„XXI amžiaus“ priedas jaunimui, 2013 m. vasario 8 d., Nr.2 (159)

PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Kristus ir pasaulis

Sidabrinė gija

Atodangos

Abipus Nemuno

Mokiniams – dokumentinio filmo peržiūra

Giedrius Pauža gimnazistams
pristatė režisierės Astos
Ramoškaitės filmą „Kraujo kelias“

Sausio 21 dieną Kauno Šv. Mato gimnazijos tarybos pirmininkas Juozas Marcelis inicijavo dokumentinio filmo „Kraujo kelias“ pristatymą vyresniųjų klasių mokiniams ir mokytojams. Filmas jautriai kalba apie kaulų čiulpų donorystę – gyvybę gelbstintį meilės artimui aktą. Tie, kurie norėjo apie tai sužinoti, nenusivylė. Tie, kurie tiesiog pasiilgo gero dokumentinio filmo, galėjo džiaugtis – filmas gražus visomis prasmėmis. Jame papasakota apie donorystės stebuklą, kilnius donorus ir atsidavusius gydytojus, pacientus, kurių akyse žmonių gerumas uždega viltį gyventi. Vienas iš tokių pacientų, kuris savo gyvenimo dalį po transplantacijos įsipareigojo skirti šio filmo pristatymui, yra Giedrius Pauža. Jis gimnazistams pristatė režisierės Astos Ramoškaitės filmą. Mokiniai paraginti prisijungti prie gausėjančio donorų būrio. Daugiau informacijos galima rasti www.būkgeras.lt  ir www.kraujas.lt.

Gimnazijos žurnalistų klubo vadovė lietuvių kalbos mokytoja-metodininkė Aura Kavaliauskienė pasikalbėjo su mokiniais apie jų išgyvenimus, patirtį, pasiryžimą.

Simona (17 m.): „Kraujo kelias“ verčia susimąstyti, kas būtų, jeigu tai atsitiktų man, mano artimiesiems....Pati nepajutau, kaip įsijaučiau į rodomų žmonių išgyvenimus. Greitai sulauksiu pilnametystės ir tikrai neliksiu abejinga – tapsiu donore. Paaukotas kraujas gali išgelbėti kitam žmogui gyvybę. Kaip gera būtų žinoti, jog kažkur egzistuoja tas žmogus, kuriam tu atidavei dalelę savęs...

Akvilina (17 m.): Šis filmas ne tik supažindino su donoryste. Kasdienė rutina užgožia tikrąjį gyvenimo džiaugsmą. Sukuosi tame pačiame šeimyninių problemų ir sunkumų kupiname rate... „Kraujo kelias“ mane sukrėtė... Esu dėkinga Dievui, jog neturiu tokių didelių išbandymų.

Mantas (18 m.): Filmas paliko nemalonų įspūdį, nes jame pasakojama apie ligas. Tai man kelia šleikštulį. Tačiau nors ir bijau adatų, gydytojų, planuoju tapti donoru, nes man svarbiau kiti žmonės. Mano manymu, filmas svarbus mokinių švietimui. Be to, jis padeda suvokti, koks trapus yra gyvenimas.

Rūta (17 m.): Kiekviena filmo akimirka ypatinga. Parodomas žmogaus trapumas ir kilnumas. Kiekvienas filme pasakytas žodis prasmingas.

Ovidijus (18 m.): Donorystė – tarsi antras šansas gyventi. Žmonės, kurie tampa donorais, turėtų būti labiau vertinami mūsų visuomenėje. Manau, tapęs donoru, galėčiau laikyti save pilnaverčiu žmogumi. Apie tai reikėtų daugiau kalbėti.

Monika (17 m.): Aš tikrai pasiryžusi duoti kraujo, jei jis būtų tinkamas. Manau, padėti išgelbėti žmogaus gyvybę yra didelis žygdarbis. Dabar yra 18 milijonų kraujo čiulpų donorų – labai tikiuosi, kad greitai šitas skaičius žymiai padidės.

Tautvydas (17 m.): Sunku žiūrėti į žmogų, kuriam negali padėti jokie turtai, jokie daktarai, o tik vienas žmogus (galbūt neseniai sulaukęs pilnametystės jaunuolis) iš 18 milijonų. Džiaugiuosi, jog gerb. G. Pauža – filmo veikėjas ir rėmėjas – atvyko į mūsų mokyklą. Įsitikinęs, jog po filmo peržiūros atsiras daugiau norinčių tapti donorais.

Toma (17 m.): Žmogus atgimsta po kiekvieno sunkumo, po kiekvienos kliūties, jei laiku sulaukia pagalbos...

Gintaras (17 m.): Ir jauni, ir seni susiduria su mirtinomis ligomis. Paklauskime savęs, ar būdami abejingi, gailėdami savo laiko, kraujo, kol sveiki, tikimės sulaukti pagalbos patys ištikus bėdai. Dauguma iš mūsų galėtų padidinti donorų skaičių ir tikimybę pasveikti nepažįstamiesiems, esantiems kažkur toli.

Simona (18 m.): Seniai žinojau apie kraujo ir kaulų čiulpų donorystę, tačiau niekad nesidomėjau ir nesuvokiau, kaip tai gali būti svarbu kitam žmogui. Kaulų čiulpai? Tai nėra kažkokia kaulų dalis, kaip daugelis galvoja, tai tik kraujo dalis, kuri gali išgelbėti kitam gyvybę. Gal mes dabar vaikštome laisvai, apie nieką negalvodami, Laisvės alėjoje, o kažkur nepažįstamasis laukia būtent mūsų pagalbos, nes esame tie, kurių jam reikia, kad galėtų gyventi...

Vytautas (17 m.): Šviečiamojo pobūdžio filmai verčia susimąstyti, apgalvoti ir priimti naujus sprendimus. Nemėgstu žiūrėti kitų žmonių nelaimingų istorijų. Bet tai filmas, teikiantis viltį, pasitikėjimą...

Danguolė Zalepūgienė,
Kauno Šv. Mato gimnazijos direktorės pavaduotoja ugdymui

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija