„XXI amžiaus“ priedas jaunimui, 2007 m. rugpjūčio 10 d., Nr. 8 (93)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Tikėjimo keliu

Anykščių vikaras kun. Jonas Morkvėnas jau nuo pavasario pradėjo rūpintis stovyklos „TIKĖJIMAS“ organizavimu. Jos pagrindinis tikslas – dar labiau priartėti prie Dievo.

Birželio 18 dieną jaunimas iš visų Anykščiuose esančių mokyklų išsiruošė į penkių dienų stovyklą. Su moksleiviais vyko vadovai ir virėja Onutė Vaišnorienė, stovyklautojus lepinusi netgi cepelinais! Paaugliai į stovyklą važiavo skirtingais tikslais: vieni - dar labiau priartėti prie Dievo, kiti - išsiaiškinti seniai mintyse besisukančius klausimus, treti - tiesiog pabūti su savimi ir kitais.

Molėtų rajone, Juodakampio kaime, prie Siesarties ežero, paaugliai stengėsi pažinti vienas kitą ir Dievą. Žaidėme įvairiausius žaidimus, kurie ugdė pasitikėjimą vienų kitais, bendravimo laisvę, daug šnekėjomės, diskutavome įvairiausiomis temomis.

Dvidešimt devyni paaugliai buvo suskirstyti į keturias grupeles, kurių vadovai buvo Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarijos klierikai. Būtent jie buvo pagrindinis paauglių ramstis stovykloje. Vadovai kartu žaidė žaidimus, pokalbiuose stengėsi padėti labiau priartėti prie Dievo, Jį suprasti ir įsivaizduoti.

Rytą vaikai pradėdavo malda, prieš pietus ir vakarienę giesme dėkojo už maistą. Stovykloje buvo daug užduočių, žaidimų, maudynių, karšta pirtis, anekdotų ir talentų vakarų, pasiplaukiojimų valtimi ir vandens dviračiu. Įsiminė nuostabios šv. Mišios, kurias kunigas Jonas aukojo ant ežero kranto. Vaikai irgi stengėsi, kad jos būtų kuo įspūdingesnės: skaitė skaitinius, padėjo kunigui ir daug giedojo. Net vakarais, jau besiruošdami miegoti, mokiniai pasičiupdavo gitarą ir giedodavo. Vos ne kiekvienų šv. Mišių metu vaikus pradžiugindavo įdomūs ženklai: vaivorykštė giedrame danguje, atplaukusios gulbės, netgi šeškas, šmirinėjantis žolėse.

Stovykla mums buvo kelias, vedantis arčiau Dievo. Tos penkios dienos nepamirštamos. Stovyklą paaugliai paliko nenoromis, kai kuriems grįžimas namo net ašarą išspaudė. Su šito kelio bendrakeleiviais susitinkame ir dabar, kartu leidžiame laisvalaikį, kartu dalyvaujame šv. Mišiose, ir... jau pasvajojame apie kitų metų stovyklą.

Esame dėkingi visiems suaugusiems, kurie stengėsi dėl mūsų, taip pat Anykščių rajono savivaldybei už finansinę paramą.

Ignė Rotautaitė

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija