Tėvai nepasikalbėjo, neapsikabino…

Vis rečiau rasi tvarkingų daugiavaikių šeimų. Auga dabar šeimose vienas du vaikai, o jei trys – tai jau labai daug. Nesakau, kad tie vaikai auga išlepę, egoistai, savimylos. Visi tėvai myli savo vaikus, ir tai natūralu. Kiekvienas tėvas, mama trokšta, kad jų vaikai augtų viskuo aprūpinti, svarbiausia, kad nesiskirtų iš draugų.

O ar dažnai dabartinės mamos savo vaikui pasako: „Vaikeli, aš tave myliu“? Dažniau vaikai yra barami, ujami reikia ar nereikia, keikiami.

Mylintys tėvai niekad vaiko nekeiks, neburnos ant jo. Ar nereikėtų patiems tėvams prisiminti savo vaikystę, jaunystę, brandų amžių. Juk nė vienas neužauga nedarydamas klaidų. Daugiavaikių šeimų vaikai nuo mažens pratinti prie darbo, moka pasirūpinti broliu, sesyte.

Anksčiau kad ir kiek tėvai užsiėmę, pavargę būdavo, rasdavo laiko su vaikais nueiti prie upės ar ežero, paskaityti pasakėlę, pagaliau paglostyti galvą, priglausti prie krūtinės… Dabar reta mama taip daro. Yra kompiuteriai, internetai, televizorius…

O man taip norisi paklausti: ar gali geras žmogus užaugti be mamos meilės? Gal jis ir užaugs geras, bet jo širdis visam gyvenimui suluošinta. Mes stebimės, iš kur tiek girtuoklių, nelaimėlių, narkomanų. Manau, kad šaknų reikėtų ieškoti jų tėvų šeimose.

Pažįstu vaikinuką, kuris save laiko tikinčiu, bent tėvai taip mano ir nori, o jis stipriai vagiliauja. Tą šeimą stebiu seniai, atrodo – ideali, bet taip nėra. Vaikai laikomi pririšti lyg ant kokio pavadėlio, jų tėvai niekur neišleidžia. Nesvarbu, kad tau šešiolika ar dvidešimt metų. Jie mano, kad vaikai visur turi klausyti tėvų. Jau ir mažas vaikiukas kišenėlėje ar taupyklėje turi pinigėlių, o čia tėvai nusprendė, kad net kišenpinigių vaikams nereikia, kad jie viskuo aprūpinti. Tėvai labai klysta taip mąstydami. Ir kai jų sūnus apsivogė vieną, antrą, trečią kartą, tėvai nežinojo kur akis dėti iš gėdos.

Bet netrukus viskas buvo užglaistyta, tėvai stengėsi, kad kuo mažiau šnekų būtų. Juk tai didelė gėda – vaikas apsivogė. Atrodo, kad tėvai turėjo nuoširdžiai su sūnumi pakalbėti, paklausti, kodėl pilnametystės sulaukęs vaikinas taip elgiasi. O niekas su juo nekalbėjo. Tėvai ne alkoholikai, tai religinga, darbšti šeima. Bet nėra vien vaiko kaltė, kad jis vagiliauja, nes pirma reikia pažvelgti į tėvų ir vaikų santykius. Mes dažnai galvojame taip: jei žmogus lanko bažnyčią, tai jis yra tikrai geras, nuoširdus, sąžiningas. Bet taip nėra. Dažnai būna kitaip: išeina iš bažnyčios ir tuoj skuba apšnekėti kaimyną, draugą, artimą. Jei žmogus tikrai tikintis, tai jis kaip tik stengsis padėti artimui. Mums visiems reikėtų prisiminti, ko mes einame į bažnyčią.

Juk visi norime šilto, malonaus žodžio, bendravimo.

Ieva S.

Akmenė

© 2007 „XXI amžius“