Tikėjimas – tvirtos šeimos pagrindas

Kun. Andrius Vaitkevičius

Prakartėlė negimusiam kūdikiui

Lapkričio–gruodžio mėnesiais Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės bažnyčioje  įgyvendintas unikalus Lietuvoje projektas „Prakartėlė negimusiam kūdikiui“. Telšių vyskupijos šeimos centrų veiklą koordinuoja Žemaičių Kalvarijos šeimos centras. Šeimos centruose konsultuojamos „krizinės“ šeimos, sprendžiamos jų problemos, o būsimieji jaunavedžiai čia lanko užsiėmimus. Apie šeimos centrų veiklą kalbėjomės su Telšių vyskupijos Šeimos centro reikalų vedėju, kunigu, teologijos licenciatu Andriumi VAITKEVIČIUMI.

Koks pagrindinis Šeimos centro veiklos tikslas?

Pagrindinis šeimos centro veiklos tikslas – remiantis katalikiškos moralės principais ugdyti ir stiprinti šeimą bei formuoti krikščionišką visuomenės požiūrį į šeimą bei žmogaus gyvybę. Šiuo tikslu šeimos centruose vykdomos kelios programos, kurių pagrindinė – pasirengimas Santuokos sakramentui, sužadėtinių programa. Dalyvaudami šiose programose jauni žmonės, kuriantys šeimą, susiformuoja tinkamą požiūrį į šeimą, lavina tarpusavio bendravimo įgūdžius, aptaria daugybę klausimų, apie kuriuos galbūt nebūtų drįsę diskutuoti, kol  gyvenime neiškiltų būtinybė. Taigi, šeimos centras padeda žmonėms sukurti šeimai tinkamą pamatą, kad įvairiausiomis gyvenimo situacijomis jie sugebėtų išsaugoti šeimą. Žinoma, skatiname jaunus žmones iš naujo atrasti tikėjimą arba jį pagilinti, nes tikėjimas padeda gyventi šeimoje, surasti gyvenimo tikslą ir moko atlaidumo, tolerancijos, besąlygiškos meilės ir atsidavimo sutuoktiniui.

Ar tokia veikla duoda teigiamų rezultatų?

Dažnai jauni žmonės, besikreipiantys į šeimos centrą, būna nusiteikę gana skeptiškai. Galbūt tai natūralus procesas šiandieninėje visuomenėje, kada kiekvienas norime būti be galo individualus ir jokiais būdais nepripažįstame kito asmens ar institucijos, kuri yra autoritetinga kurioje nors srityje. Naujoji sužadėtinių rengimo santuokai programa yra ypač sėkminga, kadangi lavina sužadėtinių tarpasmeninius bendravimo įgūdžius, ragina aktyviai įsijungti ir gilintis. Taigi, tai visiškai nauja patirtis norintiems kurti šeimą. Manau, jauni žmonės gauna tikrai didžiulį lobį, praturtina savo santykius bei sukuria tvirtą pamatą ateičiai.

Bažnyčia pasisako už tradicinę šeimą?..

Pirmiausia derėtų pabrėžti, kad Bažnyčia pasisako ne už tradicinę šeimą, bet už šeimą, sukurtą pagal Dievo paveikslą ir panašumą. Taigi šeimą, kuriamą  dviejų tikinčių asmenų – vyro ir moters, Dievo bei žmonių akivaizdoje palaimintą Santuokos sakramentu. Santuokos sakramentas suteikia sutuoktiniams ištvermės malonę. Ištvermė žymi ypatingą Dievo malonę, skirtą gyvenantiems šeimoje, kad jie turėtų stiprybės ir drąsos gyventi santuokoje bei ištesėti prieš Dievą savo sutuoktiniui duotus pažadus.

Kalbant apie šiandieninį žmogų, ypač apie homoseksualų, norisi pasakyti, kad kiekvieno iš mūsų širdyje įrašytas troškimas gyventi šeimoje ir mylėti kitą. Tad natūralu, jog žmonės, turintys tam tikrų sutrikimų ar nukrypimų, taip pat nori turėti savo „šeimą“. Dėl to ir naudoja šį terminą, nes trokšta gyventi joje. Bažnyčia pasisako už šeimą, kuriai, kaip jau minėjau, būdingos visos šeimos savybės: vienumas, tvirtumas tarp vyro ir moters, santuokinis vaisingumas. Šias tiesas rasime Šventajame Rašte – taigi, paties Dievo apreiškime. Kita skaudi tema – išsiskyrusios arba, liaudiškai tariant, susidėjusios šeimos. Bažnyčia padeda joms įprasminti savo buvimą kartu.

Šeimos centre santuokiniam gyvenimui yra rengiami nusprendę sukurti šeimą. Skeptikai teigia, kad tokie mokymai nelabai reikalingi ir apsunkina jaunus žmones, norinčius priimti Santuokos sakramentą. Kokia jūsų nuomonė?

Žvelgdami į skaudžias žmonių patirtis, ypač išsiskyrusių porų ir sukūrusių antras šeimas, bet dėl to negalinčių gyventi Dievo palaimintoje santuokoje, negalinčių praktikuoti sakramentų ir gyventi normalaus tikinčio asmens gyvenimo, mes užduodame sau klausimą: kodėl šeimos tokios trapios? Ilgamečiais stebėjimais drąsiai galima tarti, jog tai yra pasirengimo santuokiniam gyvenimui stoka arba jo nebuvimas. Jeigu nesimokai mokykloje, tikrai neišlaikysi brandos egzaminų. O čia daug daugiau nei mokykla. Su savo vyru ar žmona reikės praleisti visą gyvenimą. Tad tie trys mėnesiai, skirti pasirengimui priimti Santuokos sakramentą, turi užimti besiruošiančiųjų tuoktis gyvenime svarbiausią vietą. Juk visa ateitis ir gerovė nuo to priklauso! Kai nuoširdžiai pasikalbame su išsiskyrusiais asmenimis ir paprašome jų įvardinti, kodėl nutrūko jų pirmoji santuoka ir kodėl antroji santuoka sėkminga, – dažnas įvardina, kad pirmojoje trūko pagarbos, atlaidumo, atjautimo, tikėjimo, pasitikėjimo... O jau gyvenimo nuoskaudų turintys žmonės turi patirtį, jog norint gyventi šeimoje viso to reikia siekti. Todėl mes ir klausiame: o kodėl tinkamai nepasiruošti prieš sukuriant šeimą ir laimingai gyventi visą likusį gyvenimą? Taigi, Šeimos centro tikslas – padėti jauniems ar pagyvenusiems žmonėms suvokti ir susivokti, kam jie rengiasi ir kad tai yra jų gyvenimo mokykla. Manau, tai iš tikro labai svarbūs susitikimai. Pagal naująją programą užsiėmimai vyksta penkiomis temomis („Kas mums svarbu?“, „Bendravimas ir bendrystė“, „Kartu per permainas“,„Krikščioniškas požiūris į lytiškumą“, „Gyvybės perdavimas, natūralus šeimos planavimas“) ir dar trys susitikimai su tos parapijos kunigu, kurioje sužadėtiniai žada tuoktis („Atleisti ir švęsti“, „Dievas ir Bažnyčia“, „Priesaika“).

Tiesa, būna, kad apsigalvojama tuoktis. Vadinasi, dar nesubręsta šeimos gyvenimui.

Kas sudaro tvirtos šeimos pagrindą?

Tikėjimas. Kai žmogus artėja prie Dievo, jis artėja ir prie kito žmogaus, išmoksta atleisti, mylėti kitą jam klystant, išmoksta susitaikyti, kurti pagarbų santykį.

Bažnyčiose meldžiamasi už žmogaus gyvybę, rengiami įvairūs religiniai renginiai, kuriuose pasisakoma prieš abortus. Šeima yra neatsiejama nuo pradedamos gyvybės. Jūsų nuomone, kur slypi žmogaus gyvybės kilnumas?

Žmogus yra sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą (plg. Pradžios knyga 1, 27). Abortas, žmogaus klonavimas yra pasekmė to, kad dieviškasis pradas ištrinamas iš jo gyvenimo. Žmogus sudaiktinamas ir paverčiamas tuo, kurį aš galiu turėti, kurio aš galiu norėti arba nenorėti. Norisi pabrėžti, kad žmogaus orumo klausimas svarbus ne tiktai pradėtai silpnai naujai gyvybei, bet ir vyresniam žmogui, kada jis tampa nebenaudingu ir nieko neduodančiu.

Lapkričio–gruodžio mėnesiais Marijos Taikos Karalienės bažnyčioje įgyvendinome unikalų ir naują Lietuvoje projektą „Prakartėlė negimusiam kūdikiui“. 1955 m. lapkričio 23 dieną tuometinio LSSR sveikatos ministro įsakymu Lietuvoje buvo įteisinti abortai, leidžiantys moteriai abortą atlikti iki 12 nėštumo savaitės. Siekdama atkreipti visuomenės dėmesį į šią skaudžią problemą, Bažnyčia kvietė visus vienytis maldoje už žmones, netekusius kūdikio ar pačius pasiryžusius tokiam žingsniui (nužudyti naują gyvybę), neišgyvenusius vaikelius ir fizinio bei dvasinio išgydymo reikalingas šeimas. Juk moterys ir vyrai dažnai visą gyvenimą išgyvena netekties skausmą. Sakytume, trys momentai – susimąstymas, prevencija ir malda – buvo svarbiausi šiame projekte.

Juk žmogus yra kilnus nuo pat pirmos prasidėjimo įsčiose akimirkos iki pat savo paskutinio atodūsio. Bažnyčia ir pats Dievas kviečia gerbti gyvybę. Šitokių dalykų mokome ir per pasirengimo Santuokos sakramentui kursus.

Noriu pasakyti, kad šeimos centruose taip pat konsultuojame į krizę patekusias šeimas, mokiname motinystės įgūdžių, vykdome lytiškumo ugdymo programą ir kt. (detalesnę informaciją galima rasti internete arba paskambinus į savo dekanato šeimos centrą).

Telšių vyskupijoje šeimos centrai veikia penkiolikoje miestų ir miestelių, taigi – tai platus ir gerai išplėtotas pagalbos žmonėms tinklas.  Nuoširdžiai norisi padėkoti visų pirma tiems žmonėms, kurie aukoja savo laisvalaikį ir daug dėmesio skiria ateinantiems į šeimos centrus mokytis, tobulintis, konsultuotis ir dalintis. Pagrindinis visos vyskupijos šeimos centrų veiklą koordinuojantis šeimos centras yra Žemaičių Kalvarijoje.

Kalbėjosi Rūta RONKAUSKIENĖ

Kun. Andriaus Vaitkevičiaus asmeninio archyvo nuotraukos

© 2010 „XXI amžius“