Dešimt dienų „Kukutynėje“

Stovyklų Plateliuose ir Palūšėje vadovė Rūta Ambrasūnienė

Žemaitis Arūnas Stankus mokė groti daudytėmis, kurias stovyklautojai pasidarė iš bulvių, į rabarbarus primenančių augalų

Lina Bartašienė mokė groti kanklėmis

Pasvalio rajono Migonių kaimo kultūros darbuotojas Albertas Bartašius stovykloje buvo ir vadovas, ir mokytojas, ir tautodailininkas bei muzikantas. Jis mokė gaminti skudučius, švilpynėles, iš nendrių daryti birbynes

Žemaitijos nacionaliniame parke, Plateliuose, bei Aukštaitijos nacionaliniame parke, Palūšėje, liepą vyko etnokultūrinio ugdymo stovyklos „Kukutynė“, kurių dalyviai buvo 12-14 metų moksleiviai. Stovyklas, kurios truko po dešimt dienų, organizavo Lietuvos nacionalinė UNESCO komisija, bendradarbiaudama su Lietuvos liaudies kultūros centru, Aukštaitijos ir Žemaitijos nacionaliniais parkais. Projektą rėmė UNESCO bei Švietimo ir mokslo ministerijos Pilietinio ir tautinio ugdymo projektų programa. Abiem stovykloms vadovavo Rūta AMBRASŪNIENĖ, su kuria Palūšėje ir kalbėjosi „XXI amžiaus“ korespondentas Bronius VERTELKA.

Kokie įspūdžiai parsivežti iš Platelių?

Gyvi prisiminimai iš tos stovyklos. Žiūrime į nuotraukas ir apsiverkiame. Vaikai ilgisi vieni kitų, jų – mes, vadovai. Į Platelius buvo suvažiavę įvairių Lietuvos mokyklų moksleiviai, visiškai negirdėję žemaičių tarmės. Ten jie tai išgirdo, ten jie galėjo ragauti žemaitiškų valgių, turėjo galimybę bendrauti su žemaičių meistrais. Įgyvendinti stovyklos programą padėjo Žemaitijos nacionalinio parko darbuotoja Aldona Kuprelytė, atsakinga už kultūros paveldą. Pavyko suburti tokią meistrų komandą, kurie yra ne šiaip savo amato mėgėjai, bet profesionalai. Mūsų tikslas buvo gyventi su tokiais auksarankiais nuo ryto iki vakaro. Stovyklos programa buvo parengta taip, kad kiekvieną dieną jaunieji stovyklautojai galėtų arba kalti iš metalo po tris valandas, arba drožinėti iš medžio, arba austi, arba karpyti karpinius, arba dar kažką daryti. Tačiau nei meistrai, nei vaikai nebepaisė tų grafikų, todėl stovyklos programą turėjome kurti iš naujo. Moksleiviai norėjo visko daug daugiau. Nuo ankstaus ryto, dar nepažadintus su dūdmaišiais, aptikdavome juos jau audžiančius, drožiančius arba kalančius.

Ką nauja pastebėjote tarp stovyklautojų?

Pavyko padaryti taip, kad vaikai atrastų savo džiaugsmą gaivinant senuosius amatus, žinotų, kur jų šaknys ir mokėtų tai vertinti. Pas drožėją mokėsi drožti žemaitiškų kaukių, jas kūrė absoliučiai skirtingas. Tas pats buvo su juostomis, karpiniais bei su kitais rankdarbiais. Stebino tai, kad mergaitės buvo geresnės kalvės ir drožėjos, o berniukai labiau pamėgo juostų rišimą ir pynimą.

O kaip sekėsi mokyti žemaičių kalbos?

Pati esu klaipėdietė, gyvenu Vilniuje, visa mano giminė yra iš Plungės, tai su stovyklautojais bendravau žemaitiškai. Vėliau jie prisipažino, kad tai girdėdami, pirmąsias dienas tik akimis vartė. Stovyklautojai buvo suskirstyti į penkias gentis, ir visos jos vakare turėdavo užrašyti naujų žemaitiškų žodžių. Kiekvieną dieną jų užrašydavo iki 70–ies. Ko nesuprato, klausinėjo. Viena vadovė, man pasiteiravus, ar buvo verta važiuoti dirbti už labai mažą, simbolinį honorarą, atsakė: „Kada pradedi groti melodiją, neraginami vaikai bėga šokti ir žino, koks tai yra šokis. Vien dėl to, kad jie patys patiria tokį džiaugsmą, verta gyventi ir atiduoti stovyklai dešimt savo gyvenimo dienų“.

Ar visi vaikai liko patenkinti stovykla?

Į „Kukutynės“ stovyklas buvo atrinkti laimėję konkursą, linkę į meną, bet ne visi turintys supratimą apie etnokultūrą. Buvo pora vaikų, kurie sakė, jog jų mamos ragino dalyvauti konkurse. Užpildžius anketą, jos ir siuntė savo atžalų darbus, nors nesitikėjo, kad jį laimėsią. Širdžiai miela klausytis, kai išgirsti sakant: „Negalvojau, kad čia bus taip įdomu“. Apie tai bus susuktas filmas ir išplatintas po visas Lietuvos mokyklas. Galbūt bus imamasi privačios iniciatyvos, kad tęstųsi ši tradicija ir kad į ją galėtų įsitraukti kuo daugiau vaikų. Tokiu neformaliu būdu jie atrastų tai, dėl ko verta gyventi. Tos darbo valandos nuo ryto iki vakaro, matant vaikų džiaugsmą, atsiperka.

Kokie Platelių ir Palūšės stovyklų programų skirtumai?

Žemaitijoje stovyklautojai turėjo išmokti kalbėti žemaitiškai. Palūšės stovyklos tikslas – išmokyti juos kalbėti aukštaitiškai. Siekiame, kad meistrai, vadovai, vietiniai gyventojai bendrautų su moksleiviais aukštaitiškai ir stebintų juos tokios mūsų mažos tautos kalbos grožiu, jos tarmių įvairove. Aukštaitiški amatai skiriasi nuo žemaitiškų ir jų mokymas yra šiek tiek kitoks. Jeigu Palūšėje mokomasi šokių ir dainų, kaip ir Plateliuose, tai amatų mokymas čia yra skirtingas. Be drožybos ir kalvystės, vietoj žvakių liejimo, karpinių karpymo bei ringių pynimo, kas buvo Žemaitijoje, čia mokosi sodų pynimo ir keramikos. Turime vietinius meistrus, kurie su vaikais dalijasi savo aukštaitiškomis paslaptimis. Kiekvienas meistras pristatė savo amatą, pasakojo apie jo atsiradimą ir apie visą jo raidą. Palūšės stovyklos pabaigoje, kaip ir stovykloje Žemaitijoje, sukurtas spektaklis, į kurį įtraukti visi vaikai. Jie pasakojo, ką išmoko per dešimt stovyklavimo dienų

Kokių staigmenų pateikė stovykla Palūšėje?

Visą savo gyvenimą dainavau didžiąją dalį Klaipėdos krašto ir žemaitiškų dainų. Kai išgirdau giedant aukštaičius savo krašto dainas, nuo tokio jausmo kvapą gniaužė ir apsiašarojau. Pirmąjį vakarą stovyklautojai turėjo atspėti kukučio vardą. Jie kalbėjo: jei pavyks tai padaryti, tai stovykla bus gera, o jeigu padarys klaidų, tai gali imti lyti arba gali net kažkas susirgti. Kadangi vaikai padarė vieną klaidą, tikrai viena jų vadovė susirgo. Vaikai yra labai geri, jokių nesusipratimų tarp jų nepasitaikė. Kuo daugiau tokių vaikų reikia įtraukti į panašias stovyklas.

Kuo praskaidrinote ir taip jaukią stovyklų darną?

Į stovyklą Plateliuose buvo atvykusi aktorė Loreta Sungailienė, kuri yra pažįstama iš LTV laidos „Gero ūpo“. Viešnia išmokė nemažai žemaitiškų dainų ir klausinėjo vaikų, ar tai jie supranta. Lankėsi Klaipėdos universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto dekanas Rimantas Balsys, kuris žemaitiškai pasakojo apie etnokosmologiją. Svečias turėjo galimybę nustebinti vaikus sakmėmis, dangaus šviesulių simbolika, o taip pat, kaip jis pats pastebėjo, surado progą pats nukalti pirmąją vinį savo gyvenime.

Artūras Sinkevičius iš kapelos „Lipk ant sienos“ Plateliuose buvo vienas iš folkloro vadovų ir muzikinės grupės vadas. Arūnas Stankus, dirbantis Palūšėje, – iš Žemaitijos. Aš ir jis pirmąją stovyklos dieną žemaičiavom ir stebėjom, kas kurį peršnekės. Antrai dienai baigiantis, žemaitiška tarmė užleido vietą aukštaitiškai. A.Stankus – vienas iš grupės ir muzikos vadovų.

Papasakokite, kaip atrodo stovyklavimo diena?

Žadina daudytės, vietinis instrumentas, kurį ne kiekvienam teko matyti. Diena prasideda mankšta. Tai ne įprasti pratimai, ji prasideda nuo šokių. Šokio nuotaika atverčiamas naujos dienos puslapis. Paskui – paskaitos, kurias skaito Aukštaitijos nacionalinio parko specialistai. Jie supažindina su paukščiais, gyvūnais ir augalais, su vietinių aukštaičių papročiais, su kalendorinėmis šventėmis. Pirmąją stovyklos dieną keliavome po Aukštaitijos nacionalinį parką. Stovyklautojai apvažiavo kaimus, susitiko su jų gyventojais, aplankė Bitininkystės muziejų. Grįžus ir pasidalijus į penkias gentis (tiek jų yra stovykloje), užsiimama skirtingais darbais. Vakarais niūniuojamos lopšinės – pats geriausias vaistas miegui.

Palūšėje yra ypatingos vertės bažnyčia. Teko su ja susipažinti?

Susitikome su Palūšės klebonu. Bažnyčioje leido prisiliesti prie vargonų, kartu sukalbėjome Angelo sargo maldelę. Klebonas patarė: jeigu nori, kad sektųsi dainuoti, šokti ir amatuose, tai ryte ir vakare turi sukalbėti maldelę. Susitikimas su juo labai nudžiugino. Klebonas nustebino geru savo humoro jausmu.

Palūšė, Ignalinos rajonas

Autoriaus nuotraukos

© 2007 „XXI amžius“