Motyvuokime save, arba Mano žinios gali keisti pasaulį

Gabija Sakavičiūtė

Gruodžio 7-ąją Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ateitininkų medikų korporacija „Gaja“  Kauno miesto akademinį jaunimą pakvietė į paskaitą  „Mano žinios gali keisti pasaulį“. Paskaitininkas – teol. dr. kun. Kęstutis Kėvalas. Paskaitos tikslas – aptarti motyvacijos problemą, atsakyti į kiekvienam besimokančiam aktualius klausimus – kodėl turėčiau mokytis, kokia mokslo prasmė ir kodėl intelektualumas tebėra labai svarbi vertybė.

Iš pradžių kalbėtojas glaustai aptarė mokslinės pasaulėžiūros šaknis.  Priminė, kad pirmiausia atsirado mitologinė pasaulėžiūra, bei pastebėjo, kad jai būdingų bruožų nesunku aptikti ir šiais laikais, kai prietarai dažnai tampa realybės dalimi. Vėliau radosi religinė sąmonė, kurios esminis teiginys sako, kad viso ko kūrėjas yra Dievas. Galiausiai susiformavo ir paskaitos temai atskleisti svarbi mokslinė pasaulėžiūra. Kun. K. Kėvalo žodžiais tariant: „Pasitikime visu kuo, kas ant stalo padėta ir pačiupinėta“. Paskaitininkas atkreipė dėmesį ir į iš pažiūros tobulai atrodančios mokslinės sąmonės ydingumą, priminė, kad yra dalykų, kurie įrodymų nereikalauja, tačiau tai nepaneigia jų teisingumo, pvz., Dievo esamumas.

Kalbėdamas apie tradicinį šios mokslo epochos žmogų prelegentas pastebėjo, kad jam susiformuoti labiausiai pasitarnavo religinė sąmonė bei išskyrė dvi jos raidos fazes. Pirmoji – tai perėjimas nuo ciklinio prie linijinio mąstymo. Linijinis mąstymas svarbus, nes įgalina žmogų siekti naujo požiūrio, vadinasi, ir naujos patirties. Antroji fazė prasideda tada, kai žmogus suvokia, kad pasaulis yra protingos Dievo valios produktas, o Dievas nekuria šlamšto. Pagrįsdamas pastarąjį teiginį, kun. K. Kėvalas priminė Mendelejevo lentelės atsiradimo istoriją. Pasirodo, rusų mokslininkas dešimtmečius plušo bandydamas sukurti bendrą cheminių elementų sistemą. Galima tik įtarti, kad dėl šio nepaprastai svarbaus ir genialaus atradimo „kaltas“ būtent  talentingo chemiko tikėjimas, kad visoje visatoje egzistuoja harmonija, o ką jau kalbėti apie cheminių elementų savybes, jų dėsningumą.

Antroje paskaitos dalyje buvo gilinamasi į tai, kokios konkrečios vertybės skatina žmogaus tikėjimą mokslo verte,  motyvuoja jo siekti. Pasirodo, atsakymą visai paprasta atrasti krikščioniškoje pasaulio sampratoje. Paskaitininkas atkreipė dėmesį, kad būtent krikščioniškos vertybės suteikia pasitikėjimo ir tikėjimo tuo, ką darai. Būtent tikėjimas ateitimi, tikėjimas, kad pasaulis turi pradžią ir pabaigą, drąsina žmogų dirbti ir siekti idealo. Supratimas, kad žmogus yra Dievo kūrinys, Sutvėrėjo paveikslas, o kartu ir Kūrėjo bendradarbis, skatina mus savo protą naudoti tam, kas gali būti naudinga visai žmonijai. Būtent lygiateisiškumas ir orumas leidžia jaustis naudingu visuomenės nariu, o tuo pat metu – pilnutinai skleistis prigimtam išradingumui.

Kodėl žmogaus kūrybai erdvės vis dar yra, ar, kitaip tariant, kodėl Dievas paliko pasaulį neužbaigtą?  Atsakymas leidžia suprasti, kad žmogus gauna neįkainojamą progą kurti save – kaip asmenybę ir dvasinę būtybę. Kartais gali pasirodyti, jog tokia užduotis yra neįveikiama misija – juk kone kasdien patiriame nesėkmių, o kartais ir apskritai nusiviliame savo gebėjimais. Kaip tik todėl svarbu suprasti, kad nors tikslo siekimas gali būti labai sudėtingas ir varginantis – rezultatas, atvirkščiai, dažnai nustebina savo žavesiu ir puikumu. Deja, nepavykus atskleisti savo žmogiškosios  prigimties, laukia kitas kraštutinumas – nusivylimas, depresija. Tad suabejoję gyvenimo prasme, sudvejoję  gebėjimu kurti bei taip būti naudingais visai visuomenei, prisiminkime, kad privalome išnaudoti tą nuostabią kūrybos dovaną, išnaudoti ne tik dėl savęs, bet ir dėl kitų, o svarbiausia –  dėl Visatos Kūrėjo.

Kaunas

© 2010 „XXI amžius“