„XXI amžiaus“ priedas jaunimui, 2011 m. vasario 25 d., Nr.2 (135)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Ar turime tautinę mokyklą?

Živilė BALTUŠNIKAITĖ,

Stasys POVILAITIS

Vasario 16-ąją Kaune

Kaune Vasario 16-ąją kasmet
švenčia ir gausus vaikų
bei jaunimo būrys
Zenono ŠIAUČIULIO nuotraukos

Jau dvidešimt pirmi metai, kai gyvename laisvoje ir nepriklausomoje Lietuvoje, turime santykinę spaudos, radijo, televizijos, tikėjimo laisvę, nebijome pasakyti savo nuomonės. Kelias į laisvę buvo ilgas ir sunkus. Jis aplaistytas daugelio Lietuvos savanorių, partizanų, Sausio 13-osios aukų krauju. Laisvoje Lietuvoje jau užaugo ir subrendo nauja karta. Ar dabartinis mūsų jaunimas žino, kokia brangia kaina įgyta mūsų laisvė ir nepriklausomybė? Ar domisi Lietuvos Laisvės kovų istorija, ar pažįsta didvyrių veidus, ar žino jų pavardes, jų gyvenimo tragedijas? Praeityje daug kovojusi ir kentėjusi Lietuva dar čia pat, šalia. Gyvi likę kovotojai, nors jų ir nedaug belikę, o su kiekvienais metais dar labiau mažėja, gali dar daug ką parodyti, papasakoti. Jie negailėjo savęs, paaukojo savo gyvybes, kad mes gyventume laisvoje šalyje. Mus, piliečius ir patriotus, skaudina apgailėtina dabartinė padėtis mūsų valstybėje – masinė jaunimo emigracija į užsienį, sąžinės deficitas, patriotizmo sumenkėjimas, o kartais ir visiškas jo nebuvimas. To priežastys – nepakankamas patriotinis moksleivių mokymas ir ugdymas bemaž visose mokyklose. Šviesiausi Lietuvos protai, ypač buvę politiniai kaliniai ir tremtiniai, yra labai sunerimę, kad padėtis patriotinio švietimo srityje beveik visiškai nesikeičia, jų balso nepaiso Švietimo ir mokslo ministerija, kitos oficialiosios valdžios instancijos. Tautinės mokyklos kūrimo kampanija, o neretai ir kova, tebesitęsia.

Pažvelkime į kovos eigą. Atgimimo pradžioje šviesaus atminimo profesorė Meilė Lukšienė iškėlė tautinės mokyklos kūrimo idėją. Ją palaikė politologas dr. Darius Kuolys, kiti to meto šviesuoliai. Jaunimo patriotiniam ugdymui daug dėmesio ir pastangų skyrė 1941 metų tremtinys, buvęs Kazlų Rūdos vidurinės mokyklos istorijos mokytojas, dabartinis Marijampolės Tauro apygardos partizanų muziejaus darbuotojas Algimantas Lelešius. Jau dešimt metų jis rašo į spaudą, renka piliečių parašus, kreipiasi į Švietimo ministeriją dėl tautinės mokyklos kūrimo. Buvęs Švietimo ministras prof. Zigmas Zinkevičius ne taip seniai pripažino, kad turime ne tautinę mokyklą, o neaiškų darinį („Sūduvos kraštas“, 1996 12 17). A. Lelešiaus nuomone, moksleiviai privalėtų perskaityti šias Kaune išleistas knygas: „Lietuvos partizanai 1944–1953 m.“, Justino Lelešiaus-Grafo, Liongino Baliukevičiaus-Dzūko dienoraščius. Moksleiviai turėtų žinoti apie buvusius savo gyvenamos vietovės partizanus ir laikyti tų žinių egzaminą.

„Tremtinyje“ (2000-03-03) buvo išspausdintas A. Lelešiaus straipsnis „Tautos pasipriešinimo ir kančios istorijos atskiras kursas mokyklose – būtinybė“. Marijampolės Tauro apygardos partizanai ir tremties muziejaus darbuotojai pasirašė kreipimąsi į Seimo Pirmininką Vytautą Landsbergį. Jame rašoma: „Politinių kalinių ir tremtinių eilės retėja, todėl mums pagrįstai rūpi jaunimo patriotinis auklėjimas, tautos pasipriešinimo ir kančios istorijos nušvietimas, mūsų dvasinės patirties išlikimas. Mokyklų istorijos programose tautos kančios ir rezistencijos temai skiriama vos viena valanda… Atskiro tautos kančios ir rezistencijos kurso įvedimas į mokymo programas būtų ryškus posūkis į patriotinį auklėjimą, o tuo pačiu ir posūkis į tautinę mokyklą“. A. Lelešius siūlo dešimtose klasėse besimokantiems vadovautis N. Gaškaitės knyga „Pasipriešinimo istorija 1944–1953 m.“, o žinias tikrinti egzaminų metu, įrašant gautą pažymį į mokinio brandos atestatą. „Tai būtų ypatingos pagarbos žuvusiems Laisvės kovotojams išraiška“, – teigia A. Lelešius. V. Landsbergis šį pareiškimą persiuntė tuometiniam švietimo ministrui Kornelijui Plateliui su prierašu: „Prašau išnagrinėti laiško autoriaus pateiktą pasiūlymą, kuris, mano nuomone, yra svarbus, ir apie galimą sprendimo būdą informuoti mane bei A. Lelešių.“ Nuomonę, kad rezistencija dar nepakankamai įtvirtinta, radijo laidoje yra išsakęs ir filosofas Romualdas Ozolas.

Laikraštis „Lietuvos aidas“ (2009-02-06) paskelbė A. Lelešiaus rašytą atvirą laišką Švietimo ir mokslo ministrui Gintarui Steponavičiui „Už glaudesnį vyresniosios ir jaunesniosios kartų dvasinį ryšį“. Jame prisimenama, kaip grupė jaunuolių daužė Seimo rūmų langus. Tas įvykis prilyginamas grįžimui į akmens amžių. Tačiau tie jaunuoliai užaugo geresnėse materialinėse gyvenimo sąlygose nei pokario jaunimas, tačiau „jų sąmonėse neįsitvirtino Dievo, padorumo, patriotizmo ir kitos panašios sąvokos“. Teigdamas, kad patriotizmas yra amžina vertybė, A. Lelešius nurodo tokį kelią: „Čia gali padėti atsigręžimas į mūsų istoriją. Laisvės kovotojai partizanai kovojo ne dėl  pinigų, dvarų, šiltų vietų, didelių algų, kas taip perdėtai vertinama dabartinėje visuomenėje. Jie kovojo ir guldė galvas už laisvę, už Lietuvos nepriklausomybę. Tai aukščiausios prabos idealizmas. Mokyklos užduotis – įtikinamai parodyti jų žygdarbio didingumą istorijos kontekste.“ A. Lelešius pabrėžia, kad vietinė iniciatyva gali lemti labai daug.

2002 metų sausio mėnesį buvo kreiptasi į Kazlų Rūdos merą, vietos švietimo skyrių, prašant skirti daugiau pamokų Rezistencijos istorijai. „Šią iniciatyvą parėmė Marijampolės švietimo departamentas. Buvo nuspręsta dešimtose klasėse Rezistencijos istorijai skirti aštuoniolika pamokų vietoj vienos, numatytos pagal programą, pusės pilietiniam ugdymui skirtų pamokų sąskaita.“ Kazlų Rūdos Kazio Griniaus gimnazijos dešimtose klasėse buvo pradėtas Rezistencijos istorijos mokymas pagal N. Gaškaitės sudarytą istorijos vadovėlį. Ši patirtis toliau buvo plečiama mokytojų istorikų konferencijose, kurias organizuodavo dabartinė Seimo narė Vincė Vaidevutė Margevičienė. Daug prisidėjo partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago duktė Auksė Skokauskienė. Ypač įsimintina diena, kai į K. Griniaus gimnazijos atvirą pamoką Rezistencijos istorijos tema atvyko prezidentas Valdas Adamkus. Tą pamoką vedė istorikė Birūta Bujauskienė. Pamokoje dalyvavo Švietimo ministerijos, Genocido centro atstovai, dabartiniai Seimo nariai Dalia Kuodytė ir Arvydas Anušauskas. Prezidentas aukštai įvertino ne pagal programą vestą pamoką ir kritikavo istorijos vadovėlius. „Mūsų iniciatyvą teigiamai įvertino tuometinis Švietimo ministras Algirdas Monkevičius“, – rašė A. Lelešius.

Tačiau rezistencijos istorijos mokymo situacija ir toliau buvo nepatenkinama. Laiške buvo prašoma „sustiprinti Rezistencijos istorijos mokymo efektyvumą, įvedant dešimtose klasėse išeito aštuoniolikos pamokų Rezistencijos istorijos kurso pagal Nijolės Gaškaitės „Pasipriešinimo istorijos“ vadovėlį, egzaminą“. Toliau rašoma: „Pageidautina, kad egzaminas būtų laikomas žodžiu, dalyvaujant jame garbės svečių teisėmis vietos politinių kalinių ir tremtinių atstovams.“ A. Lelešiaus įsitikinimu, tai sustiprintų ryšį tarp vyresniosios ir jaunimo kartų, būtų pagerbtas Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio 1949 metų Vasario 16-osios Deklaracijos 60-ties metų jubiliejus. Pasipriešinimas turi užimti išskirtinę, ypatingą vietą mūsų tautos ir šalies istorijoje. Juk ne veltui žuvo apie dvidešimt penki tūkstančiai partizanų, o ištremta šimtai tūkstančių Lietuvos piliečių. To negalima pamiršti. Apie juos dainuojamos dainos, rašomos eilės, straipsniai ir knygos. O kiek dainų moka dabartiniai mūsų moksleiviai? Kodėl jaunimas mieliau dainuoja angliškai, o ne lietuviškai?

2010 m. gegužės 17 dieną Vilniuje, prie Švietimo ir mokslo ministerijos įvyko A. Lelešiaus sukviestas patriotiškai nusiteikusių žmonių mitingas už Pasipriešinimo istorijos egzamino mokyklų dešimtose klasėse įvedimą. Dalyvavo daug politinių kalinių, tremtinių. Jų reikalavimus palaikė mons. Alfonsas Svarinskas ir kun. Algimantas Keina, Seimo narė Auksė Skokauskienė, garsus publicistas Vilius Bražėnas, prof. Ona Voverienė, kai kurie Sąjūdžio atstovai. Mitinge buvo pareikšta, kad Pasipriešinimo istorijos pamokų, deja, nėra privalomoje programoje. Ministerijos atstovai tada nepažadėjo įvykdyti tų reikalavimų. Mitingo rezoliucija, deja, buvo atmesta, nors reikalavimus palaikė net ir Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė. Ne papildomų istorijos pamokų prašė mitinguotojai, bet to nenorėjo suprasti ministerijos atstovai. Per pusantrų metų ministerija atmetė 2009 metais surinktus tūkstančius parašų, mitingo rezoliuciją.

A. Lelešius ir toliau nenuleido rankų. 2010 m. spalio 11 dieną jis suorganizavo piketą prie Švietimo ir mokslo ministerijos. Susirinko buvę politiniai kaliniai, tremtiniai. Filmavo kun. Algimantas Keina. Visi dalyviai ryšėjo žalius raiščius su baltais Gedimino stulpais. Vyto Apučio sukurtą plakatą laikė Liuda Lenkutienė ir A. Lelešius. Išėjęs ministras tuomet pasakė, kad būsimame jų posėdyje bus tariamasi dėl šitos problemos.

2010 m. gruodžio 1 dieną prašymą Kauno miesto merui Andriui Kupčinskui ir Savivaldybės tarybai pasirašė Vilniaus miesto Sąjūdžio pirmininkas Leonas Kerosierius, LPKT Sąjungos pirmininkas Povilas Jakučionis, LPKT Bendrijos atstovas Algimantas Lelešius, Lietuvos Laisvės Kovų Sąjūdžio atstovas Vytautas Masikonis (partizanas Plutonas), Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjungos pirmininkas Jonas Burokas. Rašte buvo teigiama, kad pastangos ir prašymai, pateikti Švietimo ir mokslo ministerijai, nedavė rezultatų ir svarbus mokyklai ir tautos ateičiai sprendimas sąmoningai vilkinamas, todėl pasirašiusieji prašo „sukviesti miesto Švietimo skyriaus vadovus ir įtikinti juos pritarti mūsų prašymui dėl atskiro Pasipriešinimo istorijos kurso dešimtose klasėse (pusės pilietiniam ugdymui skirtų pamokų sąskaita) ir išimties tvarka egzamino žodžiu… Jūsų sprendimas gali būti istorinis, švietimo sistemai atsigręžiant į tikrąsias patriotines vertybes, kuriant tautinę patriotinę mokyklą“. Deja, egzamino įvedimas – Švietimo ir mokslo ministerijos kompetencija.

2010 metais Ariogaloje vykusiame politinių kalinių ir tremtinių sąskrydyje arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius pasisakė už žymiai didesnį dėmesį Pasipriešinimo istorijai mokymo programose. Pamoksle arkivyskupas kalbėjo, kad „mūsų Laisvės kelias atmenamas tik nuo 1988 metų Sąjūdžio. Tačiau jei nebūtų sudėtos nesuskaičiuojamos Laisvės kovotojų, partizanų ir tremtinių aukos, nebūtume pasiekę nei Sąjūdžio, nei Lietuvos Laisvės… Šios aukos už Tėvynės Laisvę turėtų per šimtmečius gaivinti ir stiprinti mūsų tautos dvasią ir pasididžiavimą. Tačiau ar ši auka dabartinės visuomenės suvokiama? Iki šiol švietimo sistemoje nėra jaunimo ugdymo gairių“. Turime klausti savęs: „Ką gi padariau dėl tėvynės ir dėl kito žmogaus?“

2010 m. lapkričio 29 dieną rašytame laiške A. Lelešiui arkivyskupas nurodė dabartinės padėties priežastis: „Švietimo sistema yra nekrikščioniškose rankose, ką jūs puikiai žinote, ir kol tokia padėtis tęsiasi, tol visos pastangos yra beveik donkichotiška kova su vėjo malūnais“.

Realybė tikrai donkichotiška: kai kurių mokyklų direktoriai neįsileidžia garbingų Laisvės kovotojų, norinčių pasidalinti savo prisiminimais, žadinti mokiniuose Tėvynės meilę, dėmesį jos istorijai, dvasinėms vertybėms, troškimą gyventi, kurti Dievui ir Tėvynei. Senovės išmintis sako, kad žmogus, nežinantis savo tautos praeities, yra lyg vaikas.

Daug reiškia vieno žmogaus iniciatyva. Štai Kauno miesto Rezistencijos ir Tremties muziejaus vedėjas istorikas Darius Juodis 2010 metais paruošė įdomią „Istorinę metodinę didaktinę priemonę“. Ji skirta mokytojams, mokiniams, besidomintiems pokario tremties, rezistencijos istorija. Tai būtų puiki priemonė visoms mokykloms. (Deja, D. Juodis iš muziejaus jau išėjęs dėl nesutarimų su savivaldybės klerkais.) Kaune yra 53 bendrojo lavinimo mokyklos, tačiau vos aštuonių mokyklų istorijos mokytojai su mokiniais aplankė šį muziejų. Beje, bilietai jiems turėtų būti nemokami. Prieš keletą metų teko matyti minias moksleivių kino teatre, kur buvo rodomas filmas „Aleksandras Makedonietis“. Nejaugi mūsų istorija mažiau svarbi ir ne tokia didvyriška?

Sudominti Lietuvos istorija, suburti mokinius, pažadinti jų žingeidumą sugeba žinomas visuomenės veikėjas, istorijos mokytojas, šviesuolis Zigmas Tamakauskas. Savo iniciatyva jis organizuoja moksleivių susitikimus su Lietuvos partizanais, Kaune rengia tarpmokyklinį konkursą „1918–1920 m. Nepriklausomybės kovų savanoriai“. Kiek daug gali nuveikti pasiaukojęs mokytojas, skiepijantis vaikams tautines, religines vertybes, rodo Z. Tamakausko patriotiškos veiklos pavyzdys.

Sektinų pavyzdžių nestokojame tarp daugelio prieškario mokytojų. Jie sugebėjo išugdyti tikrus Lietuvos patriotus – būsimus partizanus rezistentus, galėjusius net gyvybes ir sveikatą paaukoti dėl laisvės, šviesios Tėvynės ateities. Skautų, ateitininkų, blaivininkų dvasia gyvenę mokytojai kilniu savo pavyzdžiu ugdė, brandino mokinius. Svarbiausia jiems buvo ne tik mokslo žinias perteikti, bet ir pasėti mokinių sielose patriotiškumo, žmoniškumo, atjautos sėklas. Apie tai pedagogams būtų pravartu paskaityti šviesų dvasingumą ugdančioje knygoje „Širdies ir gero žodžio negailėję“ (Kaunas, 2010).

Lietuva turi daug kankinių ir šventų Motinų. Apie jas byloja Stanislovo Abromavičiaus sudaryta knyga „Partizanų Motinos“ (Kaunas, 2010). Viltingai nuteikia prof. Onos Voverienės žodžiai, kad iš kankinių kraujo ir kančių kelsis Lietuva. Tikime, kad mūsų Tėvynė vėl prisikels, atgims.

Beje, trečiadienį pasipriešinimo istorijos pamokų klausimas svarstytas Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitete, nes Lietuvos Sąjūdis ir toliau reikalauja, kad 10-oje klasėje 18 pamokų būtų skirta pasipriešinimo istorijai mokyti. Tuo metu Švietimo ir mokslo ministerija mano, kad moksleiviai pasipriešinimo istorijos pakankamai mokomi ir dabar. Prezidentei, Seimo pirmininkei, premjerui, švietimo ir mokslo ministrui, Seimo nariams ir žiniasklaidai adresuotame Lietuvos Sąjūdžio kreipimesi konstatuojama, kad Švietimo ir mokslo ministerija iki šiol atsisakinėja ir ignoruoja pasipriešinimo ir laisvės kovų dalyvių prašymus.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija