„XXI amžiaus“ priedas jaunimui, 2007 m. gegužės 11 d., Nr. 5 (90)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Širdžių barikados

Apie jauną žmogų, prieš 35-erius metus žuvusį už Lietuvos laisvę

Kęstutis Kasparas

Romas Kalanta 1972 metais
Nuotrauka iš Kalantų
šeimos asmeninio archyvo

Namas, kuriame gyveno
Kalantų šeima
Autoriaus nuotrauka

Milicininkų grandinė aplink
miesto sodą ir protestuojantis jaunimas

Jaunimo eisena Laisvės alėja
Kauno milicijos valdybos link
Nuotraukos iš Lietuvos
ypatingajame archyve
saugomos medžiagos

Nebėra laisvos Lietuvos,

O kas už ją dabar kovos?

1972-ųjų gegužės 14-oji, sekmadienis, Kaune alsavo įprasta socializmo idile. Laisvės alėja kaip visada buvo pilna žmonių, nerūpestingų, mylinčių, besidžiaugiančių gyvenimu. Tačiau kas galėtų nuspėti Kauno dvasią? Žydėjo kaštonų žvakės, o disidentais dar nekvepėjo...

Vidurdienyje miesto sodelyje, prie Muzikinio teatro, jaunuolis, sušukęs „Laisvę Lietuvai! Laisvę Lietuvai!“, apsipylė iš atsinešto trilitrinio stiklainio benzinu ir brūkštelėjo degtuką. Suliepsnojo gyvas deglas ir po kelių akimirkų iš skausmo parkrito ant žemės. Aplink buvę žmonės vieni puolė gesinti švarkais ugnį, kiti iškvietė medikus. 12 val. 50 min. „greitoji pagalba“ atvežė į Raudonojo kryžiaus (1-ą tarybinę) ligoninę apdegusį, jau be sąmonės.

Pavakaryje pasklido gandas greičiau už ugnį – miesto sode jaunas žmogus susidegino už Lietuvos laisvę. O jau gegužės 15-ąją susideginimo vietoje padėtos pirmos baltos kalijos.

Romas Kalanta gimė 1953 m. vasario 22 d. Alytuje, gyveno su tėvais Kaune, Panerių gatvėje, mokėsi 18-oje vidurinėje mokykloje, brandos atestatui įgyti perėjo į vakarinę. Jaunuolio gyvenime nėra nuverstų kalnų ar intelektualinių pasiekimų, ypač fizikos ir geometrijos srityse. Nėra sukrečiančios širdį gyvenimiškos patirties ar slaptos sąmokslininkų organizacijos ryšių. Tai buvo paprastas Kauno vaikinas iš Vilijampolės (Slabados), iš paprastos šeimos ir kaip visi ieškantis savo kelio. Jaunimui būdinga maištauti, ir jis pirmiausia nesitaiko prie uniforminės visuomenės. Maištauja prieš tėvus, mokytojus, aplinką. Romas netgi nebuvo maištininkas: ramus, santūrus ir ypač tvirto būdo, principingas. Ilgi plaukai savitumui pabrėžti ir akimirkos laisvės pojūtį suteikiantys šokiai „Dobilo“ klube tikrai nekėlė niekam pavojaus. Tačiau 1971-1972 metais Romas mintyse nejučia peržengė tą maištingajam jaunimui „leistiną“ ribą ir suvokė, kad jis nepritaps prie šio gyvenimo. Ir ne todėl, kad neturėtų tam fizinių ir dvasinių jėgų, nemylėtų ar būtų kuo nusivylęs. „Dėl mano mirties kaltinkit tik santvarką“, – tai parašyta jo priešmirtiniame raštelyje.

„Kaip man pakelt, kai mano akyse į purvą sutrypia balčiausią žiedą, kuomet jaunystė, sąžinė, tiesa po svetimšalio batais kenčia gėdą?“ Šie nežinomo poeto žodžiai iš pogrindinio rinkinėlio „Aukos ugninis kryžius“ (pakartotinis ab leidimas, 1992), skirto R.Kalantos žygdarbiui atminti, tiksliai apibūdina jaunuolio dvasinę būseną. Būtent pokalantinėje poezijoje, išreiškiančioje to meto jaunimo godas ir lūkesčius, dvasinę būseną, reikėtų ieškoti atsakymo apie priežastis, paskatinusias Romą Kalantą taip pasielgti, nors tikslias žinojo tik jis vienas.

Laisvės troškimas ir nepasitenkinimas sovietų santvarka buvo bendras lietuviškosios visuomenės bruožas. Tačiau užgniaužtos nuoskaudos glūdėjo labai giliai, o dėl baimės prarasti darbą, dėl šeimyninių aplinkybių ir panašių protingų argumentų buvo patogiau vilkėti raudonu gėdos – konformizmo drabužiu. Lietuvoje viešpatavo okupantai – „korikų ainiai, budeliai ir inkvizitoriai“ ir kolaborantai – „šlykštūs parsidavėliai, nutukę išėdom nuo valdovų stalų“, o politinės santvarkos stabilumą budriai saugojo KGB ir Bartašiūno specialios mokyklos auklėtiniai – „prakeiktos imperijos sarginiai šunes, pykčiu apsiputojusi akla padermė“.

Spėtume, kad R.Kalantos ryžtą paskatino Vengrijos, Čekoslovakijos įvykiai – vaikinas skaitė tą pačią tarybinę spaudą ir girdėjo tą pačią informaciją kaip ir kiti, tačiau nuo Prahos pavasario jau buvo praėję ketveri metai. Romui labiau rūpėjo lietuvių sportininkų pergalės negu politiniai-ideologiniai ginčai su marksizmo-leninizmo profesoriais ir propagandininkais. „Nekaltinkit dėl mano mirties nieko“ – nebuvo jokių mitinių organizacinių ryšių ir jų nesugebėjo surasti (ar supinti) visagalis KGB. Buvo tik vienu du – Romas ir jo Lietuva.

„Atleisk, Lina, aš kitaip negalėjau“, – tokie priešmirtiniai R.Kalantos žodžiai. Nes „išniekinta, kas šventa ir brangu, ateik, mirtie, aš negimiau vergu...“ Tūkstančių kraujas, nekaltai pralietas, motinų ašaros, nenumaldomas laisvės troškimas, gėda ir pažeminimas, prakeiksmai ir nuoskaudos, viltys ir svajonės, neišgirstos maldos – viskas virto ugnimi, išdeginančia vergystės dvasią.

„Kas žino, gal dar karštesnė, didesnė ugnis liepsnojo jo jaunoje širdyje, bet ta širdis amžiams nustojo plakusi“, – sakė Vytautas Kaladė. Gegužės 15-osios 4 valandą ryto Romas mirė. Pats tragiškas mirties faktas sujudino Kauną. Žmonės ėjo prie susideginimo vietos, kuri akimirksniu tapo viso Kauno dėmesio centru. „Žmonės ateidavo sodelin, dėdavo gėles, patylėdavo ir nueidavo toliau gyventi, dirbti, mylėti ir kentėti“ (V.Kaladė).

Bet net ir tokia forma reiškiama žmonių pagarba velioniui pasirodė esąs viešosios sovietinės tvarkos pažeidimas: milicininkai ir kagėbistai vartė gėles, mindžiojo, mėtė jas į šiukšliadėžes. Galiausiai pradėjo drausti pagarbos ženklus. Tada žmonės, vienas nuo kito susižinoję, skubėjo prie R.Kalantos namų, kur buvo pašarvotas velionis. Ne šimtai, o tūkstančiai išreiškė paskutinę pagarbą velioniui per tas porą dienų: dvi plačios eilės iš priešingų pusių laukė savo eilės patekti į vidų, daugybė žmonių būriavosi kitapus gatvės. Iš Romo tėvų sužinota ir laidotuvių data – 19 diena, 16 valanda.

KGB pajuto galimus „antitarybinius“ neramumus ir pasirengė juos užkirsti. Visų Kauno miesto vidurinių ir profesinių mokyklų direktoriai įspėjo vienuoliktokus, kad jie neitų į Romo laidotuves, nes už tai „bus sumažintas elgesio pažymys“. Laidotuves organizavo ir tvarkė KGB su Požėlos rajono kompartijos pirmuoju sekretoriumi Antanu Guiga priešakyje. Gegužės 19 dieną, 14 val., karstas tiesiogine prasme buvo pagrobtas, ir laidotuvių automobilis didžiuliu greičiu nudūmė į Romainių kapines.

Tarp 15 val. 30 min. ir 16 val. susirinkusieji į laidotuves nerado to, kurio atėjo išlydėti. Visiems buvo aišku, kad ne be pašalinės įtakos jos pagreitintos. Tai prasiveržė spontanišku pasipiktinimu, žmonės plūstelėjo į gatvę, pradėjo skanduoti šūkius: „Tegyvuoja Romas! Valio! Romas visada buvo mūsų širdyse!“ Buvo svarstoma patiems vykti į kapines, bet tą dieną autobusai į Romainius nekursavo. Ir čia kažkas šūktelėjo (vėliau tuo apkaltinti Vytautas Kaladė ir Antanas Kačinskas): „Į Laisvę! Į miesto sodą!“ Susirinkusiems šūkis virto veikimo programa: Iš Panerių gatvės Jurbarko gatve per Vilijampolės tiltą Vilniaus gatve iki Laisvės alėjos pradžios – keliolika minučių pėsčiomis su gėlėmis rankose ir skanduojant „Tegyvuoja Kalanta! Romas liks mūsų širdyse! Laisvę Lietuvai! Laisvė!“ Eisenos dalyvis V.Kaladė liudijo, kad skandavo ir kartu ėjo ne vien jaunimas, bet ir pagyvenę žmonės. Tie, kurie žinojo „apie baltus brolių kaulus, išbarstytus Sibiro rūdynuos“. Prie Katedros eisena sustojo ir tylos minute pagerbė R.Kalantos atminimą.

Prie susideginimo vietos visi susėdo ant grindinio, dėjo gėles, dainavo. Niekas nieko neorganizavo, viskas vyko savaime. Kadangi pradėjo suiminėti už tai, kad dėjo gėles, pasigirdo šūkis „Šalin milicijos terorą ir „bananus“, – ir protestuotojai pajudėjo piketuoti prie miesto milicijos valdybos pastato, reikalaudami paleisti suimtuosius. Ties Įgulos bažnyčia (tuo metu išniekinta, ten įrengta Skulptūrų ir vitražo galerija) milicininkų užtvara demonstrantų nepraleido. Jie vėl grįžo į susideginimo vietą ir susikibę rankomis apsupo ją ratu, tuo pagerbdami žuvusiojo atminimą...

Visi šie įvykiai – spontaniškas politinio protesto veiksmas, tautinio turinio ir su čia pat besiformuojančia politine programa, kurios esminis ir vienintelis reikalavimas – pašalinti okupaciją ir grąžinti Lietuvai nepriklausomybę („Lietuvai laisvę!“). Būtent programa, tegu ir išreiškiama keliais sakiniais: „Visi žino, kaip žmonės gyvena užsienyje. Kaip tik šitokio gyvenimo reikalauja jaunuoliai. Ypač tai aiškiai parodė gegužės mėnesio įvykiai. Visas Lietuvos jaunimas nusistatęs prieš rusų valdžią. Jie nori būti laisvi“ (iš 1972 metų birželį platinto laiško-atsišaukimo).

Tai ne jaunimo maištas, o sąmoningi veiksmai, tikslingas siekis pasinaudoti uždraustomis žodžio, susirinkimų, demonstracijų, eitynių teisėmis, labai aiškiai suvokiant R.Kalantos poelgio aplinkybes bei tikslą. Jaunimas nepažeidinėjo viešosios tvarkos, nestabdė transporto (kuris ir nevažinėjo miesto sode), nešturmavo Vykdomojo komiteto ir nevertė tarybų valdžios iš kėdžių, tik skandavo žodį „laisvė“. Ir dainavo apie tai. Kūrė eilėraščius apie tai.

Kol apie 18 val. nebeišlaikė valdžiukės nervai: įsakyta pulti.

Demonstrantus–dalyvius ir šiaip sustojusius praeivius milicininkai gaudė būriais – grūdo į savo mašinas, stabdė privačius bei taksi automobilius. To meto taksistai prisimena, kaip į vieną automobilį sugrūsdavo iki aštuonių žmonių ir liepdavo vežti į „rūsį“ (KPZ); pasukę už kampo vairuotojai atidarydavo dureles ir... vėl atgal į Laisvę.

Milicija nebesusitvarkė – išstumtas iš centro jaunimas rinkosi vėl ir vėl, metaliniais suolais ir šiukšlių dėžėmis užtvėrė kelią milicijos mašinoms, išdužo centrinio knygyno stiklas ir kažkieno mestas akmuo pamušė koją milicininkui Viktor Nesterovič Solovjovui, apdaužė autoinspekcijos viršininko pavaduotojo Kazimiero Kuosos automobilį. 19 val. 30 min. alėja buvo išvalyta, bet 21 val. jaunimas vėl užplūdo centrą ir laikėsi iki 22 val.

Ryte – vėl tūkstančiai, kol galiausiai iškvietė spec. paskirties dalinius iš Panemunės. Kariuomenė padarė tvarką...

LKP CK pirmasis sekretorius Antanas Sniečkus savo gyvenime buvo išsigandęs tik du kartus: pirmą kartą, kada 1941 m. birželio 25 d. jį, sprunkantį su Justu Paleckiu iš Lietuvos, apšaudė lietuvių partizanai prie Zarasų, ir antrą kartą per 1972-ųjų gegužės Kauno įvykius... „Kodėl gi jie šitaip?“ – vis klausinėjo pasimetęs: juk areštuotų už antitarybinę veiklą per paskutinį penkmetį buvo kelis kartus mažiau negu septinto dešimtmečio pradžioje. Juk dauguma grįžusių iš tremties, įkalinimo vietų ir lagerių, pasak KGB generolo H.Vaigausko, teisingai suprato tarybų valstybės humanišką požiūrį į juos, įsitraukė į visuomenei naudingą darbą. Juk visuomenė nuo chruščiovinės šilumos pamažu „atitirpo“ į įvairiausius liberalus ir, skambant roko muzikai „step by step“, žingsneliu artėjo į dabartinę socialdemokratinės mažumos valdomą demokratiją – kultūrinės rezistencijos išdavą...

Istoriko J.R.Bagušausko atlikta gegužės 18-19 dienomis oficialiai suimtųjų skaičiaus analizė paaiškina tuometinės sovietinės vadovybės pasimetimą. Iš 402 suimtųjų pusę sudarė jauni darbininkai, apie 30 procentų – besimokantis jaunimas. Kas ketvirtas buvo komjaunuolis, o ketvirtadalis nebuvo sulaukęs 18 metų amžiaus.

Statistika tik patvirtina, kad nei KGB, nei kompartija neprognozavo tokio įvykio posūkio ir pirmą kartą susidūrė su tuo, kas vėliau bus pavadinta „organizacijos be organizacijos“ pasipriešinimo taktika.

R.Kalantos žygdarbis – tai pasipriešinimas, prieš kurį bejėgės bet kurios slaptosios tarnybos ar politinis režimas. Toks ar panašus įvykis suveikia kaip katalizatorius ir išjudina procesus, kurie paprastai būna paslėpti giliai pogrindyje ar atrodo nuslopinti. Jaunimo poelgis rodė – komunistinės valdžios stiprumas ir vienvaldis viešpatavimas Lietuvoje tėra mitas. Sovietų valdžia, kaip ir 1940-aisiais ar 1945-aisiais, laikėsi vien svetimos kariuomenės durtuvais. Vien dėl milicininko Solovjovo „banano“ baimės.

Priešintis didžiausiam lietuvių tautos budeliui buvo instinktyvus ir visuotinis siekimas, visada suprantamas kaip kova už gyvybę arba mirtį. Romo Kalantos auka, matyt, buvo būtina ir neišvengiama. Ji skatino susimąstyti, koks gali būti gyvenimas santvarkoje, kuri vis tiek kada nors tave pražudys? Kokia prasmė gyventi? Gyventi vien dėl egzistencijos? Pinigų, automobilio, buto? Parduoti jaunystės idealus už trupinį aukso, gardaus valgio šaukštą?

Moralinis paradoksas: pasirinkti gyvenimą savižudybe. Tai sunku iškart suvokti. 2002 metais Lietuvos Respublikos Seime svarstant gegužės 14 dienos paskelbimą Pilietinio pasipriešinimo diena, moderniųjų krikščionių demokratų atstovas A.Vazbys teigė: „R.Kalantos aukos forma kelia kontraversijų – nes tai savižudybė“. Jam antrino jaunalietuvių partijos vadas S.Buškevičius, kuris nuogąstavo, kad tokia diena paskatins nestabilios psichikos asmenis panašiai pasielgti ir siūlė pasidomėti Bažnyčios nuomone. Kunigas Julius Sasnauskas ją išreiškė trumpai: „Katalikybėje biologinė gyvybė nėra pats brangiausias turtas. Sielos išganymas, skaistumas ir dorumas yra svarbiau... R.Kalantos vardą būtina minėti. Prisimenu, kokį didelį įspūdį jo poelgis padarė man pačiam, kaip giliai sukrėtė mano draugus. Auka dėl Tėvynės laisvės negali būti smerktina“ (iš interviu „Veido“ žurnalui). Tą suvokė ir nežinomas poetas, savo eilių rinkinį pavadinęs „Aukos ugniniu kryžiumi“ ir pirmuoju eilėraščiu įdėjęs „Maldą“: „O, Dieve, šaukiuosi Tavęs iš širdies gilumos...“

Ugninė auka ir širdžių barikados pratęsė tautos mirties valandą – sako poezija. Tai lietuvių tautos pasipriešinimo lūžinis momentas – sako istorija. 2005 m. birželio 23 d. LGGRTC Pasipriešinimo dalyvių teisių komisijos iniciatyva Romui Kalantai pripažintas (po mirties) Laisvės kovų dalyvio statusas. Tai sako Lietuvos valstybė. Tokia yra 1972 metų gegužės įvykių prasmė. Vienareikšmiška. Aukščiau minėtos ir kitos kontraversijos – antikalantinėje propagandoje.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija