„XXI amžiaus“ priedas jaunimui, 2012 m. kovo 9 d., Nr.3 (148)

PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Kristus ir pasaulis

Sidabrinė gija

Atodangos

Abipus Nemuno

Mano šeima

Karolina Šiaulytė

Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnazijos 12 kl.

Kas yra šeima? Pagal Konstituciją, ji – valstybės ir visuomenės pagrindas. Konstitucija, remdamasi Šventuoju Raštu, nurodo, kad šeimą sudaro vyras ir moteris, gyvenantys palaimintoje santuokoje. Vis dėlto sustoti ir susimąstyti priverčia didelis „DEJA“, gimęs iš dabartinės šeimos sampratos, kuri tampa iškreipta dėl nihilizmo bei įsipareigojimų baimės. Žodžiai, perteikiantys tradicinės šeimos sampratą, šiandien yra linkę atsiskirti nuo realybės. Galbūt iš tiesų šeima yra prie šių dienų „nebeprisikabinanti“ sąvoka? Kam gi ji reikalinga, jeigu mes esame jauni, laisvamaniai, veržlūs ir siekiantys karjeros? Šitaip kalba dauguma, bet, laimei, egzistuoja ir toji mažuma, pasisakanti už tradicinę šeimą. Kol dar yra jai atsidavusių žmonių, sudarančių valstybės pamatą, tol neturime teisės kalbėti apie masinę moralės degradaciją.

Sugrįžtu prie retorikos: ar šeima apskritai dar yra reikalinga? Sutinku, jog šie laikai „smirda liudvikiškuoju“ požiūriu – „man gerai, o po manęs nors ir tvanas“. Kad ir kaip bebūtų, esame žmonės – tobuliausia Dievo kūrinijos dalis, kuriai yra pavesta pratęsti giminę, – ir argumentai apie kitus laikus ir „nemadą“ kurti šeimas, yra nieko verti. Na, nebent tampa nebemadinga būti žmonėmis...? Pagaliau esame savo valstybės – Lietuvos – piliečiai, ir tai mus įpareigoja būti atsakingus už savo šalies ateitį. Tai galime įvykdyti kurdami darnias šeimas, formuodami jos narių vertybių skalę, moralę, kuri ir yra valstybės egzistavimo pagrindas. Be to, žmogus yra toks sutvėrimas, kurio sielos gyvybei palaikyti yra reikalinga bendrija. Asmuo, iškritęs iš visuomenės konteksto, gali patirti „vabališką“ metamorfozę. Kitais žodžiais tariant, bendrystės nebuvimas gyvenimą paverčia egzistavimu. Žinau, kad galiu susilaukti priešiškos nuomonės atgarsių, kalbančių apie tai, jog net ir būnant tarp žmonių galima patirti vienatvę, kad pastaroji tokiu atveju yra išgyvenama kur kas sunkiau nei pavieniui, bet... Ar niekada nesusimąstėte, kad net ir šios problemos šaknų reikėtų ieškoti šeimoje? Būtent ji juk yra pirmoji bendrija, su kuria tenka susidurti, ir būtent tos susidūrimo aplinkybės lems tolesnį gyvenimą tarp žmonių. Laikui bėgant keičiasi tik aplinka, bet esmė, suformuota šeimoje, išlieka visą gyvenimą ta pati. Jei tėvai su savo atžalomis nuo vaikystės, kuomet formuojasi charakterio pagrindai, požiūris į pasaulį, elgiasi žiauriai, smurtauja ar vaikams daugiau išsako priekaištų negu meilę įkūnijančių žodžių, natūralu, kad tai vaiką psichologiškai sužaloja, ir tada jau nėra ko stebėtis, kodėl šis negali įsilieti į tam tikrą žmonių grupę. Patekęs į platesnį ratą, vaikas refleksiškai užsidės šarvus, neprileidžiančius į individualią erdvę kito žmogaus ir nebetikės nė vienu geru žodžiu, nes šeimoje buvo „pakrikštytas“ netikėlio vardu. Taigi neturėtų kilti jokių abejonių dėl šeimos egzistavimo būtinybės, nes ji yra bendruomenės, kurioje mes gyvename, tautos, kuri yra valstybės širdis ir moralės medis, ant kurio šakų laikosi žmogiškumo sąvokos realizavimasis, pagrindų pagrindas.

Lietuvių tauta masiškai serga negatyvizmo virusu. Nesiruošiu gilintis, ar dėl to kalta yra spauda, besidrabstanti purvais, ar tam tikri istoriniai praeities aspektai. Dabar noriu susiaurinti negatyvizmų lauką ir aptarti vieną iš jų, pasireiškiantį mintimi apie Lietuvos ateities nebeegzistavimą. Šypsausi, nes galiu pateikti kontrargumentą iš savo asmeninio gyvenimo. Augu aštuonių vaikų šeimoje. Žinau, kad iš karto turiu apsišarvuoti atsakymais į klausimus, paprastai pabyrančius po šito fakto išsakymo. Ar aš juokauju? Ne, kalbu labai rimtai. Tuomet... Tavo šeima yra asociali? Irgi „prašovėte“. Turiu mylinčius, atsidavusius tėvus, esu aprengta, pavalgiusi, apkeliavusi kone visą Europą. Tai gal esame ne vieno kraujo vaikai? Na, esame visi tų pačių tėvų, jau dvidešimt metų gyvenančių santuokoje, atžalos. Natūralu, kad kiekvienam šeimos nariui tenka susidurti su tokio pobūdžio klausimų liūnu, o kartais gal ir pašaipos susilaukti. Natūralu, nes paprastai neįtikėtina, kad šiais „moralės žemiau bambos“, šiais „sunkiais“ laikais dar yra tokių didelių šeimų, kantrybe apsišarvavusių ir mylinčių tėvų. Paklausus, kas yra esminė priežastis, paskatinusi susilaukti aštuonių, tėvai šypteli ir sako, jog visa tai įvyko neplanuotai, bet jie dėl to nė per nago juodymą nesigaili, nes jaučiasi įvykdę valią Dievo, kuris mėgsta papokštauti, griaudamas net ir pačius didžiausius planus. Vis dėlto daug juoko suteikia ir žmonių nesupratingumą įkūnija pasakymas, kad „gimdo daug vaikų dėl pašalpų“, kai už vieną vaiką iš valstybės tėvai gauna taip pat, kaip ir kitos šeimos. Meldžiame Dievą, kad šis padėtų „sudurti galą su galu“ ir gauname su kaupu, nes Jį mylintiems visa išeina į gera.

Nors mano abu tėvai yra dirbantys, tačiau drįsčiau sakyti, kad pats didžiausias jųdviejų pašaukimas yra būti nuostabiais tėvais. Net aš, būdama jų dukra, neįstengiu suvokti, kaip yra įmanoma taip gebėti save realizuoti, atlikti buities darbus ir dar užsiimti su mažiausiais, kuomet net aš, būdama aštuoniolikos metų, skundžiuosi laiko nepritekliumi. Pranyksta visos muilo burbulo pavidalo problemos, kuomet, peržengus namų slenkstį, seilių išsiskyrimo pagreitį padidina internacionalinės virtuvės patiekalai, o kambarių sienos dreba nuo vaikų klegesio. Kartais imu gailėtis mamos, kai visas aštuonetas kalba vienu metu apie visiškai skirtingus dalykus, tikėdamiesi individualaus atsako, ir nė vienas nelieka nuskriaustas. Akimirkomis, kai mama užsimena, jog nesugebėtų būti „supermama“, pajuntu savo fantazijos ribotumą, nes net ji nesugeba pagimdyti geresnės mamos modelio už manąją. Mama su mažyliais reguliariai lankosi bibliotekoje, nusiveža į kino teatrą ar namie suorganizuoja vietinės reikšmės spektaklį. Iš darbo grįžęs tėtis, kiekvieną vakarą subtiliu humoro jausmu pakelia šeimos ūpą, konstruoja su vaikais „LEGO“, o savaitgaliais šeimos vyriškius moko žvejybos ar vairavimo ypatumų. Vakarais mūsų šeima susiburia bendrai maldai, sekmadieniais dalyvauja šventose Mišiose, o per Šventas Kalėdas kartu išpakuoja vos po eglute telpančias (vaikų džiaugsmui) dovanėles. Nors mama teigia, kad jai patinka rūpintis vaikais, nes šie – jos visų svajonių išsipildymas, tačiau neneigia, jog yra būtina kartais laiko skirti sau, nes tėvų tobulėjimas daro įtaką vaikų augimui. Visiems iškyla klausimas dėl laiko pakankamumo, kai vos vieną vaiką auginanti šeima skundžiasi jo trūkumu. Didelėje šeimoje vaikai žaidžia, užsiima vieni su kitais, todėl nereikalauja pernelyg didelio dėmesio iš tėvų. Taigi mano tėvai, manau, yra tinkamas šeimos autoritetas ne tik mums – jų vaikams. Neabejoju, kad dauguma vaikų lygiai taip pat galvoja apie savo tėvus, ir duok Dieve, kad taip būtų visada, nes tik tokiu atveju galima kalbėti apie vaikų pagarbos tėvams egzistavimą visuomenėje.

Tam, kad tėvai iki galo realizuotų save augindami vaikus, mes – jų dukros ir sūnūs – turime prie to prisidėti. Tiek Konstitucija, tiek Šventasis Raštas kalba apie tai, kad vaikai turi gerbti savo tėvus. Mano nuomone, pagarba yra plati sąvoka, apimanti ne vieną sritį. Svarbiausias dalykas, kuriuo išreiškiame pagarbą, yra dėkingumas, nes nėra turbūt nuostabesnio jausmo už tą, kad esi reikalingas. Dėl savo – lietuvių – mentalitetui būdingo kuklumo, uždarumo retai išdrįstame apkabinti, padėkoti net ir patiems artimiausiems žmonėms, bet meilė artimui yra reiškinys, kuriam kuklumas mažų mažiausiai reikalingas. Dėl tariamo santūrumo, kai tenka artimuosius Amžinybėn lydėti, graužiame nagus ir raudame, kad nepadarėme visko, ką galėjome padaryti, nepasakėme žodžių, kuriuos mirusysis norėjo iš mūsų išgirsti. Taip pat labai svarbu yra nesigėdyti savo tėvų. Kad ir kokie jie bebūtų, jie – tavo tėvai, tavo buvimo šiame pasaulyje priežastis. Visos širdys yra pašauktos mylėti, todėl negalima sakyti, jog yra nemylinčių tėvų. Visos nelaimės, nuoskaudos yra klydimų pasekmės, o klysti žmogiška, ar ne? Jei ir iki širdies gelmių jautiesi įskaudintas tam tikrų savo tėvų poelgių, vertėtų jiems atleisti, nes nėra nieko baisesnio už pagiežą, kuri velkasi per tolesnį gyvenimą it velnio uodega ir drumsčia ramybę. Žinoma, svarbu yra ir padėti tėvams buities darbuose, bet tai yra laikini, maži dalykai, kasdieninės pareigos, kurias nėra taip sunku atlikti, kaip mylėti šalia esantį.

Maga man dar pasidalinti mintimis apie maniškę šeimą, nes tai yra vienas iš reiškinių, apie kuriuos kalbu kaip apie vieną didžiausių gyvenimo stebuklų. Mintys plaukte plaukia obelų žiedų baltumo popieriaus lape, nes tai viena iš tų temų, kurią plėtodama neprivalau ieškoti literatūrinių pavyzdžių, ir nežinau, ar ten rasčiau stipresnių argumentų už dešimties narių šeimos šviesos sklidiną realybę. Noriu pasidalinti mintimis apie tai, ką man reiškia broliai ir sesutės. Esame trys sesės ir penki broliai. Mažiausiajai sesei yra vieneri, vyriausiam broliui – dvidešimt vieneri metai. Neretai draugai man reiškia užuojautą dėl augimo „vaikų darželyje“, o aš pagalvoju, kokie vargšai yra vienturčiai, nes jie nežino, koks įstabus jausmas yra turėti brolį ar sesę. Ne paslaptis, kad turime dalintis materialiais dalykais, kartais ko nors atsisakyti, kad išleistumėme vieni kitus į koncertus, keliones, bet dalintis yra gera. Kuo mažiau turi, tuo mažiau reikia, o kuo mažiau reikia, tuo jauti didesnę gyvenimo pilnatvę, nes kasdienius dalykus išmoksti priimti kaip didžiausias dovanas. Materialių dalykų sumažėjimas yra nieko vertas prieš minčių tarpusavy dalijimosi reikšmę. Tėvams ne visada norisi atsiverti iki sielos gelmių, o su broliais ir sesėmis gali kalbėtis iki kol rytas išauš. Nors esame tų pačių tėvų vaikai, tačiau visi skirtingi tiek charakteriu, tiek gebėjimais. Tai gyvenimą daro įdomų, nes skirtingų asmenybių, gyvenančių vienoje erdvėje, stebėjimas yra tarsi gyvos psichologijos paskaitos. Būna sunkių akimirkų, kai jaučiuosi pavargusi nuo rutinos mokykloje ar melancholijos užklupta. Kai darosi sunku, sprunku į vaikų kambarį, kurio garso takelyje vyrauja krykštavimai ir juokas. Mažieji ne tik padeda užsimiršti, bet ir suteikia progą mintimis sugrįžti į nerūpestingas vaikystės dienas, o kartais ir pasimokyti iš vaikų, kurie pozityvumu uždega užgesusias akis. Be abejo, pasitaiko susipykimo akimirkų, bet tais momentais susimąstai apie gyvenimą be brolių, be seserų ir pajunti, kaip pašiurpsta oda bei sudrėksta akys, nes kiekvienas brolis ir sesė yra palikę manyje po dalelę savęs. Vyriausias brolis studijuoja uosto inžineriją, aš myliu literatūrą, jaunesnysis brolis yra atsidavęs muzikai, todėl namie netrūksta gyvos muzikos koncertų. Mūsų šeimoje būdingos intelekto dalybos: nesupranti matematikos – lėk pas Simoną, nori nemokamos privačios fortepijono, klarneto ar gitaros pamokos – tavęs laukia gabusis Martynas, nėra įkvėpimo rašyti rašinio – Karolina tau ne tik padės, bet ir padėkos, kad davei jai kūrybinio darbo. Mažesnieji broliukai ir sesutės dar yra pradinukai ir darželinukai. Mes – „vyresnėliai“ – mažiesiems esame autoritetas, tai mus įpareigoja elgtis atsakingai, kalbėti, žodžius pasveriant moralinėmis svarstyklėmis. Tad augindami vieni kitus, mes auginame ir savo vidinį pasaulį, bręstame gyvenimui, o didžiausias privalumas yra tas, kad gyvendamas tokioje gausioje šeimoje esi tikras, jog niekad nebūsi vienišas.

Galbūt tik aš viena ir suprantu savo svaičiojimus, o kitiems žmonėms tai prilygsta kosmosui, beletristikai ar atgyventam, nusidėvėjusiam reiškiniui. Galvoti galima įvairiai, tačiau šeima yra vertybė, o vertybės savo turiniu išlieka tokios pat per amžius ir tam didelės įtakos neturi nei civilizacijos vystymasis, nei globalinės problemos. Pastaraisiais metais autobuse sutikti žmonės ar žydrieji ekranai išrėkia ekonominės krizės neviltį, tačiau kodėl labai mažai yra kalbama apie vidinę žmogaus krizę, kuri, beje, yra daug ryškesnė ir suteikianti gilesnių, skaudesnių pasekmių? Vėlgi galime grįžti prie temos, kuri yra čia dėstytų minčių srauto centras. Grįžkime prie šeimos. Anksčiau dar buvo amoralu, nepadoru kartu gyventi nesusituokus. Šiandien žmonėms gyvenimas „sumetus skudurus“ atrodo priimtinas, normalus, ir dažniausiai pasitaikantis pasiteisinimas būna: „Juk reikia pagyventi, išbandyti vienas kitą“. Hm, keistas „išbandymas“, lyg kokio aparato. Gerai, kol veikia, kol yra nepasibaigęs garantinis laikotarpis – juk paskui gali pakeisti į kitą. Gyventi kartu ne santuokoje – gyventi didelėje rizikoje be jokios atsakomybės ir įsipareigojimo. O meilė be atsakomybės yra egoistiška: „Naudojuosi tavimi tol, kol man yra gerai, kol man palanku“. Visuomenė tokiam poelgiui rado taiklų palyginimą: „Keičia partnerius kaip kojines“. Na, žinote, jeigu žmogus yra kojinės lygmens, tai galbūt pribrendo laikas daryti išvadas? Ar ir toliau būsime Holivudo pasaulio nevykusios parodijos, plaukiančios pasroviui lengvabūdiška upe link niekur? Tikiuosi, kad laikui bėgant vis daugiau Lietuvos žmonių susivoks, kad toks ėjimas prieš savo – Marijos žemės vaikų – prigimtį nieko gero neatneš.

Baigdama savo samprotavimus apie šeimą, norėčiau pasakyti, jog šeima yra gyvybiškai svarbi visuomenės dalis, formuojanti individus, o šie – valstybės moralę. Šeimų nevertėtų skirstyti į blogas ar geras, nes kiekviena iš jų pati savaime yra didžiulė Dievo dovana. Belieka nepamiršti, kad iškreiptomis vertybėmis besivadovaujančių žmonių buvo, yra ir bus, bet gėris yra pranašesnis už blogį, o tamsa tėra šviesos nebuvimas ir ji neatras vietos įsiviešpatauti pasaulyje, kol dar bus tokių šeimų, kokia yra manoji.

Klaipėda

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija