovas „Literatūroje ir mene“ publikuotame straipsnyje „20 metų vidutiniškai“ teigė, kad su grupe „Fojė“ užaugo dvi kartos. Mergaitės koncertuose alpo ir verkė, o kai kurie berniukai netgi troško dainų žodžiais perteiktas idėjas pritaikyti gyvenime. J.Bočiarovas pripažino, jog grupė yra fenomenas lietuviškos muzikos pasaulyje, nes, praėjus beveik aštuoneriems metams po jos iširimo, daugumą grupės dainų dabartiniai trisdešimtmečiai ir keturiasdešimtmečiai moka beveik mintinai. To paties negalima pasakyti apie laikinąsias „žvaigždutes“, kurios tai sužiba, tai vėl dingsta Lietuvos muzikinėje erdvėje. Galėtų jų ir nebūti, nes tikrai nesinori garbinti šešiolikamečių, kurie sukuria du ar tris hitus ir vėl išnyksta.

„Fojė“ savo dainose palieka labai daug vietos žmogaus fantazijai. Kiekvieną grupės dainą skirtingi žmonės gali suprasti absoliučiai skirtingai. Kiekvienas jų tekstuose gali ką nors prisitaikyti sau, matyti kitą prasmę. Manau, kad logiško tų dalykų paaiškinimo nėra. Tiesiog „Fojė“ užburia klausytojus, jų sąmonę.

Svarbiausia ne religija, o tikėjimas

Grupės lyderis A.Mamontovas viename interviu yra pasakęs: „Dievas turi daug veidų, pavidalų, Jo negalima apibrėžti taisyklėmis ar žodžiais, Jį reikia tiesiog priimti. Jis mums davė tiek religijų, kad tik mes nors kurią vieną iš jų pasirinktume. Dėl to nėra svarbiausia, kokią religiją išpažįsti, svarbiausia, kad tu tiki. Tikėjimas yra svarbiau už viską. Ar tu vilkėsi budisto drabužiais, ar vienuolio abitu, tai nebeturi reikšmės. Jeigu nepripažįsti kitų religijų, vadinasi, nesupranti savo religijos iki galo“. Panašios temos gvildenamos ir viename iš grupės albumų „Kai perplauksi upe“ (1995). To paties pavadinimo dainoje kalbama apie mirties ir gyvenimo akistatą, apie tikėjimą. Ypač akcentuojamas tikėjimas.

„Turiu savo kelią. Man absoliučiai viskas, bet koks veiksmas turi dvasinį pagrindą. Man visas gyvenimas yra dvasinis. Man nereikia vaikščioti į bažnyčią, nepriklausau jokiai religinei konfesijai. Meldžiuosi visą laiką, kaip ir kiekvienas žmogus meldžiasi visą laiką“, – sakė A.Mamontovas pristatydamas albumą „Kai perplauksi upe“.

Dainoje „Paskutinis traukinys“ dainuojama apie tikėjimą pačiais nerealiausiais dalykais – jeigu jais nebus tikima, tai nėra ko gyventi. Juk visada gyvenimo kelyje turi atsirasti traukinys, kuris suteiks galimybę (galbūt jau paskutinę) pasirinkti: lipti į gyvenimo vagoną ar ne. Vienoje populiariausių „Fojė“ dainų „Žvaigždės kartais krenta“ teigiama, jog būtina tikėti tuo, kad ir priešas gali ištiesti ranką, kad meilė gali pakeisti pasaulį, nes tik tokiu atveju galima pagauti laimės žvaigždę. Žvaigždę, kuri nušvies visą gyvenimą ir parodys, kuriuo keliu eiti.

Grupės „Fojė“ dainose tikėjimas siejamas su pokyčiais, kuriems vykstant gali skaudėti, bet skausmas tampa mielas, nes suvokiama, kad po jų akys nušvis džiaugsmu. Tikėjimas taip pat siejamas su palaimos akimirkomis, ypač tomis, kai pradedama suprasti, kad esi laimingas žmogus, tikintis tuo, ką veiki šiame pasaulyje ir ką nori veikti ateityje.

„Fojė“ asocijuojasi ir su erdve. Kai klausai grupės albumų, iš tikrųjų egzistuoja erdvės, ir jos gali būti suvokiamos labai įvairiai. „Fojė“ laikotarpis yra tarsi erdvės plėtimosi metas. Tos erdvės, kurioje galima kurti savitą gyvenimo atmosferą, papildyti ją nuotaikomis ir idėjomis. Tada vienas ar kitas žodis įgauna visiškai kitą prasmę, ir kiekvienam žmogui skamba asmeniškai. A.Mamontovas teigė: „Žinoma, visada norisi palikti erdvės kiekvienam suprasti dainą taip, kaip jis ją įsivaizduoja. Niekada nesinorėtų įteigti tam tikro dalyko iki galo, norisi kiekvienam žmogui palikti pasirinkimo laisvę. Tokia jau mūsų grupės muzikos filosofija“. Norisi pridurti, kad kiekviena grupės daina – tai tarytum tikėjimo daina. Tikėjimu, kuris pagrįstas noru pakeisti pasaulį, pakeisti tai, kas atrodo kvaila ar atgyvenę.

Labai savitas ir išskirtinis pasaulio suvokimas

Grupės dainos dažniausiai yra filosofinio pobūdžio, leidžiančios pasinerti į sąmonę, paliesti tuštumą ar įsivaizduoti save skrendantį dangumi kaip paukštį. „Fojė“ dainos – tai savotiškas ir labai savitas pasakojimas apie tai, ką jaučia šiuolaikinio, modernizuoto pasaulio žmonės. Visada įdomu rasti tai, kas yra bendra visiems žmonėms, nepriklausomai nuo jų amžiaus, socialinės padėties, politinių pažiūrų, rasės, tautybės. Grupės dainose galima rasti tai, ką vargu aptiktum kituose „Fojė“ to meto ar dabartinėse Lietuvos grupių ar atlikėjų dainose. Vis dėlto iš „senučių“ grupių galima išskirti „Antį“ ir „Hiperbolę“, o iš šiuolaikinių atlikėjų – dainininkę Jurgą Šeduikytę, kuri, beje, yra gera A.Mamontovo draugė. Tad matome, kad Lietuvoje trūksta aukšto lygio populiariosios muzikos atlikėjų.

Kita vertus, „Fojė“ kartos muzika ar bent jau muzikinė stilistika labai domino žmones, nes tai buvo vienintelė grupė, bandanti atkartoti iš Vakarų ateinančias tendencijas. Vėliau buvo atrasti saviti, nepriklausomi muzikos stiliaus ypatumai, kuriais remiantis, į pasaulį buvo žiūrima labai savitai, labai filosofiškai, bet tuo pačiu ir suprantamai. Būtent šie aspektai dar labiau padidino „Fojė“ populiarumą. Žinomas muzikologas Darius Užkuraitis prieš kelerius metus teigė, kad grupė „Fojė“ buvo išskirtinė, nes visada turėjo savo stilių, skirtingai nuo kai kurių dabartinių Lietuvos grupių, kurias jis palygino su kramtomąja guma.

Apskritai ryškų pėdsaką Lietuvos muzikos istorijoje palikusios „Fojė“ dainų populiarumas nemažėja. Anot „Bomba Records“ atstovų, šios grupės albumai ir toliau turi paklausą. Internetinėje grupės svetainėje galima aptikti ne tik tradicinių grupės narių duomenų (biografijas, diskografiją, dainų tekstus, fotogaleriją), bet ir pokalbių kambarį. Jame galima bendrauti su po visą pasaulį išsibarsčiusiais grupės gerbėjais, kurie tikriausiai giliai širdyje tikisi „Fojė“ atsikūrimo, ypač tie, kuriems grupės pavadinimas asocijuojasi ne tik su fantastišku jos populiarumu, bet ir su gyvenimo suvokimą praplėtusiomis asmenybėmis.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija