Kur įkūnytas grožis?

Margarita Ševeliova

Heidegeris, mėgęs kalbėti simboliais, parodė man ant savo darbo stalo šalia motinos atvaizdo ištįsusią perregimą vazą su rože. Jo manymu, ši rožė reiškė buvimo paslaptį, Būties mįslę. Jokiais žodžiais nebūtų galima išsakyti to, ką sugestionavo ši rožė: ji ten buvo – paprasta, tyra, permatoma, tyli…

(Žanas Gitonas

„Dievas ir mokslas“)

Puošni raudona gėlė žydinti visokių spalvų žiedais. Auginama daržuose. Ji dovanojama ypatingomis progomis.

www.ipc.lt

Tikriausiai nė viena gėlė nesulaukė tiek dėmesio nuo senų laikų, nepaisant jos spalvos, dydžio, ar ji išaugo kruopščiai prižiūrima elitinėje oranžerijoje, ar kukliam vazonėlyje daugiabučio palangėje. Ir net jei esate brangiausių orchidėjų ar sodo ramunių gerbėjas, jos negalite nepastebėti, nes ji yra deivė ar karalienė. Ji - Rožė.

Seniai, labai seniai gyveno toji, kurią Ovidijus pavadino „Rytų jaunystės žiedu“,– Kretos salos karalienė, vardu Mira. Jai buvo penkiolika: trapi, gležna. Karaliaus garbingos giminės dukra buvo įstabaus grožio – balta it gulbės oda, didžiulės akys, drąsų akių žvilgsnį beregint keitė kuklumas ir neryžtingas. Formų lankstumas, eisenos lengvumas, įgimta gracija – ši moteris galėjo patenkinti pačių kaprizingiausių vyrų lūkesčius. O pati Mira buvo labai jau išranki – vieni jai atrodė per grubūs, kiti – bevaliai, treti - pernelyg karingi.

Grakščiu dailios rankelės mostu Mira sudaužydavo nelaimingųjų svajones. Dauguma pretendentų net nespėdavo suvokti neigiamo atsakymo- taip juos priblokšdavo nenusakomas karalienės grožis.

Mira tyliai grįždavo į savo mergautinių svajonių prieglobstį, kur bandė nuraminti gilų liūdesį ir maištaujančią sielą. Ne turtų, ne kilmingų titulų spindesys buvo karalaitės idealas. Vienintelis, kurį ji mylėjo iki skausmo, iki apakimo, apie kurį svajojo naktimis, buvo karalius Kiniras, jos pačios tėvas…

Mira buvo tėvo numylėtinė, ir Kiniras dovanodavo jai visą savo laisvą laiką.Tai pasidarė kažkokia beprotybė. Mira skendo, tirpo, jai svaigo galva ir pynėsi mintys, o krūtinė ir veidas paplūsdavo raudoniu.

Ar žinojo Mira apie incestą? Žinoma. Nors giminių santuokos, ar uždraustos, ar ne, egzistavo visais laikais… Pradedant senovės graikais, tokios santuokos buvo leistos tik dievams. Žmonėms jos atnešdavo tik nelaimes, nusikaltimus bei mirtiną nuodėmę.

Tuo tarpu meilės kančios baigė Mirą numarinti. Liko du keliai – arba atsisakyti savo jausmų, arba atsiduoti tėvui. Abudu keliai iš anksto vedė į pražūtį. Mira pasirinko antrąjį.

Vieną kartą po šventės Kiniras grįžo namo apsvaigęs. Tarnaitė, ištikima Mirai, pranešė jam apie paslaptingą jauną merginą, norinčią apdovanoti karalių savo meile. Ir pavyko. Iki aušros dainavo jie meilės serenadą…

Kuomet Kiniras suprato, su kuo dalijosi meilės guolį, jis pajuto gilią panieką dukteriai ir ateities baimę. Miros likimas buvo nuspręstas – jos laukė mirtis. Bet dievai juokiasi iš žmonių planų.

Pabėgo Mira nuo tėvo ir tik klaidžiodama miškų gilumose suprato, kaip nusidėjo. O kuomet nuodėmės skausmas pasidarė visai nepakeliamas, atsiklaupė nusidėjėlė ir ėmė maldauti dievų bet kokios, nors ir žiauriausios, bausmės. Dievai pagailėjo Miros. Ir padovanojo ypatingą mirtį – persikūnijimą. O jos vardas turėjo likti palikuonių atminty kartu su šiuo padavimu.

Nespėjo Mira iškvėpti padėkos žodžių, kaip jos pėdos įsmigo į žemę, iš nagų išaugo šakelės, kojos virto kamienu.

Pavargusi Mira susilenkė, dengdama lapais apsunkusį nuo nėštumo pilvą. Neištvėrė medelis ir skilo, išleisdamas į pasaulį nuostabų kūdikį. Į pirmą naujagimio šauksmą atbėgo miško nimfos, apiplovė vaikutį motinos ašarom ir net aiktelėjo iš nuostabos - tokio stebuklingo grožio nė viena nebuvo mačiusi. Vaiką pavadino Adoniu.

Adonis nebuvo didvyris, greičiau likimo numylėtinis. Tokia buvo ir jo mirtis. Tačiau deivė Afroditė, negalėdama nieko daugiau nepadovanoti savo išrinktajam, Adonio kapą papuošė nežemiško grožio gėle iš jo kraujo. Trapia, ugninga ir kerinčiai aistringa. Šios gėlės pavadinimas panašiai skamba įvairiomis pasaulio kalbomis - rožė.

Toliau bandykime apžvelgti šios gėlės metamorfozes įvairiuose pasaulio tautų šaltiniuose.

Pradėjusi kelionę Persijoje, per Makedoniją gėlė nukeliavo iki Romos. Iš musulmonų kraštų krikščionybės amžiais papuolė į Europos šiaurės platybes. Jos klajonių metu atsiradimo istorija apaugo legendomis ir mitais, tačiau rožė visur išliko pačia geidžiamiausia gėle. Ne veltui ji buvo išauginta meilės deivės. Iki šiol tai yra aistros simbolis.

…Šventas Pranciškus metėsi ant rožės spyglių, norėdamas numalšinti kūno troškulius. Keliaujant dangun, Mahometo prakaitas, lašėdamas ant žemės, virsdavo rožėmis.

Alchemikai mistinių ženklų viduryje nupiešdavo rožę… Zaratustros kapas galiausiai pavirto rožėm klotu patalu.

Rožės žiedlapiai yra džiaugsmo, spygliai – liūdesio, o visa gėlė – šlovės simbolis.

Rožėm puošė ir karalių rūmus, ir vienuolynų sodus.

Pagonybės simbolika greitai įsiskverbė ir į krikščionybę, iš naujo pervertindama užmirštus simbolius. Tokiu būdu krikščionims rožė pražydo taip pat ryškiai, bet tragiškiau negu graikams.

Legendos byloja, kad iki Adomo nuopuolio rožė neturėjo spyglių. Rožė tapo kenčiančio Kristaus simboliu, ženklinančiu jo kraują. Būtent krikščionybėje Kristus iki prisikėlimo buvo vaizduojamas užskleista rože. Rožės visada keldavo prieštaringus jausmus: jos buvo laikomos prabangia ir šventa gėle (Mergelė Marija Kristaus vystyklus džiovino ant rožių krūmų), ir drauge velnio gėle.

Viduramžiais balta rožė tapo tobulybės, išbaigtumo, gyvenimo esmės, grožio, džiaugsmo, aistros simboliu. Penkialapė heraldinė rožė - vienas iš labiausiai paplitusių Europos heraldikos elementų.

XIX a. rožių auginimas paplito po visą pasaulį. Prancūzija tapo rožių auginimo centru. Pirmoji Napoleono žmona Žozefina Malmaison dvaro sode turėjo unikalią rožių kolekciją.

O pasaulietiškos gėlės epopėjos kulminacija tapo Dantės „Dieviškosios komedijos“ finalas. Nes būtent rožę mato poetas savo vaizduojamo dangaus aukštybėje. Rožės žiedlapiai, anot jo, skaisčiosios sielos, o ir rojus yra didelė išsiskleidusi rožė, į kurią nusileidžia auksasparniai angelai.

Nuo Afroditės meilės ilgą kelią nuėjo ne tik gėlė, bet ir patys žmonės.

Lietuviai nepaliko rožei vietos savo senovės tradicijose, mums rožė pasiliko egzotiška, svetima gėlė. Lietuvių padavimams bei sielai artimesnės kitos gėlės: rūtos, putinai, vyšnios. Nebent gedėdama mirusio bernelio mergelė pavirsta rožės krūmu arba ant jos kapo išdygsta raudona rožė…

Bet kai poetai trokšta išreikšti eilėse kilniausius jausmus, jie pasitelkia nuostabiosios svetimšalės simbolį.

O kasdienybėje rožė tapo paprastu mandagumo ženklu, atsitiktine, kasdiene dovanėle. Juk daugelis moterų galvoja, jog rožės, ypač raudonos, – gan nuobodus pasirinkimas. Viena – nesiskaito… nebent milijonas…

© 2007 „XXI amžius“