Neišsiųstas laiškas emigrantams

Petras GIRDZIJAUSKAS

Mano mielieji suaugusieji ir pypliai!

Nuoširdžiai ačiū už laiškutį, kurį gavau Vilniuje gruodžio mėnesio 12 dieną. Mūsų didžiausi norai – kad Jums sektųsi, kad Kalėdų šventės būtų gausios ir aidėtų linksmybių garsais.

Mus žavi Jūsų lankomas Niujorkas ir Niagaros kriokliai, Jūsų pastangos melstis lietuviškai (nors nebūtina, Dievas supranta ir kitas kalbas), savo vaikus šeštadieniais mokyti lietuviško rašto.

Dar baudžiavos gadynėj, dar trinyčiuos,

Dar pliekdamies sunkiausiuose varguos,

Gražias ir aukštas statėme bažnyčias.

Su bokštais besistiepiančiais danguos.

(Iš Antano Miškinio „De profundis“)

Vilniaus miesto Lazdynų mikrorajone baigiame statyti švento Jono Bosko bažnyčią ir vienuolyną. Kasdien triskart aukojamos šv. Mišios (nors tiek pat aukojama ir lenkiškai). Dabar mūsų klebonas lenkas kunigas Jacekas, o vienuolyno administratorius – italas, bet jie šv. Mišiose meldžiasi ir pamokslus sako lietuviškai.

Vien tik Lazdynuose veikia penkios mokyklos, kuriose mokoma lietuviškai. Viena jų – gimnazija. Galit pastebėti, kad šeštadieninių lietuvių kalbos mokyklėlių mums lyg ir nereikia.

Tiesa, Lazdynuose mes neturime Niujorko, Niagaros krioklio, Atlanto vandenyno su rykliais ir krokodilais. Bet mes turime aukščiausią ir šviesiausią (326 m aukščio) Kalėdų eglutę Europoj, kurios nei Jūs, nei Jūsų vaikai gali ir nepamatyti, nes Jūsų bendrapilietės kinės ir afrikiečiai yra kitatikiai – Kalėdų nešvenčia. Nepamatysite ir vilnietiškų Belmonto krioklių, kurie ne milžinai, bet tokie pat puikūs kaip Lietuva, iš kurios Jūs, pasigriebę išsilavinimą ir ne plikom rankom, slapčia pabėgot. Neturtinga mano tėvynė dar labiau suvargo netekusi savo vaikų, kurie pagailėjo pastangų savo šaliai ir atidavė jas svetimai – turtingajai. Jūs ir Jūsų vaikai tapote bėgliais, gal net klajokliais, lakstančiais paskui dolerių maišus.

Man teko sutikti ir kitokių Lietuvos vaikų, kurių Jūs nesupratot ir nesuprasit. Jie, kaip belaisviai išvaryti iš Lietuvos, grįždavo tėvynėn jau pirmą dieną, kai tik jiems nuimdavo grandines. Nemanykit, jiems ten žadėdavo ir prakaitu uždirbamo turto, ir gražuolių svetimšalių, ir svečios šalies pilietybę. Tačiau Lietuvos kraštas, giminės, kaimynai jiems buvo didesnė vertybė už turtus ir gražuoles. Tokių vaikų, žvyrduobėse dūlančių kaulų, kitų prakaito dėka Jūs randate adresus, kuriais galit parašyti apie vandenynus, krioklius ir krokodilus, pasididžiuoti prieš anuos.

Vienas kitas iš anų, žinoma, susigundė gražuolėmis, turtu ir liko ten. Dabar jų vaikaičiai turkmėnai perėjo į islamą, nebežino, kur ta vargana Lietuva.

Mielieji, neleiskit vaikučių prie vandenyno, nes juos pagriebs krokodilai. Jie neturi supratimo apie globalizacijos procesus, todėl nuplukdys vaikus į Afriką. Ten daug juodaodžių. Jūsų vaikaičiai bus juodi. Aš, atvykęs į niujorkus, juos sutikęs prie krokodilų, neatpažinsiu.

Jus mylintis dėdė iš Vilniaus – Kalėdų proga

© 2007 „XXI amžius“