„XXI amžiaus“ priedas jaunimui, 2007 m. rugpjūčio 10 d., Nr. 8 (93)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Afganistano taikdariai

Vytautas BAGDONAS

Broliai Egidijus ir Arvydas
Miškiniai, gavę rajono
mero padėkos raštus
Autoriaus nuotrauka

Birželio 14-osios rytmetį Anykščių rajono savivaldybėje daug kas su nuostaba žvelgė į du čia užsukusius aukštaūgius, pasitempusius Lietuvos kariuomenės uniforma pasidabinusius karius ir dar labai panašius vienas į kitą. Iš tiesų stebėtis tokiu karių vizitu net nebuvo jokio reikalo. Šie du anykštėnai – Lietuvos kariuomenės seržantai broliai Egidijus ir Arvydas Miškiniai, neseniai grįžę atostogų iš taikos palaikymo misijos Afganistane, buvo pakviesti į susitikimą su rajono meru Sigučiu Obelevičiumi.

Vaikinai pabendravo su meru bei jo patarėju Sergejumi Jovaiša, papasakojo savo įspūdžius apie taikdarišką misiją, apie lietuvių karių tarnybą Goro provincijoje, susitikimus su vietiniais gyventojais. Paskui abu broliai dalyvavo Gedulo ir vilties dienos minėjimo iškilmėse Anykščių centre, prie Laisvės paminklo, kur rajono meras S.Obelevičius taikdariams įteikė padėkos raštus.

Sužinoję, kas per svečiai dalyvauja minėjime, brolius Egidijų ir Arvydą tuoj apstojo žurnalistai ir pradėjo kalbinti, šnekino ir pažįstami savanoriai, buvę tremtiniai ir politiniai kaliniai. Puiki proga pabendrauti su šiais pasitempusiais, suvyriškėjusiais kariais pasitaikė ir šių eilučių autoriui.

Egidijus Miškinis, gimęs 1979 metais, yra karys profesionalas. Baigęs Anykščių J.Biliūno gimnaziją, nusprendė pasirinkti kareiviško gyvenimo kelią. Tapo savanoriu, įsijungė į anykštėnų Krašto apsaugos savanorių pajėgų (KASP) gretas, paskui persikėlė į Panevėžį, kur taip pat aktyviai reiškėsi savanorių veikloje. 2004 metais kaip savanoris dalyvavo ir taikos palaikymo misijoje Kosove. Nuo to laiko panoro tapti profesionaliu kariu, tarnauja SKAT sistemoje Panevėžyje.

Arvydas Miškinis gimė 1982 metais, kaip ir brolis, baigė tą pačią gimnaziją. Įstojo į anykštėnų savanorių gretas. Jis ir dabar tebėra savanoris, kol kas profesionalios karinės tarnybos dar nesirenka. Tačiau, pasak brolių, taikdariškoje misijoje tarnaujant, nelabai yra skirtumų, kas tu toks – savanoris ar karys profesionalas. Ir tų, ir anų laukia atsakingi uždaviniai, svarbios misijos, jais pasitikima, jiems duodamos įvairiausios užduotys. O štai šauktinių kareivių tokiose taikdariškose misijose nebūna, jie atlieka karinę tarnybą tik Lietuvoje. Kariai taikdarių misijoms kruopščiai atrenkami, labai svarbu sveikata, fizinis ir psichologinis pasiruošimas bei kiti veiksniai.

Egidijus ir Arvydas, kaip ir kiti tautiečiai, tarp kurių, beje, yra ir daugiau anykštėnų, tarnauja toje pačioje Goro provincijoje, Čakčarano mieste. Arvydas tarnybą atlieka apsaugos būryje, o Egidijus dirba vairuotoju, važinėja „Toyota“ arba „Hamer“ automobiliais. Abu broliai susitinka tiktai bazėje, šiaip jų tarnybos keliai dažnai išsiskiria. „Kartais net sunku kartu bendroje nuotraukoje įsiamžinti, nes nepavyksta susitikti“, - pasakojo broliai.

Pasak taikdarių, situacija Afganistane yra gana įtempta, nes nežinai, kada kas įvyks, kada kur koks konfliktas kils. Vietiniai žmonės kartais irgi būna beveik neprognozuojami – dieną jie gali būti puikūs draugai, o naktį tampa priešais. Šaudyti jie nešaudė, bet akmenimis ne kartą taikdarius apmėtė vaikai. Žinoma, tai buvo daroma ne be suaugusiųjų žinios. Juk vaikai akmenis į taikdarius svaido, o suaugusieji šalia stovi ir abejingai žiūri. Vietiniai gyventojai be jokių sunkumų gauna ginklų – jų prikaišiota molinių namų sienose, visokiose slėptuvėse, šoviniai net laikomi cinkuotose dėžėse, kad nerūdytų.

Goro provincija, kurioje tarnauja lietuviai taikdariai, yra kalnuose ir ten gana ramu. Prie lietuvių jungiasi dar ir kroatai, islandai. Mūsų taikdariams maistą gamina ir tiekia amerikiečiai.

Iš pradžių tas maistas lietuvių skrandžiui buvo aštrokas, tad savo kolegų amerikiečių jie paprašė švelnesnių valgių, ir dabar dėl to nėra jokių rūpesčių. Vietinių gyventojų valgių kariai nevalgo, kaip ir negeria vandens iš vietos vandens šaltinių. Tame pačiame vandenyje afganistaniečiai ir kojas plauna, ir drabužius skalbia, ir tą patį vandenį geria. Kariai vandenį geria tiktai iš butelių, kurie pristatomi jiems į bazę.

Afganistaniečių vaikai mėgsta iš kareivių viską kaulyti. Tačiau jeigu duodi ką nors, tai būtinai reikia duoti visiems vaikams, nes tie, kuriems „dovanų“ neužtenka, baisiai supyksta ir įsižeidžia. Jei parodai ženklą, kad nieko neturi ir negali duoti, vaikai įžūliai rodo į mašinos bagažinę ir reikalauja ją atidaryti.

Vietiniai žmonės supranta taikdarių veiklos reikšmę ir statosi namus, kuriasi visai arti karių bazių, nes žino, kad taip bus gyventi ramiau ir saugiau. Geriausia susisiekimo su kitomis vietovėmis priemonė – sraigtasparnis, nes keliai ten labai prasti, sunkiai pravažiuojami. Ir tie patys dar daug kur užminuoti. Geležinkelio čia nėra. Vasarą tarnauti sunkiau, nes būna labai daug dulkių. Užtat žiemą kitos bėdos: sniego būna per mašinos aukštį, retai kur galima nuvažiuoti. Vietinių gyventojų populiariausia susisiekimo priemonė – asilai, kupranugariai, turtingesnieji turi visureigių džipų, nes tik tokiais automobiliais galima pravažiuoti sunkiai įveikiamais keliais. Daugelis žmonių su šeimomis, visa manta keliauja kupranugariais iš vienos vietos į kitą, gyvena palapinėse. Tie, kurie turi darbą, džiaugiasi, jei per mėnesį uždirba 100 JAV dolerių.

Čakčaranas, kuriame tarnauja mūsų taikdariai, dydžio kaip Panevėžys. Tačiau nameliai nedideli, vienaukščiai, drėbti iš molio, gatvelės siauros, mašinų mažai – nepalyginsi su Lietuvos miestais. Afganistano sostinė – Kabulas nuo mūsų taikdarių dislokacijos vietos yra maždaug už 350 km, jį pasiekti įmanoma tik oro keliu. Beje, į Kabulą tilptų kokios pusantros Lietuvos. Taikdariai su vietiniais gyventojais dažniausiai bendrauja gestais, tačiau, jei labai prisireikia, kviečiasi vertėją.

Vietiniai papročiai gerokai stebina taikdarius. Antai vietos gyventojai mažai rūko, užtat daugelis mėgsta po liežuviu įsidėti žolelių ir ilgai jas čiulpti. Be abejo, tos žolelės turi narkotinių medžiagų. Girtų vietinių žmonių matyti neteko, ten net nėra jokios degtinės. Kelis kartus per dieną labai uoliai meldžiamasi. Prieš maldas plaunamas ne veidas, bet... kojos. Moterys vaikšto užsidengusios veidus juodomis čadromis. Labai sunku nuspėti tikrą vietinių žmonių amžių: žiūrėk, vyrui dar tik dvidešimt, o atrodo kaip keturiasdešimtmetis. Gamta labai nyki, atšiauri, retai kur pamatysi kokį medį, žolės niekur nėra – tik smėlis, akmenys, uolos, kalnai...

Broliai Miškiniai iš misijos Afganistane sugrįžo pailsėti, atsigauti, pasisemti jėgų, pakvėpuoti tyru gimtinės oru. Pabus gimtinėje pusmetį. O po to gal ir vėl išsiruoš į tą paslaptingą, kupiną keistų papročių ir tradicijų šalį – Afganistaną, nes taikdarių misija čia labai laukiama...

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija